Kiekviena totalitarinė sistema anksčiau ar vėliau imasi jaunimo. Tą darė ir V.Lenino komisarai, ir A.Hitleris, ir pirmininko Mao valdoma Kinija. Žiauriai numalšinus partizaninį judėjimą Lietuvoje dešimtmetį buvo sąlyginai ramu. Lapeliai, viena kita akcija, viena kita vėliava-greitai “sutvarkoma” ir didelės grėsmės sistemai nekelia.
1960–1964 metais KGB ataskaitose atsiranda toks punktas–„agentūrinis-operatyvinis darbas tarp inteligentijos ir jaunimo“. Jaunimas išskiriamas. Maždaug tuo metu šioks toks N.Chruščiovo valdymo laikotarpio “atšilimas” duoda vaisių-įsidrąsinusi studentija ir moksleiviai pradeda reikštis, judėti, o tai kelia partinių-sovietinių organų susirūpinimą. Jaunimo kontrolei ir ideologiniam „auklėjimui“ pasitelkiama spauda, mokykla, jaunimo laisvalaikio organizacijos, “mokslinio” ateizmo propaganda. Domėtasi jaunuolių laisvalaikio leidimo formomis, jų elgsena, gyvenimo būdu. Šis dėmesys ypač sustiprėja 1972 m. po R.Kalantos susideginimo.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyve galima aptikti 1973 m. Panevėžio miesto KGB pažymą „Apie Panevėžio m. jaunimo priešiškų veiksmų motyvus ir priežastis“ kurioje rašoma:
„Po 1972 m. gegužę įvykusio R.Kalantos susideginimo palydimo antivisuomeninio chuliganų pasireiškimų Kaune, eilė antisovietinių ir nacionalistinių pasireiškimų užfiksuota ir Panevėžio mieste. Šie veiksmai iš esmės pasireiškia antisovietinių ideologiškai žalingo turinio lapelių platinimu, o taip pat užrašų ant pastatų sienų rašymu.”
Patys kgbistai pripažįsta, kad po R.Kalantos susideginimo Kaune rengti protesto maršai ir nuotaikos išplito po Lietuvą ir davė jaunimui naują postūmį.
“1970 m. buvo įvykdyti 3, 1971 – 4, 1972 – 17, 1973 – 13 priešiškų išpuolių.”- rašoma pažymoje.
Įvertinę surinktą medžiagą Panevėžio kgbistai padaro išvadą-jaunimą įtakoja nacionalistiškai nusiteikę draugai, užsienio radijo stotys, hipių judėjimas.
Sakoma, kad pirmieji hipiai Lietuvoje atsirado po 1968 m. Tuomet, nuklausius Liuksemburgo ar BBC radijo stočių, iš lupų į lupas pradėjo sklisti žinia apie naują judėjimą Vakaruose, kurio nariai siekia savęs atradimo, laisvės ir meilės. Aišku, apie mokslą, darbą, ar tvarkingą gyvenimą taip aukštintą SSSR kalba nesisuko. Kaip ir daugeliui naujų reiškinių įvertinti sovietiniam aparatui prireikė laiko bet kokiais 1070-1972 pasitelkus visas įmanomas priemones jau pradėtas kurti neigiamas hipių įvaizdis. Sovietijoje dažniausia hipiais tapdavo pasiturinčių, geras pareigas užimančių ir aukštesnes pajamas gaunančių tėvų vaikai. Taip, džinsai, muzika, atributika ir kava kainuoja. O kur dar kelionės? Nors ir tranzu, bet nevalgęs nebūsi. Hipius “prižiūrėti” buvo pavesta tuometinei milicijai, kita vertus, pastovūs susibūrimai, ideologiškai žalingos muzikos klausymas, keisti apdarai negalėjo nepatekti KGB akiratin. Ir jei iki 1972 gegužės hipius suimdavo už veltėdžiavimą ar gėrimą, po R.Kalantos susideginimo į juos pradėta žiūrėti kaip į priešiškai sovietų valdžiai nusiteikusius asmenis.
Nagrinėdamas KGB dokumentus vieną tokį pavyzdį aptikau ir aukščiau minimoje pažymoje. Joje pateikiant priešiškų veikų pavyzdžius minimi žinomi Panevėžio hipiai J.Galickaitė, E.Juodviršis-Amamas, P.Baranauskas.
