Šiaurės Lietuvos žiniasklaidos atstovų grupei teko puiki proga leistis į dviejų dienų kelionę „Savaitgalis kaime“ po Latvijos Sėlos kraštą. Tai buvo pažintinė išvyka, surengta įgyvendinant Biržų rajono savivaldybės, kartu su Aizkrauklės ir Jėkabpilio partneriais vykdomą projektą Nr. LL-00132 „Turizmo pasiūlos plėtra Sėlos regione / Weekend in Village“, finansuojamą pagal Interreg VI-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo programą.
Sėlos žemė – tarp istorijos ir dabarties
Iki kelionės Sėla mums buvo labiau geografinis pavadinimas, nei aiškiai suvoktas kraštas. Tačiau iš tiesų, tai sena baltų genčių žemė, šiandien išsidėsčiusi tarp šiaurės Lietuvos ir pietų Latvijos. Čia gyveno sėliai – viena iš baltų genčių, artima lietuviams ir latviams. Kraštas, nuolat buvęs pasienyje, per amžius matė kultūrų susidūrimus, tačiau išsaugojo savitą tapatybę, papročius.
Pirmoji diena: Neretos ir Jaunjelgavos istorijos
Pirmoji kelionės diena mus nuvedė į Neretas. Ten mus pasitiko puikiai lietuviškai kalbantis vietos seniūnas Juris Gorbačiovs ir turizmo specialistė. Istorijos šaltiniuose Neretos pirmą kartą paminėtos dar 1298 m. Pirmasis vizitas į Neretos liuteronų bažnyčią, kuri pastatyta dar 1584 m. grafo Wilhelm von Effern nurodymu. Tikrai patiko kuklus bažnytėlės interjeras, saugomos relikvijos, ir, aišku, kopimas į bažnyčios varpinę apžiūrėti Neretų apylinkių bei varpų.
Kiek vėliau maršrutas vedė pro autobusų stotyje atidarytą turizmo informacijos punktą, kuriame radome ir suvenyrų, ir informacijos. Lietuviškai ! Sekanti stotelė keramikės Zandos Ragelės dirbtuves – jos kūryba kupina natūralumo, molis čia tampa gyvas, šiltas, artimas. Dirbtuvėse galima nusipirkti menininkės sukurtų keramikos dirbinių ar susitarus dalyvauti edukacinėje programoje. Visai netoli ir kitas, įspūdį palikęs, Romaldo Gurklio medinių skulptūrų sodas, kuriame medžio dvasia susilieja su gamtos alsavimu. Čia mus pasitiko populiaraus serialo „Vikingai” herojai, gigantiška katapulta-supynės ir vikingų laivas-namas. Gerokai pasižvalgius galima rasti ir animacinių filmukų herojus, ir net po medžiu sėdinčią undinėlę.
Šalia įsikūręs arbūzų ir braškių ūkis. Buvo tikrai įdomu pasižiūrėti kaip gi auga šie vaisiai, na, ir, aišku, paragauti. Gaila, kad ši vasara nebuvo labai dėkinga tad ir arbūzų nedaug, o ir tie nebuvo saldūs. Prisiragavę arbūzų ir moliūgo skonį primenančių melionų (vėl gi, kalta ta pati šlapia vasara) patraukėme į Ērbergės dvarą.
Ērbergės (Herbergen) dvaras minimas nuo 1465 m. Dabartiniai rūmai perstatyti 1868 m. Čia mus pasitiko baronas su ponia, aprodė rūmų parką, pavedžiojo po mokykla virtusius rūmus. Po šokių pamokomis pasibaigusio vizito patraukėme į Sėlos vartais vadinamą Jaunjelgavą. Patiko jaukus nors ir nedidelis senamiestis, iš tolo šviečiantys 1912 m. pastatyti Art Nouveau stiliaus vietos savivaldybės rūmai, jauki, hortenzijomis puošta, centrinė aikštė.
