Lietuvoje vykdoma automobilių nuomos ir įsigijimo finansavimo praktika gali tapti mokesčių administratoriaus dėmesio objektu net ir tais atvejais, kai sandoriai sudaromi su automobilių įsigijimą finansuojančiomis licencijuotomis įstaigomis. Nors iš pirmo žvilgsnio sandorių struktūros atrodo įprastos, praktikoje jų mokestinis vertinimas priklauso ne tik nuo sutarties formos, bet ir nuo realaus ekonominio sandorio turinio.
Dažniausiai naudojami automobilių įsigijimo finansavimo modeliai yra finansinis lizingas (finansinė nuoma) ir veiklos nuoma. Finansinio lizingo atveju laikoma, kad automobilis yra parduodamas, todėl PVM apskaičiuojamas nuo visos jo vertės sandorio sudarymo momentu. Tuo tarpu veiklos nuomos atveju laikoma, kad perduodama tik teisė naudotis turtu, todėl PVM skaičiuojamas nuo periodinių nuomos įmokų.
Tačiau praktikoje pasitaiko situacijų, kai veiklos nuomos sutartyse numatoma turto išpirkimo galimybė, kuri faktiškai tampa ekonomiškai racionaliausiu nuomininko pasirinkimu, arba situacijų, kai nuomos mokėjimai išskaidomi į dvi atskiras dalis – PVM apmokestinamą nuomos mokestį ir PVM neapmokestinamas palūkanas.
Tokios sandorių struktūros gali kelti klausimų dėl jų realaus ekonominio turinio. Mokesčių administratorius, vertindamas sandorius, gali analizuoti, ar formaliai pasirinkta veiklos nuomos struktūra (be numatyto formalaus nuosavybės perdavimo sumokėjus sutartyje nurodytas įmokas) neatitinka finansinio lizingo požymių, taip pat ar išskirtos palūkanos iš tikrųjų nėra nuomos kainos dalis, nes skaičiuojant palūkanas nuomos atveju nėra aišku, kas ir kam faktiškai yra finansuojama.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje C-164/16 Mercedes-Benz Financial Services UK Ltd yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl sandorio kvalifikavimo PVM tikslais būtina vertinti jo ekonominę esmę. Jeigu sutartyje numatyta išpirkimo galimybė yra vienintelis ekonomiškai racionalus pasirinkimas, sandoris gali būti laikomas prekių tiekimu net ir tuo atveju, kai formaliai įvardijamas kaip nuoma.
Mokesčių administratorius tokias struktūras vertina kritiškai ir, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali jas koreguoti. Tam tikrais atvejais mokesčių administratorius gali perkvalifikuoti nuomos sandorį į finansinį lizingą (pardavimo sandorį PVM tikslais) ir pripažinti, kad PVM turėjo būti apskaičiuotas nuo visos automobilio vertės pačioje sandorio pradžioje. Arba gali būti koreguojama sandorio apmokestinamoji vertė, pripažįstant, kad išskirtos ir PVM neapmokestintos palūkanos nėra apskaičiuotos už finansavimo sandorį, bet savo esme yra nuomos kainos dalis ir turi būti apmokestinamos PVM.
Svarbu pažymėti, kad tokio sandorio perkvalifikavimo pasekmės gali kilti ne tik finansų įstaigoms, bet ir jų klientams. Jei sandoris būtų laikomas prekių tiekimu arba būtų padidinta apmokestinamoji vertė, klientams gali atsirasti papildomas pirkimo PVM. Priklausomai nuo automobilio naudojimo pobūdžio, šis PVM tam tikrais atvejais galėtų būti atskaitomas, tačiau kitu atveju jis taptų papildoma sąnaudų dalimi.
Be to, gali atsirasti pareiga tikslinti ankstesnių laikotarpių PVM deklaracijas, koreguoti apskaitoje pripažintas sąnaudas bei įvertinti galimus delspinigius ar kitus finansinius padarinius.
Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina periodiškai peržiūrėti taikomų automobilių finansavimo modelių struktūrą ir įvertinti, ar jų mokestinis kvalifikavimas atitinka sandorio ekonominę esmę bei naujausią teismų praktiką. Tai gali padėti sumažinti galimas mokestines rizikas ateityje.