„1970 m. balandžio mėnesį antros vidurinės mokyklos 11 klasės mokiniai J.Galickaitė, V.Šimbelytė, O.Likaitė susitarė pagaminti ir išplatinti antisovietinio turinio lapelius. Jos pagamino apie 30 lapelių ir balandžio 12 juos platino Kėdainių mieste, o balandžio 19 ir 22 Panevėžio mieste. Lapeliuose šmeižtas apie SSSR visuomeninę ir valstybinę santvarką, kviečiama kovoti su sovietų valdžia.
Aiškinantis šio nusikaltimo priežastis J.Galickaitė ir V.Šimbelytė nurodė, kad 1970 m. antrosios vidurinės mokyklos 11 klasėje vyravo nacionalistinės nuotaikos. Apie lapelių gaminimą ir platinimą žinojo dauguma klasės mokinių o taip pat ir šios mokyklos mokytoja Šimbelienė, tačiau niekam apie tai nepranešė. Visa tai sudarė sąlygas J.Galickaitei jau su kita asmenų grupe tęsti priešišką veiklą.
1972 m. liepos 30 d. Lenino aikštėje rasti 18 antisovietinių lapelių. Tyrimo metu nustatyta, kad lapelius susitarę pagamino R.Smailys, o išplatino J.Galickaitė, R.Smailys, E.Juodviršis, P.Baranauskas- visi komjaunimo nariai. Šiuo metu visi areštuoti.
J.Galickaitė gyveno palaidą gyvenimą, dažnai nenakvodavo namuose, susidėjo su hipių mėgdžiotojais E.Juodviršiu ir P.Baranausku ir kitais. Jie dažnai rinkdavosi kavinėje „Linelis“, kur dažnai išsakydavo mintis, kad sovietinė valdžia bloga ir su ja reikia kovoti.
E.Juodviršis įrodinėjo tėvui, kad Lietuva turi išeiti iš SSSR sudėties, gyrė kapitalistinio gyvenimo būdo privalumus. Kad pateisintų savo priešišką nusistatymą Sovietų Sąjungos atžvilgiu, savo draugams kalbėdavo apie senelio netoli Panevėžio turėtą dvarą, kurį sovietų valdžia konfiskavo, nors taip nebuvo.
P.Baranauskas buvo auklėjamas religingos motinos ir gatvės t.y. tų pačių hipių, buvo dažnu restoranų ir kavinių lankytoju.
J.Galickaitė, P.Baranauskas ir E.Juodviršis į komjaunimo susirinkimus nevaikščiojo, įnašų nemokėjo ir praktiškai nuo komjaunimo veiklos nusišalino. 1972 m. visiems trims buvo pritaikytos profilaktikos priemonės už kėsinimąsi išsityčioti iš V.Lenino paminklo, tačiau visi trys išvadų nepadarė.“- rašoma ataskaitoje.
Sovietų santvarka jaunuolių nepagailėjo. 1974 m. E.Juodviršis, R. Smailys ir P.Baranauskas nuteisti pagal LSSR BK 68 straipsnio I dalį. Už lapelių pagaminimą ir išplatinimą pagal LSSR BK 68 str. I dalį nuteista ir J. Galickaitė. Tačiau vietoje kalėjimo jai pritaikyta psichiatrijos prievarta-pripažinta psichiškai nesveika ir išsiųsta priverstinam gydymui. Kaip pastebi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, psichiatrinis gydymas dažniausia taikytas tiems asmenims, kuriuos teisiant, KGB manymu, galėjo būti sulaukta didelio visuomenės dėmesio, arba tiems asmenims, kuriems būtų buvę sunku sudaryti politinę bylą. Be to, ligoninėje tikėtasi greičiau palaužti jų dvasią ir moralinį atsparumą. Pasirūpindama disidentus uždaryti į psichiatrijos ligonines, valdžia izoliuodavo neįtikusius asmenis, o visuomenei jų veiklą paaiškindavo kaip psichikos ligos išdavą. Psichiatrai suformuluodavo diagnozę, leidžiančią žmogų prievarta uždaryti į psichiatrijos ligoninę.
V.Šimbelytei ir O.Likaitei baudžiamosios bylos nutrauktos ir jos perduotos “auklėti” kolektyvui.
Kol vieni jaunuoliai gamino ir platino lapelius, kiti rašė užrašus ant sienų o vasario 16-ąją paminėdavo tai vienoje, tai kitoje vietoje iškelta lietuviška trispalve.
