Panevėžio centre, ten, kur dešimtmečius pulsavo kultinio kino teatro „Garsas“ širdis, šiandien stūkso keturių aukštų minimalistinis betono monolitas. Čia nerasite lengvabūdiško stiklo ar skaidrumo – tik griežtą, monumentalų tūrį, viešajame diskurse pakrikštytą „plyta“. „Stasys Museum“ – ambicija, turėjusi Panevėžį paversti šiaurės Bilbao, o pramoninį miestą – globalia meno kryptimi, tačiau atvėrus 2025-ųjų administracijos ataskaitas bei palyginus su galimybių studijos matematika, pasirodo ne švytintis meno renesansas, o brangiai kainuojanti statistinė simuliacija, kurioje menas yra tik priedas prie milžiniško, savitiksliu tapusio biurokratinio aparato.
Galimybių studijos burtai: muziejus be (savų) lankytojų
Kiekviena didinga viešųjų investicijų pasaka prasideda nuo planavimo dokumentų, kuriuose skaičiai šoka pagal užsakovo dūdą. Nors viešumoje buvo piešiamos ambicingos vizijos, pati galimybių studija savo vidiniuose skaičiavimuose buvo neįtikėtinai ciniška. Dokumentuose planuotas 108 200 fizinių apsilankymų skaičius per metus iš pirmo žvilgsnio atrodo solidžiai, kol nepažvelgi į jo struktūrą.
Pasirodo, „tikrų“ muziejaus lankytojų – tų, kurie savo noru ateitų pažiūrėti S.Eidrigevičiaus meno – planuota vos 7 500 per metus . Likusią masę – net 83 200 – turėjo sugeneruoti „nuolatinių edukacinių programų dalyviai“ . Tai bene atviriausias prisipažinimas Lietuvos kultūros politikos istorijoje: pats pastatas kaip muziejus net jo kūrėjų akyse neturėjo jokios traukos galios – pagrindinį srautą planuota tiesiog mechaniškai „suvaryti“ per privalomas edukacijas.
2025 m. realybė, užfiksavusi 70 591 lankytoją (14,8 % mažiau nei atidarymo metais), rodo, kad subliūško net ir šios „priverstinės“ prognozės. Administracija šį nuosmukį ataskaitose krikštija „stabilizavimu į suvaldomus srautus“ – tai bene gražiausias biurokratinis eufemizmas tuščioms salėms įvardyti.
Finansinis siurrealizmas: negrįžtantys milijonai
Analizuojant „Stasys Museum“ finansus, terminas „ekonominė vertė“ tampa sarkastišku anekdotu. Galimybių studija atvirai pripažino: projektas generuos neigiamą grynąją dabartinę vertę, o finansinė grąža bus giliai minusinė. Projektas nuo pat gimimo buvo suplanuotas kaip pinigų deginimo krosnis.
2025 m. įstaiga panaudojo 2,35 mln. eurų, iš kurių net 2,07 mln. eurų – tiesioginės Panevėžio mokesčių mokėtojų lėšos. Muziejus iš bilietų ir paslaugų užsidirbo vos 114,5 tūkst. eurų, t. y. tik 4,8 % savo biudžeto. Paprasta aritmetika sako: kiekvienas žmogus, peržengęs šio betono bloko slenkstį, miestui kainuoja maždaug 29,31 euro.
Dar įspūdingiau atrodo personalo barokas. Galimybių studijoje buvo planuotos 25 pareigybės, tačiau realybėje muziejų šiandien aptarnauja 41 darbuotojas, kurių algoms išleidžiama 901,3 tūkst. eurų – keturis kartus daugiau nei planuota. Ironija pasiekia viršūnę, kai pamatome, kad išlaikant tokią armiją specialistų, eilutėje „Įsigytų meno kūrinių skaičius“ puikuojasi nuliai. Mes mokame milijonus už tai, kad muziejus paer 2 metus sugebėtų surengti visas tris su puse parodos o darbuotojai mokytųsi gestų kalbos ir keliautų po Daniją ar Budapeštą „kelti kvalifikacijos“.
Panevėžio betonas prieš Vilniaus MO: efektyvumo parodija
Jei norime suprasti, kaip atrodo veikiantis šiuolaikinio meno centras, neišvengiamai tenka pažvelgti į Vilnių. MO muziejus ir „Stasys Museum“ dažnai lyginami dėl savo modernios architektūros, tačiau čia bet koks panašumas ir baigiasi. MO yra sėkmingos privačios mecenatystės ir vakarietiškos vadybos pavyzdys, o Panevėžio projektas – biudžetinio išlaikytinio etalonas. MO muziejus 2025 m. pritraukė dvigubai daugiau lankytojų, turėdamas tarptautinę tarybą ir realią mecenatų bendruomenę. Tuo tarpu Panevėžys išlaiko 41 darbuotoją muziejuje, kuris per visus metus nesugebėjo įsigyti nė vieno naujo meno kūrinio. Kol MO vadovai tariasi su Guggenheimo mecenatų tinklais , Panevėžio vadovybė džiaugiasi „suvaldomais srautais“ ir asistentų gestų kalbos pamokomis. Tai nėra lyginami objektai – tai dvi skirtingos planetos: viena generuoja kultūrinę vertę, kita – sąskaitas savivaldybei.
