Sausio speigas nepajėgus atšaldyti istorinės atminties. Sausio 10-ąją, artėjant vienai jautriausių datų Lietuvos kalendoriuje, Vilniaus gatvėmis vėl nusidriekė gyva bėgikų upė. Tarp tūkstančių dalyvių, nepabūgusių atšiaurių oro sąlygų, petys į petį stojo ir gausi Užsienio reikalų ministerijos bendruomenė, vedama ministro Kęstučio Budrio.
Jau XXXIV kartą surengtas tarptautinis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ tapo simboliniu tiltu tarp 1991-ųjų nakties tragedijos ir šiandienos laisvos Lietuvos.
Tyla prieš startą: gėlės didvyriams
Dar prieš suskambant starto signalui ir pasipilant bėgikų miniai, Antakalnio kapinėse tvyrojo rimtis. Čia, kur ilsisi tie, kurie savo krūtinėmis stojo prieš tankus, Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys kartu su diplomatais, jų šeimomis ir užsienio šalių pasiuntiniais nulenkė galvas.
Padėdamas gėles ant Laisvės gynėjų kapų, K. Budrys priminė, kad Sausio 13-osios aukos nėra tik istorijos vadovėlių dalis – tai mūsų dabarties pamatas.
„Šiandienos geopolitinių įvykių akivaizdoje dar aiškiau nei bet kada suvokiame: Laisvė nėra duotybė“, – kalbėjo ministras. – „Keturiolika 1991-ųjų Laisvės gynėjų, paaukojusių gyvybę už mūsų valstybę, amžiams liko Lietuvos sąžine ir garbe. Jų atminimas – tai moralinis įpareigojimas kiekvienam iš mūsų visur ir visada ginti Tėvynės laisvę. Niekada nepamiršime, kodėl šiandien esame laisvi.“
Simbolinė distancija
Nuo rimties Antakalnyje iki finišo prie Vilniaus televizijos bokšto – 9 kilometrai. Tai ne tik sportinė distancija, bet ir simbolinis kelias, kurį 1991-aisiais nuėjo Lietuva: nuo pavojaus gyvybei iki nepalaužiamos dvasios triumfo.
Užsienio reikalų ministerijos komanda šią atkarpą įveikė nešdama žinią, kad diplomatija ir pilietiškumas žengia kartu. Pagarbos bėgimo idėja peržengė ir Lietuvos sienas – solidarumo bėgimai organizuoti ir Lietuvos diplomatinėse atstovybėse visame pasaulyje, taip primenant pasauliui apie Lietuvos laisvės kainą.