“1973 m. vasario 16-ąją ant telegrafo stulpo N.Gogolio (dabar Smėlynės) gatvėje iškabinta buržuazinės Lietuvos vėliava. Nustatyta, kad šią vėliavą pagamino ir pakabino daržovių bazės darbuotojas S.Kaleckas gim. 1949, G.Zapolskis gim. 1950 m. ir A.Remeikis gim. 1950. Abu pastarieji be aiškaus užsiėmimo.
Patikrinimo metu paaiškėjo, kad S.Kaleckas susisiekė su G.Zapolskiu, kuris už nacionalistines, antirusiškas nuotaikas buvo išmestas iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto. Kartu su A.Remeikiu dainavo nacionalistines dainas ir kalbėjo ideologiškai žalingomis temomis.” – rašoma KGB Panevėžio skyriaus pažymoje.
Akylai buvo stebimi ne tik mokyklų ar proftechninių mokyklų mokiniai bet ir Panevėžio politechnikumo ar Melioracijos technikumo studentai. Kad patektum į KGB akiratį užtekdavo mokykloje dirbančio KGB informatoriaus, užrašų sąsiuvinyje rasto netyčia pamiršto eilėraščio ar piešinio ant teniso raketės.
“ Gavus informaciją iš agento “X” 1973 m. liepos 18 d. profilaktinė priemonė pritaikyta hidromelioracijos technikumo II kurso mokiniui G.Petkui gi, 1957 m. Profilaktikos priemonių taikymo priežastis – G.Petkaus konspektuose rastas savos kūrybos eilėraštis “Geležinė uždanga”. Patikrinimo metu paimti G.Petkaus konspektai o taip pat stalo teniso raketė su buržuazinės Lietuvos ženklais ir užrašu “Laisvė Lietuvai”.
Tuomet G.Petkus buvo iškviestas į pedagogų tarybos posėdį, apsvarstytas jo elgesys bet iš mokyklos neišmestas. Neilgam. Hidromelioracijos technikumą teko palikti vėliau.
Be kgbistų ir jų pakalikų dėmesio neliko ir tuometinė J.Švedo padagoginė muzikos mokykla.
„Patikimas asmuo „K“ pranešė, kad J.Švedo pedagoginės muzikos mokyklos mokinys Janeliūnas yra tariamai egzistuojančios nelegalios organizacijos nariu ir sekdamas R.Kalantos pėdomis nusiteikęs susideginti.
Patikrinimo metu paaiškėjo, kad nurodytos mokyklos II kurso mokiniai Janeliūnas, Lelis, Gužas, Šinkūnas, ir Gasparėnas 1976 m. rugsėjo mėnesį sukūrė priešišką grupę „Lietuvininkai“. Savo rate jie dainavo nacionalistines dainas, svarstė apie taip vadinamą lietuvių tautos rusifikaciją, asmens laisvių varžymą ir todėl nusprendė kovoti prieš sovietų valdžią.
Jie kolektyviai svarstė galimus priešiškus veiksmus, kėsinosi iškabinti buržuazinės Lietuvos vėliavą. Gužas su Janeliūnu rašomąja mašinėle atspausdino antisovietinių lapelių, tačiau dėl nuo jų nepriklaususių aplinkybių jų išplatinti nepavyko.
Nurodytos grupės nariai dalyvaujant tėvams apsvarstyti muzikos mokyklos pedagoginės tarybos posėdyje. Mokytojai ir tėvai ryžtingai pasmerkė jų veiklą. Patys grupės nariai pripažino savo klaidas ir pažadėjo daugiau taip nesielgti“.- rašoma Panevėžio KGB darbo ataskaitoje už 1977 m.
Kitą kart mokinius “priduodavo” mokyklose dirbantys okupantams įsiteikti ar karjeros laiptais kilti norėję asmenys. Vartant likusius KGB dokumentus galima aptikti ir jų pavardes.
„Pokalbio apie politinio budrumo didinimą su miesto pedagogais metu 28 profesinės technikos mokyklos meistras Tamašiūnas pranešė, kad grupė mokyklos mokinių Spalio 50-mečio išvakarėse ruošiasi išplatinti antisovietinius lapelius.
Nustatyta, kad mokyklos mokinės Šeinauskaitė, Kaušpėdaitė, Balčiulytė ir Čiokštinaitė pagamino daugiau nei 200 lapelių ir siūlė grupės draugams Sereikai ir Braukilaitei padėti juos išplatinti šventės išvakarėse sumėtant lapelius į pašto dėžutes. Braukilaitė su pasiūlymu sutiko.