Dviejų etapų drama: fragmentas, virtęs tęsiniu
Projekto apologetai primena: menų centras nuo pat pradžių buvo sumanytas kaip dviejų etapų kūrinys. Pirmuoju etapu, kainavusiu per 9 mln. eurų, pastatyta tik dalis vizijos. Pradėtas antrasis etapas, kurio vertė viršija 10,2 mln. eurų.Šis „tęsinys“, oficialiai vadinamas plėtra, iš esmės yra prisipažinimas, kad pirmasis statinys liko nefunkcionalus: jame trūksta universalių salių, bendradarbystės erdvių ir, žinoma, tinkamo parkingo.
Tačiau čia išryškėja didžiausia savivaldybės prioritetų parodija. Kol miestas lengva ranka skiria milijonus muziejaus pastato pailginimui iki 100 metrų ir papildomų 53 vietų požeminiam garažui, Panevėžio priedangų infrastruktūrai, pagal tos pačios savivaldybės 2025 m. ataskaitą skirti tik 300 tūkst. eurų. Dar gražiau-įrenga lygiai nulis. Teisinamasi vėluojančiu projektavimu ir neįvykusiais pirkimais, tačiau rasti 10 milijonų meno centro „pabaigtuvėms“ jokių procedūrinių kliūčių nekyla.
Logika siurrealistinė: savivaldybė stato požemines slėptuves automobiliams po muziejumi, kol tūkstančiai panevėžiečių daugiabučiuose neturi elementarios saugios erdvės pasislėpti ekstremaliu atveju. O nekomercinis kinas? Jis jau ištremtas į 80 vietų rūsio salę po greta esančiu „kubu“, į kurią lankytojai patenka per muziejaus rūbinę . Tai ir yra visa „Garso“ reinkarnacija – ankšta rūsio erdvė, kurią valdininkai bando parduoti kaip didžiulį pasiekimą. Tiesa, paties muziejaus administracija „Garso”, kaip struktūrinio padalinio, prijungimas net labai naudingas. Galės naudotis „Garso” išlaikymui skiriamasi pinigais ir į ataskaitas surašę kino centro generuojamą žiūrovų srautą, sekti pasakas apie augantį lankomumą.
„Pragiedruliai“: statistinis donoras ir kūrybinis skydas
Kadangi pagrindiniame betono pastate meninis veiksmas vyksta „suvaldomais srautais“, administracijai gyvybiškai reikia Skaistakalnio parke esančio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“. Nors viešai tai atrodo kaip atskira, pulsuojanti bendruomenės erdvė, teisiškai tai tėra SEMC struktūrinis padalinys be juridinio asmens statuso.
Šis statusas leidžia muziejaus vadovybei naudotis „Pragiedrulių“ sugeneruotais sėkmės rodikliais:
- Ataskaitose džiūgaujama dėl viršytų edukacinių programų planų, nutylint, kad didžioji dalis to proveržio vyksta parko sodyboje, o ne Respublikos gatvės „plytoje“.
- Administracija atvirai pripažįsta, kad mažina parodų skaičių pagrindiniame pastate, nes nusprendė jas perkelti į „Pragiedrulius“ dėl „žmogiškojo resurso limito“ – nepaisant to, kad įstaigoje dirba 41 žmogus.
Tai sukuria iliuziją, kad įstaiga „viršija planus“, nors realybė tokia, kad gyvybingoji „Pragiedrulių“ veikla yra naudojama kaip širma uždengti brangų „Stasys Museum“ vadovybės neįgalumą. Jei „Pragiedruliai“ būtų atskira įstaiga, „Stasys Museum“ ataskaita būtų tik finansinis neigiamo NPV nekrologas.
Skaitmeniniai miražai demografinės žiemos fone
Kai fizinis lankomumas nedžiugina, muziejus pasitraukia į internetą. 2025 m. deklaruojama per 5 milijonus peržiūrų socialiniuose tinkluose (planas viršytas 260 %). Tai – klasikinė „tuštybės metrika“. Kokia prasmė iš milijonų peržiūrų, jei muziejus iš bilietų užsidirba tik simbolinę sumą? Tai reiškia, kad net 50 peržiūrų nesugeneruoja nei vieno euro pajamų. Dar graudžiau atrodo eksponatų skaitmeninimas. Muziejus giriasi suskaitmeninęs 107 kūrinius, bet čia pat priduria: „neturime leidimo iš autoriaus viešai publikuoti suskaitmenintus kūrinius“. Mes sumokėjome už procesą, kurio rezultato visuomenė negali pamatyti !!!
Visa ši „Panevėžys. Kaip mes!“ kampanija vyksta tragiškame fone. Toje pačioje savivaldybės ataskaitoje skaitome: 2025 m. Panevėžyje mirė 1 183 žmonės, o gimė tik 501. Miestas traukiasi, sensta, jo natūralus prieaugis yra giliai minusinis.
„Stasys Museum“ šiandien yra Panevėžio ambicijų ir realybės atotrūkio simbolis. Galimybių studija jau tada pranašavo neigiamą finansinę vertę. Šiandien tas minusas tapo realybe, kurią bandoma užmaskuoti Skaistakalnio parko žaluma, gestų kalbos kursais ir milijonais nieko nekainuojančių socialinių tinklų turinio peržiūrų.
Straipsnis parengtas remiantis 2025 m. SEMC veiklos plano ataskaita, Panevėžio m. savivaldybės administracijos 2025 m. ataskaita bei SEMC Galimybių studijos duomenimis.
Rolandas Meiliūnas
Paninfo.lt redaktorius
