Nors Panevėžio miesto savivaldybės 2026 m. biudžetas auga (~8,4 %), o didžioji dalis lėšų skiriama švietimui, investicijoms bei socialinei paramai, šiandien svarbu užduoti kelis esminius klausimus:
– Ar numatyti projektai užtikrins realią ir apčiuopiamą naudą miestiečiams? Ar tai tikai prioritetinės GYVENTOJAMS sritys?
– Kaip bus vertinamas projektų įgyvendinimo efektyvumas ir atsakomybė už rezultatus? Bne geriausia iliustracija čia Stasio Eidrigevičiaus menų centro grindų dangos istorija.
– Ar bus pakankamai dėmesio skiriama gyventojų dalyvavimui sprendimų priėmime? Miestiečiai turi būti ne tik formaliai informuojami, bet ir realiai girdimi.
Aktyviai investuojama į infrastruktūrą, tačiau kasdieniai gyventojų poreikiai dažnai lieka paraštėse. Daugiabučių kiemuose trūksta parkavimo vietų, o nutirpus sniegui vėl matysime išvažinėtas ir išvagotas pievas. Vaikai grįžę iš mokyklos skundžiasi, kad klasėse šalta. Studentai, atvykę atlikti praktikų ar apsilankyti mokyklose, darželiuose, nustemba – tikėjosi modernesnės ir jaukesnės aplinkos.
Džiaugiuosi merės kvietimu diskusijai su opozicija. Nors tai labiau priminė politinę polemiką nei konstruktyvų dialogą. Daugiau nei dešimtmetį iš arti stebint miesto biudžeto svarstymą, vis dar sudėtinga aiškiai suprasti, kas slepiasi po gražiomis formuluotėmis ar rasti konkrečią informaciją apie vieną ar kitą eilutę. Todėl tokie susitikimai yra ypač reikalingi ir naudingi. Tačiau labai norėtųsi, kad jie vyktų ne tik tam, jog teoriškai būtų įgyvendintas demokratijos principas. Svarbu, kad būtų išgirsti ir realiai įvertinti opozicijos pasiūlymai, kad diskusija virstų sprendimais, o ne tik formaliu procesu.
Ar išgirstas bent vienas opozicijos siūlymas? Deja. Formuojant biudžetą ne. Nors ruošiantis biudžeto svarstymą peržvelgus praėjusių metų siūlymus su kolegomis visgi matome, kad dalis buvo įgyvendinta. Metų bėgyje, sutaupius ar gavus papildomų pajamų. Vadinas, opozicijos pasiūlymai nebuvo nepagrįsti.
Atrodo, man jau tapo įprasta kartoti. Kuriant nauja, ne mažiau svarbu išsaugoti unikalią miesto istoriją bei tapatybę. Su kino centru „Garsas“, atrodo, nepavyko iki galo būti nuoširdiems ir išsaugoti jo savarankiško identiteto. Tai pamoka, kad sprendimai dėl kultūrinių objektų turi būti ypač atsakingi ir skaidrūs.
Galbūt galime pabandyti dar kartą. Juozo Masiulio knygynas – ne tik verslas, bet ir miesto simbolis, kultūrinės atminties dalis. Ar padarysime viską, kad tokios vietos ir atmintis išliktų gyvos?
Biudžeto augimas savaime nėra tikslas – tikslas yra realus GYVENTOJŲ gyvenimo kokybės gerinimas, pagarba miesto istorijai ir atsakingas dialogas su bendruomene.
