2025-ieji Lietuvos darbo rinkai atnešė ryškią tendenciją – sostinės regionas tapo neginčijamu lyderiu. Kas trečias šalyje į darbo rinką sugrįžęs žmogus įsidarbino būtent Vilniaus apskrityje. Nors nedarbas mažėjo visose regiono savivaldybėse, o laisvų darbo vietų skaičius išliko didžiulis, specialistai stebi paradoksalią situaciją: aukštas kandidatų išsilavinimas dažnai prasilenkia su realiais darbdavių poreikiais, o naujai įdarbinti žmonės darbo vietoje neretai neišbūna nė mėnesio.
Vilniaus regionas išsiskiria kaip didžiausias darbdavių traukos centras – čia veikia net 44 proc. visų šalies įmonių, o Užimtumo tarnybos sistemoje pernai registruota 47,4 tūkst. darbo pasiūlymų (tai sudaro beveik 30 proc. visos šalies pasiūlos). Nepaisant to, sėkmingam įdarbinimui vis dar trukdo struktūrinės problemos.
Diplomas kišenėje, bet kompetencijų trūksta
Vienas didžiausių Vilniaus regiono išskirtinumų – itin aukštas darbo ieškančiųjų išsilavinimo lygis. Sostinėje net 44,1 proc. registruotų bedarbių turi aukštojo mokslo diplomus, visoje apskrityje šis rodiklis siekia beveik 38 proc.
Tačiau Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento patarėjas Darius Daugalas pastebi, kad diplomas ne visada garantuoja darbo vietą.
„Vilniuje įsidarbinimo galimybės didelės, tačiau rajonuose situacija sudėtingesnė. Čia itin trūksta kvalifikuotų techninių specialistų ir medikų, o laisvos vietos neužpildomos ilgą laiką. Pagrindinės kliūtys – kandidatų kompetencijų stoka, prastas susisiekimas bei nepatrauklus atlygio ir kelionės kaštų santykis“, – teigia D. Daugalas.
Būtent todėl stebimas paradoksas: nors darbdavių koncentracija didelė, o kandidatai formaliai išsilavinę, realių, rinkai reikalingų įgūdžių dažnai pritrūksta. Be to, sostinėje fiksuojamas ir kiek didesnis nekvalifikuotų asmenų skaičius (33,3 proc.) nei regiono vidurkis.
„Greitieji pabėgimai“: du iš trijų neišdirba ilgai
Nors darbo rinkos poreikiai gamybos ir paslaugų sektoriuose yra didžiuliai, specialistai pastebi nerimą keliančią darbuotojų motyvacijos problemą.
„Nors darbo jėgos paklausa didelė, dalies nedirbančiųjų suinteresuotumas išsilaikyti darbo vietoje yra ribotas. Statistiškai du iš trijų naujai įdarbintų klientų darbo vietą palieka labai greitai – neretai neišdirbę nė mėnesio. Dažniausiai pasitraukimas motyvuojamas sveikatos problemomis“, – sako D. Daugalas.
Tai rodo, kad vien pasiūlyti darbo vietą nebepakanka – būtina stiprinti priemones, skatinančias ilgalaikį išsilaikymą rinkoje.
Demografinė atskirtis: jaunimas bėga į Vilnių, rajonai sensta
Statistika aiškiai brėžia takoskyrą tarp sostinės ir aplinkinių rajonų. Jaunimas masiškai telkiasi Vilniuje – čia jaunuoliai sudaro beveik ketvirtadalį (23 proc.) visų darbo ieškančiųjų. Tuo tarpu nutolusiuose rajonuose dominuoja vyresnės kartos atstovai.
Pavyzdžiui, Švenčionių rajone kas antras darbo ieškantis asmuo yra vyresnis nei 50 metų. Panaši situacija Ukmergėje (46 proc.) ir Šalčininkuose (43 proc.). Sostinėje vyresnių nei 50 metų asmenų dalis tarp bedarbių yra mažiausia – 31 proc., nes šiame mieste vyresnio amžiaus žmonės išlieka aktyvūs darbo rinkoje.
Kiekvienas rajonas – su sava specifika
Vilniaus apskrities savivaldybės susiduria su skirtingais iššūkiais:
Ukmergė – pramonės miestas. Čia rinką diktuoja metalo apdirbimo pramonė. Nuolat trūksta suvirintojų, staklių operatorių, šlifuotojų. Tai sisteminis trūkumas – vos radus darbuotoją, poreikis vėl atsinaujina. Be to, kandidatai tampa išrankūs ir migruoja ten, kur siūlomos geresnės sąlygos.
Švenčionys – medikų paieškos. Rajone desperatiškai trūksta medicinos personalo: nuo šeimos gydytojų iki slaugytojų. Savivaldybė bando spręsti problemą apmokėdama rezidentų studijas. Nors čia dominuoja pramonės ir paslaugų sektoriaus pasiūlymai, kvalifikuotų specialistų pritraukimas išlieka didžiausiu galvos skausmu.
Šalčininkai – kalbos barjeras. Nors nedarbas čia mažėjo, o darbo pasiūlymų logistikos bei statybų sektoriuose netrūksta, pagrindinis barjeras įsidarbinant – valstybinės kalbos nemokėjimas ir prastas susisiekimas.
Ateities prognozės
2025-ųjų duomenys rodo, kad į darbo rinką sėkmingai sugrįžo 71,5 tūkst. žmonių, o tarpininkavimo įdarbinant rodikliai augo. Visgi pagrindiniai iššūkiai išlieka tie patys: kaip į darbo rinką integruoti ilgalaikius bedarbius kaimiškose vietovėse, kaip perkvalifikuoti senėjančią darbo jėgą ir kaip padidinti regionų patrauklumą jaunimui, kuris kol kas savo ateitį dažniausiai sieja tik su sostine.