Iš Šeinauskaitės ir Čiokštinaitės atimti 192 lapeliai, o Kaušpėdaitė paveikus mokiniui Kazlauskui 40 jų sunaikino. Ruošiama medžiaga profilaktikai.“
Nesnaudė ir mokyklų visuomeninis-politinis aktyvas. Užtekdavo išsižioti per pamoką ir kaip mat turėdavai aiškintis uoliems santvarkos saugotojams. Toks faktas užfiksuotas Panevėžio KGB ataskaitoje už 1974 m.
„Panevėžio politechnikumo komjaunimo organizacijos sekretorė Miškinienė pranešė, kad 2 kurso studentas Rimantas Kazlauskas gim. 1957 m., nepartinis, 1974 m. pavasarį estetikos pamokoje garsiai pradėjo aiškinti, kad Sovietų sąjungoje nėra žodžio laisvės. Jei kas nors ką nors pasakys prieš valdžią bus pripažintas psichiškai nesveiku, pasodintas į kalėjimą, su juo bus bandomi nauji vaistai ir bus pasmerktas mirčiai.„ – rašoma kgbistų darbo ataskaitoje.
Aišku su R.Kazlausku buvo pabendrauta. Kaip rašo saugumiečiai, pokalbio metu jis paaiškino, kad apie vaistų bandymus ir psichiatrinę prievartą jis girdėjo per užsienio radijo stotį transliuojančią rusų kalba, o štai dabar radijo nebeklauso nes tai daryti jam uždraudė tėvas.
Kaip atsvara sovietinei santvarkai, melui ir prievartai 7-jame dešimtmetyje kūrėsi ne tik hipių judėjimas bet ir savotiškas kultūrinis pogrindis, kurio pro akis nepraleido tuometė KGB. Sovietinė valdžia siekė perrašyti istoriją, sunaikinti tautinį identitetą todėl tarp visų pirma tarp draudžiamų veiklų atsirado ir tos, kurios buvo susijusios su tautos atmintimi, tradicijomis, papročiais net ir folkloru.
Panevėžio, o ir Lietuvos KGB centrinio aparato veikėjams ramybės nedavė išpopuliarėjęs Žygeivių judėjimas, kuris Panevėžyje sukosi aplink tuometinį „Ekrano“ gamyklos inžinierių Julių Beinortą.
1975 m. J.Beinortas su bendraminčiais sumanė rengti daug galvos skausmo okupantų pakalikams sukėlusį turistinį žygį S.Daukanto keliu. Žygyje padalintame į 15 etapų dalyvavo keli šimtai žmonių iš visos Lietuvos. Vienuose etapuose po 30-40, kiti sulaukdavo ir virš 100 dalyvių. Žygeiviai aplankė Žemaičių Kalvariją, Šiluvą, Kražius, Paberžę, Vytauto Mačernio, Maironio gimtines, kitus krašto istorijai svarbius objektus o sustoję poilsiui dainavo liaudies dainas, šoko tautinius šokius. Aišku, neapsėjo ir be “Lietuva brangi” ir laužų.
1977 m. Lietuvos KGB pirmininkui generolui-majorui J.Petkevičiui adresuotoje Panevėžio m. KGB ataskaitoje apie „agentūrinio-operatyvinio darbo rezultatus pagal KGB 5-ąją liniją“ rašoma:
„Pagal operatyvinio patikrinimo bylą tikrinamas „Ekrano“ gamyklos inžinierius J.Beinortas, prisidengęs kraštotyrine veikla, organizavo ir vykdė turistinius žygius, ideologiškai veikė turistus, lankė su Lietuvos buržuazine ir feodaline praeitimi susijusias vietas.
Apie tarp gamyklos turistų susidariusią padėtį informuotas komunistų partijos Panevėžio miesto komitetas, kuris per turistų klubo pirmininką perspėjo J.Beinortą, tačiau pastarasis į perspėjimą nereagavo.
Gavus Lietuvos SSR KGB pritarimą nuspręsta per gamyklos administraciją ir partijos komitetą taikyti profilaktiką J.Beinortui, o taip pat susijusiems asmenis Dudai ir Gadliauskaitei.
