Šiuolaikiniame pasaulyje, kur technologijos dažnai keičia gyvą bendravimą, o socialinė atskirtis – ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių – tampa vis opesne problema, tradicinės institucijos priverstos ieškoti naujų veiklos formų. Projektas „Pilietinės galios studija: Panevėžio regiono bendruomenių portretai“ atskleidžia unikalius pilietiškumo ir bendruomeniškumo židinius mūsų regione. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. Apie tai, kaip ši erdvė virsta gyvu bendruomenės centru, kuriame žmonės susitinka, mokosi, kuria ir netgi organizuoja pilietines paramos akcijas, kalbamės su Skaitytojų aptarnavimo skyriuje dirbančia Rūta Juzėniene.

Nuo paslaugų vartotojo iki jų kūrėjo

Posūkis nuo tradicinio bibliotekinio darbo prie aktyvios bendruomenės telkimo veiklos, pasak R. Juzėnienės, prasidėjo nuo noro įtraukti žmones ne tik vartoti, bet ir patiems kurti turinį. Nors darbo su žmonėmis ir bendruomenių klubais patirties iš pradžių nebuvo daug, viską lėmė noras ir tikėjimas idėja.

„Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad buvusi direktorė Jurgita Bugailiškienė tą pastebėjo ir paskatino imtis veiklos, kuri panevėžiečius į biblioteką pritrauktų dar aktyviau – ir ne vien tik kaip dalyvius ar paslaugų vartotojus, bet ir kaip pačius kūrėjus“, – prisimena pašnekovė. Būtent šis bendruomenės įgalinimas tapo esminiu varikliu, paskatinusiu bibliotekos erdves prisipildyti naujos gyvybės.

Griaunant stereotipus: senjorai nėra visuomenės užribyje

Ypatingas dėmesys G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje skiriamas vyresnės kartos atstovams. Visuomenėje vis dar gajus stereotipas, esą senjorai yra vieniši, pasyvūs ir atskirti nuo aktyvaus gyvenimo. R. Juzėnienė šį mitą griauna iš esmės, teigdama, kad bibliotekoje besilankantys vyresnio amžiaus žmonės demonstruoja neįtikėtiną žingeidumą.

„Dar gaji nuomonė, kad senjorai – jie užribyje. Toli gražu taip nėra. Mūsų senjorai, kurie lankosi bibliotekoje, yra žingeidūs, žavingi… moterys, senjorės – jos viena kitą suranda, joms rūpi tos veiklos, jos yra be galo užimtos“, – džiaugiasi R. Juzėnienė.

Šie žmonės bibliotekoje randa ne tik saugią erdvę bendrauti, bet ir patys tampa aktyviais veikėjais – savanoriais. Bibliotekos senjorai savanoriai veda užsiėmimus, ruošia pranešimus, padeda organizuoti renginius. Pasak pašnekovės, toks savanorystės modelis kuria tiesioginius tiltus tarp atskirtį patiriančių žmonių ir tų, kurie nori ir gali dalintis savo laiku:

„Jos jaučiasi reikalingos. Jos jaučiasi nesančios kažkur užribyje. Jos įprasmina savo buvimą bibliotekoje ne tik kaip lankytojos, bet ir kaip visateisės šeimininkės.“

Tiesa, kalbėdama apie aktyvius bendruomenės narius, R. Juzėnienė dažniausiai vartoja įvardį „jos“. Paklausta, kur šioje veikloje yra vyrai, pašnekovė atvira:

„Su tais „jie“ tai yra truputį sudėtingiau. Turime vyrų senjorų, kurie ateina į renginius, dalyvauja, bet šiaip jų yra mažuma. Dauguma, vis dėlto 99 procentai, yra moterys.“

Visgi, siekiant atliepti visų besilankančiųjų poreikius, senjorų klubui išaugus iki daugiau nei šimto narių, bibliotekai teko ieškoti naujų, labiau specializuotų formatų. Kad atsirastų erdvė asmeninei saviraiškai ir aiškesniam tikslui, bendras klubas suskilo į atskiras interesų grupes: susikūrė kraštotyros grupė, vokalinis ansamblis, startavo stalo žaidimų grupė. Pasak R. Juzėnienės, kai žmones vienija konkretus bendras tikslas, tuomet atsiranda visai kitokia bendravimo kokybė ir buvimo kartu prasmė.

