Valstybinių miškų urėdijoje (VMU) dirba ne viena miškininkų karta. Kalbamės su dviem iš jų – tėčiu ir dukra. Jonas Leika – Krekenavos girininkijos girininkas, Panevėžio regioniniame padalinyje miškus prižiūrintis jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Jo dukra Ugnė Užtupienė – Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriaus projektų koordinatorė.
Jų istorijos skirtingos: J. Leika į mišką atėjo pats, be šeimos tradicijos, tačiau čia rado visą savo gyvenimą. Dukros profesinis kelias įvairus – privatus sektorius, Aplinkos apsaugos agentūra, darbas regioniniame parke, kol galiausiai – VMU. Iš mamos pusės U. Užtupienės giminės šaknys siekia eigulius dar XIX amžiuje. Jos senelis, Antanas Bartašius, daugelį metų dirbo Krekenavos girininku, o vėliau šias pareigas perėmė U. Užtupienės tėtis – J. Leika.
– Jūsų šeimoje miškininkystė jau keturiose kartose. Ką Jums reiškia toks paveldas?
Ugnė: Gal tai labiau atsitiktinumas arba kažkoks paveldimas pomėgis būti gamtoje, stebėti, kas vyksta aplinkui, tyrinėti, kas šlama, šliaužioja ar mauroja miškuose. Prieš duodant šį interviu pasidomėjau – pasirodo, iš mamos pusės eigulių savo linijoje galime atsekti iki 1855 metų. Taigi matyt yra kažkoks giminės polinkis link ošiančių girių.
Jonas: Mano šeimoje miškininkų nebuvo. Tačiau aš gimiau po poros savaičių tėvams sugrįžus iš tremties Sibire. Ten tėvas dirbo prie sielių plukdymo, o motina – lentpjūvėje. Tikriausiai liko medžio kvapo mano genuose.
– Koks pirmas prisiminimas iš miško, kuris išliko atmintyje?
Ugnė: Šerniukų vada bėganti prieš akis. Nors nelabai elegantiški, man jie vis dar mieliausi miško žvėrys. Ir daug daug laiko praleisto grybaujant su seneliu – ryškios raudonikių kepurėlės.
Jonas: Iš kolūkio miško su tėvu pavogėme storą drebulę, loviui lašiniams sūdyti išskobti. Gražiai sutvarkėme aplinką, šakas išvežėme, kad niekas nepastebėtų. Bet skylė į dangų liko – man tada buvo gal penkeri ar šešeri. Gal todėl kiekvienais metais jaučiu poreikį pasodinti nors kelis šimtus medelių – užtaisyti tą skylę.
– Jonai, kiek metų dirbate girininku ir kas Jus labiausiai motyvuoja šiame darbe?
Jonas: Tame pačiame miške dirbu jau 45 metus: 18 metų girininko pavaduotoju ir 27 – girininku. Šiame darbe savo gerus ar blogus darbus ryškiau pamatai tik po 30–40 metų. Galvoju, kad man pasisekė… Kad ir nedideliame žemės lopinėlyje galiu palikti neprastesnį mišką nei radau, užkoduoti po poros šimtų metų būsiančią sengirę.
– Kokie pokyčiai miškininkystėje per Jūsų karjerą labiausiai įstrigo?
Jonas: Labiausiai pasikeitė požiūris į beržą ir į sausą medį. Anksčiau vyravo rankinis darbas, dabar – mechanizuotas. Tai būtų labai šaunu, bet kai į retinimo kirtimą atrieda porą dešimčių tonų sverianti medkirtė, pasidaro neramu.
– Ugne, kiek tėčio ir senelio profesija turėjo įtakos Jūsų pasirinkimui?
Ugnė: Tikriausiai daugiausia įtakos turėjo tai, kad buvimas gamtoje ar tamsiame miške tapo visiškai natūraliu dalyku. Iki šiol nesuprantu didelės erkių, žvėrių ar buvimo vienai miške baimės. Pasirinkimui tai galėjo turėti įtakos. Nežinau kodėl, bet labiausiai įsiminė miško vagių ir brakonierių gaudymas bei miško kelių įrengimas ir priežiūra. Matyt, reiklūs šiems reikalams buvo tėtis ir senelis.
U.Užtupienės senelis Antanas Bartašius (Krekenavos girininkijos girininkas) su broliu Stasiu miškasodyje. Apie 1960 m. (iš U. Užtupienės asm. archyvo)
– Ugne, Jūsų profesinis kelias labai įvairus – nuo tarptautinės įmonės iki aplinkosaugos agentūros ir edukacijos. Kaip šios patirtys formavo požiūrį į gamtą ir darbą?
Ugnė: Baigiau ekologijos studijas, tačiau pirmasis mano darbas buvo tarptautinėje įmonėje, pardavinėjant reagentus DNR tyrimams. Pasirodė nuobodoka ir pasigedau platesnių erdvių. Vėliau Aplinkos apsaugos agentūroje teko dirbti biurokratinį darbą, susijusį su leidimais, tad ilgai neištempiau. Grįžau į gimtąsias vietas ir dirbau regioniniame parke su rekreacija bei edukacijomis – labai smagus darbas, tačiau pasirodė, kad norisi daryti daugiau vardan gamtos. Dėl to galimybė VMU koordinuoti gamtosauginius projektus pasirodė labai patraukli. Profesinis kelias parodė, kad gamtos aplink save norisi tik daugiau. Nors ir dabar didžioji darbo dalis praleidžiama prie kompiuterio, bet matyti, kaip idėjos įgyvendinamos realybėje, yra nuostabus jausmas.
– Koks jausmas žinoti, kad Jūsų priimti sprendimai turės poveikį gamtai ne vienerius metus, o dešimtmečius?
Ugnė: Puikus. Žinoma, stengiamės priimti geriausius sprendimus, vadovaujantis dabartinėmis mokslo žiniomis ir miškininkų praktika. Malonu laukti, pamatyti, kas pasiteisina. Dar geresnis jausmas, kad tikrus apčiuopiamus rezultatus pamatys tik mano vaikai ar anūkai.
– Ar pasitaiko, kad kartu diskutuojate apie mišką ar gamtotvarką?
Ugnė: Pasitariu pakankamai dažnai. Kadangi pagal išsilavinimą nesu miškininkė, daugiausia klausimų kyla apie kirtimus ir medienos apskaitą – kas po ko daroma, kaip apskaitoma.
Jonas: Kai būnam dviese, diskutuojam dažnai. Iš mūsų miškų dažnai nukeliaujam toliau ir aukščiau – suglobalėjam. Kadangi amžiaus ir gyvenimo patirties skirtumas nemenkas, todėl tą patį reiškinį dažnai matom iš skirtingų pusių, kas padeda daug plačiau suprasti visumą. Dažniausiai vienas kitą suprantam.
– Kokį vaidmenį, Jūsų akimis, miškas turi visuomenei – ar jis labiau ekonominė, ar dvasinė vertybė?
Ugnė: Manau, kad lietuviams tai visų pirma dvasinė vertybė. Matyt vis dar nešamės savyje kažkokį senovės pagonių dvasingumą, kur miškas – ne tik resursas, bet ir prieglobstis, gėrybių šaltinis bei ryšys su tuo, kas buvo ir kas dar tik bus. Iš ekonominės pusės – tai tvarūs mediniai namai ir baldai. Svarbiausia, kad iš atsakingai ir tvariai išgautos medienos.
Jonas: Daug žmonių susikuria gerovę iš miško: kas kirsdami, o kas gindami mišką. Bet galvoju, kad svarbiausia yra geroji miško dvasia, kuri stabilizuoja visuomenę. Pabuvęs miške ir blogas, ir geras žmogus tampa nors kuriam laikui ramesniu ir geresniu, nors daugelis to ir nesupranta. Iš senovės giria mūsų draugas – mus maitino, globojo ir gynė.
Miškininkai 1959 m. (iš U. Užtupienės asm. archyvo)
– Ką Jums reiškia miškas šiandien – profesiškai ir asmeniškai?
Ugnė: Iš profesinės pusės tai – darbo objektas. Gyvename miškų zonoje, bet kokiu atveju turėtume medžiais apaugusius plotus, tačiau miškininkų dėka galime pakreipti natūralią eigą: kaip tas miškas atrodys, kokie medžiai augs, kokius gamtos ir visuomenės poreikius jis galės atliepti. Asmeniškai – man tai maloniausia vieta būti su savais kvapais, garsais ir slaptais gyvūnų gyvenimais.
Jonas: Profesiškai – neišsenkantis kūrybos, ieškojimų, praradimų ir atradimų objektas. Asmeniškai – tikriausiai myliu aš tą mišką: jaučiu ryšį su praeitimi per medį seną ir ateitimi – per medį jauną.
– Ką palinkėtumėte jaunam žmogui, svarstančiam tapti miškininku?
Jonas: Neužmiršk praeities, gyvenk dabartimi, dirbk ateičiai.
U.Užtupienės vaikai, J. Leikos anūkai, miške (iš U. Užtupienės asm. archyvo)
U.Užtupienės ir J. Leikos keliai į miškininkystę skirtingi, tačiau abu juos atvedė prie bendros prasmės.Miškas jiems yra daugiau nei darbas – tai vieta, kur susitinka praeitis ir ateitis, gamtos ciklai ir žmogaus atsakomybė.