Atlikti profilaktiniai veiksmai davė teigiamų rezultatų. Daugiau panašių žygių J.Beinortas nebeorganizuoja o jo vadovaujama grupė iširo.“
Ši veikla J.Beinortui kainavo gamyklos cecho viršininko postą.
Vienai kultūros sričiai-kinui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Sovietinis pilietis griežtai atrinktus vakarų kino filmus (dažniausia prancūzų komedijas) galėjo matyti tik kino teatruose. Kartais juos sėkmingai atstodavo indiška Bolivudo produkcija, atlikusi šiuolaikinių serialų vaidmenį. Į indų filmų peržiūras susirinkdavo labai daug žmonių. O štai televizijoje buvo rodoma tik sovietinių respublikų ar sovietinio bloko šalių produkcija. Viskas pasikeitė atsiradus video. Nors ir sunkiai, tačiau ir ši technologija pasiekė sovietiją. Sakoma, kad pirmieji vaizdo grotuvai Sovietų sąjungą pasiekė aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje per nomenklatūrinį elitą, kurie turėjo galimybę keliauti. Kiek vėliau jie atsirado už valiutą prekiaujančiose parduotuvėse “Beriozka”, o tai reiškia ir juodojoje rinkoje. Netrukus buvo susizgribta, kad sovietiniai piliečiai gali žiūrėti ką norintys o tai niekaip nesiderino su noru visur ir viską kontroliuoti. Reikalu užsiėmė KGB. Kartu su milicija buvo rengiami reidai, atiminėjami video magnetofonai ir vaizdo kasetės. 1986 M.Gorbačiovui paskelbus “perestroika” kontrolės gniaužtai šiek tiek atsileido. Tuomet Panevėžio prekybos valdyba restorano “Bičiulis” patalpose įrengė jaunimo kavinę-klubą “Bičiulis”, kurioje buvo sumontuota video aparatūra ir rengiamos video diskotekos. Pastarųjų režisieriumi-renginių vedėju dirbo buvęs Vilniaus pedagoginio instituto diskotekos “Disco Vivo”, beje uždarytos dėl antitarybinės kultūros propagavimo, vadovas E.Butkevičius.
1986 m. komunistų partijos miesto komiteto pirmajam sekretoriui N.Vaitkevičiui adresuotoje pažymoje rašoma:
„KGB miesto skyrius turi duomenų, kad jaunimo kavinės-klubo „Bičiulis“ video diskotekos režisierius Egidijus Butkevičius siaurame rate demonstruoja ideologiškai žalingus videofilmus. Apie tai anksčiau žodžiu informavome miesto komitetą.
1986 m. sausio 6 d. E.Butkevičius su programa pasirodė Kupiškio kultūros namuose. Prieš programos pradžią vietiniam jaunimui jis demonstravo videofilmą apie karate ir taip vadinamą „siaubo“ filmą. Video kasetę su nurodytais filmais atėmė Kupiškio milicininkai ir išsiuntė ekspertizei.
Ekspertų komisija prie LSSR Kinematografijos komiteto nurodė, kad minėti filmai gali padaryti įtaką jaunimo auklėjimui o jie yra idėjiškai žalingi ir nepriimtini mūsų jaunajai kartai, todėl jų rodymas jaunimo diskotekose draudžiamas.“
Slapstytis ir gyventi dvigubą gyvenimą teko nebeilgai. Iki Sąjūdžio gimimo buvo likę pora metų. 1987 rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos mitingas prie A.Mickevičiau paminklo mano kartai davė tą patį postūmį kaip ir R.Kalantos susideginimas. Nors jis ir vyko ne mokslo metu, tačiau jau rugsėjį susirinkę į pamokas dalindavomės kas ką girdėjo. Aišku, komunistinis aktyvas taip pat nesnaudė. Buvo rengiami susirinkimai, “Tiesos” ir “Komjaunimo tiesos” straipsnių smerkiančių mitingo dalyvius skaitymai tačiau burtas jau buvo mestas. Artėjo 1988 vasario 16-oji. Jau išvakarėse mokyklose prasidėjo budėjimai. Mokytojų o ir pavaduotojų užklasiniam darbui kabinetuose negeso šviesa. Taip jau išėjo, kad tų metų vasario 16-oji daug kur sutapo su