Iki XV a. žinių apie šios vietovės gyventojus nėra. Tačiau už 5 km. nuo šiuolaikinio miesto buvo Sėlos žemės Sērene piliakalnis. Apie 1450 m. netoli šiuolaikinio miesto buvo įkurtas Vecsērene dvaras. XV a. miesto teritorija buvo naudojama kaip vieta, kur Rygos pirkliai perkraudavo savo prekes iš laivų į vežimus, nes dėl Dauguvos slenksčių buvo sunku toliau pasroviui plaukti . Čia susiformavo nedidelis uostas.
1567 m. Kuržemės ir Žiemgalos hercogas Gotthardas Kettleris šį nedidelį uostą pavadino Neustadt (vok. „naujas miestas“). 1590 m. kitas hercogas Friedrichas Kettleris įkūrė miesto turgų ir Neustadtui suteikė kaimo teises. Tuo metu mieste gyveno apie 60 šeimų. 1621 m., per Abiejų tautų Respublikos ir Švedijos karą kaimas buvo nuniokotas. 1646 m. jis buvo atstatytas. Barono Frydricho Kettlerio našlė Elžbieta Magdalena iš Pomeranijos savo vyro garbei Neustadtą pervadino į Friedrichstadtą. 1647 m. Lenkijos karalius Vladislavas IV suteikė miesto teises ir patvirtino Friedrichstadto herbą.
Po Antrojo Šiaurės karo miestas tapo svarbiu transporto mazgu.
Po III Abiejų tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Friedrichstadtas, kaip Kuržo ir Žiemgalos hercogystės (Ducatus Curlandiae et Semigalliae) dalis, buvo prijungtas prie Rusijos imperijos ir tapo Kuržo gubernijos dalimi. 1812 m., Napoleono invazijos į Rusiją metu, aplink miestą vyko keletas nedidelių mūšių. XIX a. pirmojoje pusėje miestas klestėjo. Vietiniai gyventojai turėjo sandėlius, užeigas upeiviams ir užsiiminėjo prekių gabenimu vežimais į Jakobstadtą (Jėkabpilį). 1820 m. mieste buvo 24 užeigos.
1861 m. atidarius Rygos–Daugpilio geležinkelio liniją, Dauguvos upės vandens kelias, o kartu ir miestas, prarado savo svarbą. Tačiau XIX a. pabaigoje mieste vis dar buvo apie 10 bankų ir įvairių draudimo biurų, 60 prekybos įmonių, 23 pramonės įmonės ir ligoninė.
1914 m. mieste gyveno 7300 gyventojų. Jaunjelgava smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai kelerius metus ties ja ėjo fronto linija. Smarkūs mūšiai čia virė ir Latvijos Nepriklausomybės karo metu 1919 m. spalio 17 d. – lapkričio 15 d. Mūšio pabaigoje Latvijos kariuomenė išvadavo miestą iš jį užėmusios Bermonto armijos. 1925 m. mieste gyveno tik 1577 gyventojai. Latvijos Respublikos laikotarpiu miestas buvo pervadintas Jaunjelgava. Siekiant apsaugoti miestą nuo potvynių 1930 m. buvo pastatyta 3,5 km ilgio ir 3 m aukščio užtvanka.
Šalia Jaunjelgavos aptikome ir latvių tautos apdainuotos Staburags uolos vietą. Kaip tik šiais metais minimos 60-osios Plaviņių hidroelektrinės (HES), pastatytos 1965 m., metinės. Ši elektrinė pagamina ketvirtadalį Latvijos elektros energijos ir yra didžiausia Baltijos šalyse. Jos statybos metu Dauguva užtvindė didelę teritoriją, tame tarpe ir 18 m. aukščio Staburags uolą – nacionalinį simbolį, prilygstantį Vokietijos Lorelei. Uolos viršūnė dabar yra 6,5 metro po vandeniu.
