Karas – tenka sutikti. Apsiausti miestai, dešimtys tūkstančių aukų, šimtai tūkstančių pažeistų ir išvestų iš rikiuotės.
Pasaulinis – be abejonės. 178 šalys įsitraukė.
Visi prieš vieną. Bet po vieną. Keistas karas. Nėra bendro fronto, nėra bendros strategijos. Nėra bendrų veiksmų, nėra koalicijos, nėra ir vieno vado, lyderio. (Ką vieno bendro – išvis tokio nesijaučia.) Kažkada paaiškės, kurioje šalyje geriau laikytis sekėsi, o kol kas galime manyti, kad visų kovojančių (pra)laimėjimai gali būti panašūs.
Pasidairykime savo, Lietuvos, fronte. O gal Lietuvos frontuose? Nes neapleidžia įspūdis, kad šalia visų kovos prieš virusą, dar vyksta ir dalies kovotojų savarankiški veiksmai ne tik prieš bendrą priešą, bet ir prieš vyriausiąjį (galbūt) šios kovos vadą – ministrą: nekoordinuodami veiksmų į priekį veržiasi garsesnėmis petardomis pašaudyti kai kurie merai, administracijos direktorius, apsireiškia kiti pranašai ir išminčiai. O dar partizaninė kova – žmonijos atstovai (ne)sąmoningai efektyviai veikia viruso naudai, dažnai išvesdami iš rikiuotės svarbiausius mūsų kovotojus – gydytojus. Vieni mūsų vadai siūlo tokius potencialius kenkėjus (ne – nesušaudyti) uždaryti (ir maitinti), kiti siūlo jiems pagrasinti nu nu nu ir tikėtis, kad jie staiga taps supratingi. O tai koks galutinis sprendimas? Uždarom izoliacijai privalomai ar nebeuždarom, turim apsaugos priemonių, testų ar neturim, apsaugo kaukės ar neapsaugo, skelbiam užsikrėtusių duomenis ar neskelbiam, bijom komentuotojų/kritikuotojų ar nebijom, aukojam vienas vertybes aukštesnių vertybių vardan ar neaukojam, žinom, kurios tos vertybės aukštesnės aukštesnės ar pradedam diskusijas? ir t.t.
Turim tikrą lyderį ar neturim? Tarp išrinktųjų tokių kol kas nesimato. Greitai nuo gero gyvenimo išlepusi visuomenė ir į valdžias pririnko „gerų žmonių“ – besišypsančių, galvom linksinčių, griežto žodžio nemokančių ištarti, besistengiančių atspėti, kokio atsakymo klausėjas laukia, rojų žadančių, o paskui visą kadenciją atidėliojančių net ir žadėtus, bet nepopuliarius sprendimus.
Panašu, kad sočiuoju periodu išrinkti ir tinka užimti valdžios kėdes tik tuo lepiuoju metu.
Dabar už kiekvienų durų priešas. O viduje užsidarę klauso žinių iš Italijos, Ispanijos ligoninių ir mirtinam pavojui artėjant gali tikėtis, kad pasaulį guldantį viruso blitzkriegą šioje ištižėlių epochoje sustabdys nebent karšti orai.
Vidmantas Miknius, taikos meto liberalas
