Lietuvoje – naujas bandymas sukelti audrą vandens stiklinėje. Šįsyk dėl “šeimos sampratos” gali turėti daug priežasčių, bet nuoširdus rūpestis šeimomis – tikrai nėra tarp jų.
Prisiminkime, kad ilgą laiką Lietuvoje remti vaikus ir tėvystę buvo per brangu, todėl parama buvo labai kukli.
Tada kurį laiką medžiojome mamas, nes buvo per lengva pasiimti daugiau, nei priklausė.
Galiausiai gerokai per stipriai nuėjome į priešingą pusę – uždėjome tokias žemas lubas išmokoms, kurių susilaukia tėvai, kad daugybei susilaukusių vaikų šiandien išauga ne tik išlaidos, bet ir ženkliai krenta pajamos.
Dabar dalis politikų, prisidengę noru ginti šeimas, sako reikia referendumo.
Dėl vaikų rūpybos ar teisių? Paramos tėvams? Švietimo ar sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumo?
Ne.
Tikėtina vien dėl to, kad siekia dirbtinai dar labiau supriešinti konservatyvesnius ir progresyvesnius žmones, o galbūt bandydami uždėti taikinį ant Lietuvos Konstitucinio Teismo, kurio išaiškinimai ne visiems patiko. O gal net ir dar toliau – siekiant iššaukti nuomonių iš Europos Komisijos ar Europos Parlamento, kad būtų galima ir ES narystę paversti taikiniu, nors ES šeimos niekur ir nereglamentuoja, ir niekada to nedarė.
Tokį kelią kai kurie renkasi vietoj to, kad tiesiog paklaustų Lietuvos motinų ir tėvų, ir vaikų? Kaip Jums padėti? Dėl ko Jums šiandien skauda?
Ar bent jau atsiverstų savo pačių valdomų Lietuvos institucijų duomenis, kur, pavyzdžiui, vieniši tėvai papuola tarp aukščiausių socialinės atskirties ir skurdo rizikos grupių.
Ar savo asmeninėje aplinkoje – tarp draugų, vaikų nuolatos girdite skundus, kad Lietuvai šiandien trūksta “koncepcijų” ir “sampratų”?
Net neabejoju – negirdite. Turbūt išgirsite daugiau pastebėjimų apie vaikų vežimėliams nepritaikytus šaligatvius. Išgirsite, kad mums trūksta netgi pačių vaikų.
Nes kai esi tėvas – tai visų pirma esi tėvas. Ne referendumuose ieškai įrodymų, ar esi šeima, o realybėje – galimybių ja geriau pasirūpinti.