Prieš statant Pļaviņių hidroelektrinę, Daugava nuo Pļaviņių iki Koknese tekėjo nuostabiu tarpekliu papuoštu dolomito uolomis, iškilusiomis apie 30 metrų virš vandens. Net nuo 1850-ųjų šis tarpeklis buvo populiari turistų lankoma vieta. Tarpeklio viršūnė – Staburags uola – buvo aukšta kaip šešių aukštų pastatas, o iš jos trykštantys šaltiniai žiemą užšaldami įgaudavo stebinantį barzdos pavidalą. Pati Pļaviņių miestelio vardu pavadinta hidroelektrinė iš tiesų yra įsikūrusi maždaug už 40 kilometrų esančiame Aizkrauklės mieste, anksčiau vadintame Stučka, kuris buvo pastatytas statant užtvanką. Po vandeniu atsidūrė ir vienas garsiausių tarpukario Latvijoje Dainų slėnių su visa estrada. Toje vietoje, kur buvo estrada dabar įkurta nedidelė prieplauka, kur mūsų laukė linksmo ir kalbaus kapitono valdomas turistinis laivelis. Perplaukus į kitą upės krantą prieš akis atsivėrė ir nuostabios dolomito atodangos kiek primenančios mūsų Olando kepurę. Ir tai dar ne viskas. Šalia prieplaukos esančiame name įkurtas memorialinis muziejus, kuriame galima susipažinti su šios vietos istorija bei Latvijos dainų švenčių tradicija, na o iš ten, jau visai vakarėjant, patraukėme link „Dievo ausies”, pastatytos Staburagui atminti. Sako, kad pašnibždėjus norą tiesiai į ausį jis išsipildo. Gal taip, gal ne, kas ten žino. Bent man neišsipildė, arba gal norą reikėjo šnibždėti latviškai. Ech, nespėjau Google vertėjo laiku išsitraukti. Teks apsilankyti dar kartą.
Antroji diena: Jėkabpilio atradimai
Antroji kelionės diena prasidėjo Jėkabpilyje. Miestas pasitiko svetingai. Čia susijungia dvi istorijos: senasis Krustpilis ir naujasis Jėkabpilis, padalinti, bet kartu sujungti Dauguvos. Šiandien tai svarbus transporto mazgas, kurį kerta geležinkeliai ir plentai į Rygą, Daugpilį ar Rėzeknę.
XIII a. Sėlą užėmę kryžiuočiai pastatė Krustpilio ir Sėlpilio pilis, trukdžiusias lietuvių kariniams žygiams į šiaurę. Po Livonijos karo žemės buvusios į dešinę nuo Dauguvos atiteko Abiejų Tautų Respublikai.
Legenda pasakoja, kad 1670 m. Kuržo hercogas Jokūbas išvyko į medžioklę ir miške prie Dauguvos sumedžiojo lūšį. Gyvenvietei prie Salos užeigos, kurioje hercogas buvo apsistojęs po sėkmingos medžioklės, jis suteikė miesto teises ir pavadino savo paties vardu – Jacobstadt, šiandien miestas žinomas kaip Jėkabpilis. Visam tam atminti, Jėkabpilio senamiesčio aikštėje įsikūrė ir svečius pasitinka miesto simbolis – lūšis. Sakoma, kad pašnibždėjus į lūšies ausį savo norą, jis išsipildo. Na, turi braliukai tų ausų, kur norus šnibždėti galima. Kiek pamenate apie vietą tokią rašiau ir aukščiau. Tiesa, šios neišbandžiau tad patvirtinti ar veikia negaliu. Vienokių ar kitokių lūšies pėdsakų galima rasti visame Jėkabpilyje.
Dauguva, kaip prekybos magistralė, kaip karo kelias, kaip pasienio upė, lėmė daugybę miesto kultūrinių sluoksnių. Kairiojo kranto siluete labiausiai išsiskiria stačiatikių Šventosios Dvasios cerkvės kupolai. Čia yra vienintelis Latvijoje vyrų vienuolynas. Šiame upės krante esantį miesto centrą puošia buvusios apskrities mokyklos pastatas su masyviomis kolonomis pagrindiniame fasade, pastatytas 1820 m. Taip pat buvęs Taikos teismo pastatas (dabar – apylinkės taryba), pastatytas 1880 m., su eklektiškam stiliui būdingais langų apvadais ir karnizais puoštu fasadu.