Bendrystė, terapija ir reali pilietinė galia

Vienas sėkmingiausių bendruomeniškumo pavyzdžių bibliotekoje – Mezgėjų klubas, kurį inicijavo buvusi savanorė Justina. Šiandien jis išaugo į kur kas daugiau nei tik rankdarbių būrelį. Tai erdvė terapijai, socializacijai ir bendroms vertybėms puoselėti. Nors kasmetinę Tarptautinę mezgimo viešumoje dieną mieste organizuoja Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka, G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos mezgėjos yra nuolatinės ir aktyvios šios šventės viešnios bei dalyvės.

„Moterys susirenka ne tik pamegzti. Jos ateina pabendrauti, pabūti kartu. Joms labai svarbios tos vertybės, kurios jas ir apjungia būtent šiame klube. Tai pagarba, tolerancija, įsiklausymas į kitą. Mes kartu keliaujame, kartu švenčiame šventes“, – pasakoja R. Juzėnienė.

Ši bendruomenė demonstruoja ir realią pilietinę galią. Matydamos prasmę padėti kitiems, klubo moterys nusprendė savo įgūdžius ir laiką skirti paramai – jos aktyviai prisideda prie pagalbos Ukrainos kariams.

„Niekas nenuleidžia iš viršaus nurodymų, ką ir kaip daryti, tiesiog visos moterys vieną dieną susėdo ir nusprendė, kad turime galimybių reikšmingai prisidėti prie labdaros. Mes žinome: tai, ką surenkame ir išsiunčiame, nueina ten, kur labiausiai reikia“, – atvirauja pašnekovė.

Kadangi kiekvienas paaukotas euras yra griežtai apskaitomas ir pagrindžiamas, tai kuria didžiulį pasitikėjimą visa iniciatyva.

Besikeičiantis veidas skaitmeniniame amžiuje

Sparčiai tobulėjant technologijoms, dalis visuomenės susiduria su naujais iššūkiais. Čia biblioteka atlieka dar vieną gyvybiškai svarbią funkciją – tampa edukaciniu centru. Šiandienos bibliotekininkas nebėra tik knygų išdavėjas – jis yra kompetentingas informacijos ir technologijų gidas.

„Biblioteka jau seniai nėra tik knygų saugykla. Mes iš tikrųjų daugiau galvojame apie žmogų. Apie tai, kaip atliepti jo poreikius“, – pabrėžia R. Juzėnienė.

Bibliotekoje nuolat vyksta nemokami skaitmeninio raštingumo mokymai, padedantys gyventojams nepasiklysti informacijos sraute, išmokti atskirti vertingą turinį ir saugiai naudotis išmaniosiomis priemonėmis.

Institucija su daug rankų ir galvų

Apibendrindama šiuolaikinės bibliotekos vaidmenį mūsų visuomenėje, R. Juzėnienė pasitelkia itin taiklią metaforą. Paklausta, kokia asmenybė būtų biblioteka, jei ji būtų žmogus, pašnekovė atsako nedvejodama:

„Manau, kad ji būtų su daug rankų ir galvų… tokia įvairiapusė, įvairialypė. Ji – erdvė, galinti duoti kiekvienam tai, ko jis ieško. Ji inovatyvi, besikeičianti kiekvieną dieną. Bet, iš kitos pusės, kad ir kaip ji modernėja, gražėja ar tampa šiuolaikiška, biblioteka visada buvo ir, tikiu, išliks šalia žmogaus.“

Būtent šis nepailstantis buvimas „šalia žmogaus“ paverčia bibliotekas tikraisiais bendruomenių ir pilietinės galios centrais. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos pavyzdys liudija, kad kuriant atviras, inovatyvias ir bendradarbiavimu grįstas erdves, kiekvienas miesto gyventojas – nepriklausomai nuo amžiaus – gali rasti prasmę, įveikti vienišumą ir tapti aktyviu savo bendruomenės kūrėju.