šimtadieniu. Tuo metu nebuvo mados lakstyti po miestą su automobiliais ir nuomotis pirtis ar restoranus. Šventėme kukliai-mokyklos aktų salėje. Tuometinėje 13-oje vidurinėje (dabar M.Karkos) šimtadienį šventėme dvi klasės. Vienuoliktokai parengė puikią programą, šokome, dainavome, buvo linksma. Kiek vėliau, jau sutemus, salėje sužibo žvakės o mes sudainavome “Lietuva brangi”. Kažkuriai iš direktoriaus pavaduotojų tuo metu budėjusiai mokykloje, ko gero, kilo isterijos priepuolis. Buvo paskelbta, kad renginys baigiasi ir mes išvaryti lauk. Toliau viskas vyko spontaniškai. Kitą rytą į pamokas visi abiturientai atėjo pasipuošę. Merginos baltais kaspinais o vaikinai su varlytėmis ir prisisegę baltus kaspinėlius. Be kita ko, mūsų klasei pirmosios dvi pamokos buvo rusų kalba. Visada pilkai apsirengusi, paniurusi ir ant mokinių besiplūstanti mokytoja R.Rimkutė simpatijų nekėlė jau seniai, tad visi sutarėm į jos klausimus atsakinėti lietuviškai. Visą veiksmą įrašinėjo Kęstutis Klungis suole paslėptu portatyviniu (taip, tuomet jau tokių buvo ! ) magnetofonu. Užteko ir porą klausimų, kurių pirmasis teko man ir po eilinio isterijos priepuolio mokytoja iššovė iš klasės. O tada ir prasidėjo… Lygiai po pamokos kartu su klasioku Dariumi Juknevičiumi buvome iškviesti pas mokyklos direktorių A.Paberžį. Rėkimo, isterijos buvo apsčiai. Telefonas ir knygos skraidė po stalą. Tai puldavo kažkam skambinti, tai solo, tai choru su abejomis pavaduotojomis bandė aiškinti kokie mes niekadėjai, kokie blogi Vakarai, kaip būdavo blogai, kad Smetonos Lietuvoje dėstydavo tikybą o štai dabar esame pavalgę, šiltai aprengti ir drįstame šitaip pasielgti.
Namuose taip pat nieko gero nelaukė. Nuo tėvo gavau velnių. Vėliau su abiejų tėvais dar buvo gerokai padirbėta darbo kolektyvuose. Pravesta “profilaktika”. Kadangi nebuvome patys blogiausi mokiniai iš mokyklos neišmetė, gal ir laikas jau buvo ne tas ir ore sklandė laisvės nuojauta. Vis tik įteikdamas atestatą direktorius sušnibždėjo – “Linkiu neatsisėsti”. Palinkėjimas išsipildė. Jau netrukus didieji Sąjūdžio mitingai, LLL, “Jaunoji Lietuva” įtraukė ir nebepaleido.
Vartant KGB dokumentus, ypač tuos, kuriuose aprašyti įvykiai vykę po R.Kalantos susideginimo, aptinku daug pažįstamų žmonių, kuriuos vėliau sutikau mūsų kelyje į laisvę. Tarp jų buvo ir anksčiau kalbinti G.Šileikis, ir V.Vyšniauskas, ir Nepriklausomybės Akto signataru tapęs šviesios atminties Julius Beinortas, ir daugelis kitų KGB pažymose aprašytų žmonių. Hipių, žygeivių ar šiaip, paprastų vaikinų ir merginų svajojusių, kad vieną dieną Lietuva taps laisva. Tai, tarsi, patvirtina Energijos tvermės ir virsmo dėsnį-niekas iš nieko neatsiranda ir niekur neišnyksta o vienos rūšies energija gali virsti kita.
Rolandas Meiliūnas
Daugiau: kgbgniauztuose.lt
Profilaktika (dalyvaujant visuomenei arba ne), įspėjamieji auklėjamieji pokalbiai, patikrinimai, įspėjimai (žodžiu, raštu, vieši arba ne) – visa tai profilaktinės priemonės. Per pokalbius dažniausiai būdavo gąsdinama: būsi išmestas iš vidurinės, profesinės technikos mokyklos ar technikumo, neįstosi nei į aukštąją, nei į aukštesniąją mokyklas, paims į sovietinę kariuomenę (nepaklusnūs vaikinai dažniausiai tarnaudavo Tolimuosiuose Rytuose, Sovietų Sąjungos šiauriniuose rajonuose ar dar blogiau – darbo bei kalinių prižiūrėjimo daliniuose), niekuomet neišvyksi į užsienio valstybes.
Dalinai remia:
