Didžiuosiuose miestuose, jaunam žmogui atsiveria kone beribės galimybės – nuo gausybės būrelių, įvairiausių nevyriausybinių organizacijų iki moderniausių laisvalaikio erdvių. Tuo tarpu regionuose, nedideliuose miesteliuose, tokiuose kaip Ramygala, veiklos ir savirealizacijos pasirinkimas yra kur kas kuklesnis. Būtent todėl kiekvienas jaunuolis, atradęs kelią į prasmingą veiklą, ir kiekviena čia gimusi sėkmės istorija įgauna kur kas didesnį svorį. Apie tai, kaip Ramygaloje pavyksta sudominti ir įtraukti jaunimą, su kokiais iššūkiais susiduriama bei kaip ugdomas pilietiškumas, kalbamės su Ramygalos atviro jaunimo centro (AJC) jaunimo darbuotoja Ernesta Liužiniene.
Atsakomybė vietoje baimės: kaip gimsta iniciatyva
Atviro jaunimo centro veikla Ramygaloje prasidėjo prisiglaudus po vietos Kultūros centro stogu. Tai leido jaunuoliams iš arti pamatyti, kaip gimsta renginiai, o 2018-aisiais startavęs projektas „Talentų ringas“ tapo esminiu lūžio tašku.
„Mintis ir buvo, kad jaunimas organizuotų, jaunimas vestų, jaunimas rūpintųsi šituo renginiu“, – veiklos pradžią prisimena E. Liužinienė. Pasak jos, nuo dviejų savanorių merginų iniciatyva išaugo taip, kad dabar renginiuose nuolat sukasi apie 15–20 jaunuolių, kurie patys pasiskirsto atsakomybėmis: vieni pasitinka svečius, kiti rūpinasi maistu, švara ar komunikacija.
Vis dėlto, pritraukti naujokus į centrą nėra lengva užduotis. Anot pašnekovės, didžiausias barjeras – nežinomos erdvės baimė. „Jaunam asmeniui ateiti vienam į didelį pastatą iš tikrųjų yra baimė, nes tu nežinai, kas tavęs laukia, nežinai, kas čia per erdvė, aplinka. Jam drąsiau ateit su kažkuo“, – pastebi jaunimo darbuotoja. Būtent todėl centras stengiasi išeiti į atviras erdves ir dirbti taip, kad kiekvienas pasijaustų savas. „Stengiamės dirbti tuo atvirumo principu, kad būtų kiekvienas išklausytas, suprastas, nesmerkiamas. Taip jie čia kaip namuose jaučiasi, ateina ir dėl to nori įsitraukti… Jie nori būti dalimi to.“
Darbuotojų įvairovė – raktas į jaunuolių širdis
Viena iš Ramygalos AJC sėkmės paslapčių yra pačių jaunimo darbuotojų komandos įvairovė. Centre dirba keturi žmonės (du iš jų – mobilūs darbuotojai, vykstantys į aplinkines gyvenvietes), atstovaujantys visiškai skirtingoms sritims.
„Aš daugiau prie meno, mano kolegė prie sporto, vaikinukas Šarūnas prie muzikos, Gabrielė yra labai stipri komunikacijoj, ir mes tos priešingybės vieni kitus papildom, – komandos dinamiką atskleidžia E. Liužinienė. – Jaunimas pas mane ateina vienais klausimais, pas Gabrielę ateina kitais klausimais, ir va tuom kažkaip jie atranda save ir atranda savo jaunimo darbuotoją.“
Pilietiškumo pamokos ir karjeros perspektyvos
Jaunimo centre verda ne tik pramogos – čia nuolat ugdomas pilietiškumas ir atsakomybė už savo aplinką. Pasak E. Liužinienės, Ramygalos jaunimas natūraliai ir be paraginimo rūpinasi savo miesteliu: „Einam pasivaikščioti – jie pamato šiukšlę, jie ir pakels tą šiukšlę, nes tai yra jų kraštas, jų bendruomenė, jų čia gyvenvietė, miestas.“
Ne mažiau svarbu ir tai, kad centras atliepia realius jaunuolių poreikius. Pavyzdžiui, renginiuose kviečiami policijos ir kariuomenės atstovai, su kuriais dvyliktokai gali pabendrauti neoficialioje aplinkoje ir aptarti ateities profesijų perspektyvas.
Matydami tokį palaikymą, jaunuoliai patys imasi lyderystės. „Jie ateina patys, sako: „Mes norim kurti iniciatyvinę grupę, mes norim kurti projektą.“ Ir prašau! Mes duodam jiems galimybes, duodam informaciją, būnam šalia ir palydim visą tą procesą, kad jie nebūtų vieni“, – džiaugiasi pašnekovė.
Regiono iššūkiai: „geltonieji autobusiukai“ ir apriboti finansai
Nors didmiestyje, pavyzdžiui, Panevėžyje, po pamokų jaunuolis gali laisvai naudotis viešuoju transportu ar tiesiog nueiti į norimą būrelį, regione susisiekimas tampa vienu didžiausių iššūkių. Skaudžiausia problema Ramygaloje – priklausomybė nuo mokyklos transporto grafikų.
„Aišku, yra sunkiau su tais mokiniais, kurie yra priklausomi nuo geltonųjų autobusiukų. Baigiasi pamokos, jie išvažiuoja namo ir negali pas mus ateiti“, – apgailestauja darbuotoja, pridurdama, kad bent vienas papildomas vakarinis reisas iš esmės pakeistų situaciją ir atvertų duris kur kas didesniam jaunuolių skaičiui.
Kitas veiklas stabdantis veiksnys – griežta biurokratija ir suvaržyti finansai. „Elementariausiai – tarptautinė picos diena. Mes kepam visą laiką su jaunimu picą. Pinigai, viešieji pirkimai ir visa kita. Ir tas labai suriša rankas, – atvirauja E. Liužinienė. – Čia reikėtų šiek tiek laisvės mums, kaip darbuotojams, disponuoti pinigais, kad galėtume tas veiklas labiau orientuoti į jaunimą.“
Sėkmės istorija, kuri įkvepia
Kai regione veiklos galimybių nedaug, o didžioji dalis abiturientų baigę mokyklą vis tiek išvažiuoja studijuoti į didmiesčius, kiekvienas išugdytas lyderis tampa didžiuliu laimėjimu. Paklausta apie ryškiausią centro transformaciją, E. Liužinienė iškart prisimena jaunuolį Deividą Liberį.
Jis į centrą atėjo būdamas vos dvylikos metų. Darbuotojai prisimena jį kaip iššūkį keliančiu paaugliu. „Kai man jį atvedė dirbti prie šviesų pulto, sakiau „Kodėl?“, nes buvo labai sudėtingas jaunuolis iš tikrųjų, sunkaus charakterio, – šypsosi prisimindama darbuotoja. – Bet šiandieną jisai yra dvyliktokas, jisai pats rašo projektus jaunimo centre, jisai organizuoja didžiausius renginius, susiskambina atlikėjams… Jisai tame gyvena ir kas ten žino, gal net įstos kažką su kultūra.“
Nedidelių regiono bendruomenių stiprybė slypi ne biudžetų dydyje, o žmonių atsidavime ir gebėjime matyti potencialą ten, kur kiti mato tik sunkumus. Ramygalos atviro jaunimo centro pavyzdys rodo, kad provincijos jaunimas yra veiklus, kūrybiškas ir pilietiškas. Jiems tereikia saugios erdvės, suaugusiųjų palaikymo ir galimybės patiems priimti sprendimus. Paklausta, ko palinkėtų centrui ateičiai, Ernesta Liužinienė reziumuoja paprastai: „Dar daugiau jaunuolių su visokiausiom idėjom, nes blogų idėjų nebūna… Kad ateitų sakydami: „Nu davai, chebra, varom!“. Nes čia gyvenimas ir verda.“
Rolandas Meiliūnas
Pannfo.lt redaktorius
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