Abipus Dauguvos – senosios gatvės, kurios gali pasigirti namais iš išskirtinių profiliuotų raudono molio plytų, su puošniais fasadais, kurie suteikia Jėkabpiliui išskirtinumo. Ypač vertingi yra mediniai gyvenamieji namai, pastatyti pagal tautines statybos tradicijas ir parodantys, ką sugebėjo meistrai. Čia galima ir pamatyti išlikusį sentikių dailidžių indėlį į medinę architektūrą, ir susipažinti su iš Latgalos atėjusia tradicija – kiemą įrengti aptveriant jį žiogrių tvora su varteliais. Todėl ne tik galima. bet ir būtina užsukti į „Sēļu sēta“ muziejų- tokias mini Rumšiškes mūsiškai. Čia rasite ir garo prietaisų, ir vėjo malūną, pirtį, valstiečio namą ir visokių veiklų.
Dešiniajame Dauguvos krante įsikūrusi įspūdinga Krustpilio pilis, kuri dokumentuose pirmą kartą paminėta dar 1237 metais. Pilį kelis amžius valdė baronų fon Korfų giminė. Tarpukariu čia buvo įsukūrę Latvijos kariai o sovietų okupacijos metais kariuomenės štabas. Galima tik įsivaizduoti kaip siaubingai atrodė pilis jiems išsikrauščius. Po 20 metų trukusios didelės apimties rekonstrukcijos bei tvarkymo darbų dabar pilyje galima apžiūrėti sales ir erdvius koridorius su naujomis ekspozicijomis apie miesto istoriją. Galima susipažinti ir su tarpukario, ir su sovietine miesto praeitimi. Pilies bokšte bei parodų salėse rengiamos parodos, taip pat muziejus siūlo temines ekskursijas ir edukacines programas. Krustpilio pilyje jau daugiau nei 25 metus įsikūręs Jekabpilio istorijos muziejus. Viena iš muziejaus ekspozicijos patalpų skirta sėlių genčiai. Ekspozicijoje naudojami muziejaus rinkiniuose esantys archeologiniai radiniai bei sėlių XII–XIII a. drabužių ir papuošalų rekonstrukcijos.
Po autentiškų pietų Veides ūkyje „Sīmaņi“ mus pasitiko dar vienas atradimas – Viesytės muziejus „Sėla“. Čia susipažinome su kitokio, siauresnio nei mes Aukštaitijoje turime, siaurojo geležinkelio istorija, o elektrinis siaurukas suteikė progą nors trumpam pasijusti praeities keliautojais. 1916 m., vokiečiams okupavus Latviją, karo belaisviai buvo priversti dirbti tiesiant siaurąjį geležinkelį, kuriuo vokiečiai eksportavo Latvijos medieną. Siaurasis geležinkelis buvo nutiestas per Viesīte regiono miškus ir pelkes. Vokiečiai buvo sugalvoję gudrų būdą kaip greitai išplėtoti geležinkelių tinklą. Gamyklose pagamindavo plieninius 5 m. ilgio bėgių gabalus su visais metaliniais pabėgiais ir per dieną, reikalui esant, nutiesdavo iki 10 km. geležinkelio. Bėgių plotis buvo apie 600 mm, o bendras bėgių ilgis – 130 km. Jie jungė Viesītę (centrinę stotį) su Neretais, Aknīste, Jēkabpilsu ir Daudzeva. Po Antrojo pasaulinio karo traukinys buvo naudojamas medienai ir keleiviams vežti. Paskutinė kelionė šia linija įvyko 1972 m. rugpjūčio 31 d. Dabar depe įkurtas muziejus.
Kelionę vainikavo apsilankymas naujoje, modernioje, tik gegužę atidarytoje „Fišers“ alaus darykloje. Čia sužinojome, kaip gimsta vietinis alus, ir paragavome jo skonio – paprasto, bet tikro, neatsiejamo nuo krašto tradicijų.
Kelionė, palikusi gilų įspūdį
„Savaitgalis kaime“ buvo daugiau nei kelionė. Tai buvo pažintis su kraštu, kur istorija ir dabartis gyvena drauge. Sėla atsiskleidė ne tik kaip žemė tarp Lietuvos ir Latvijos, bet ir kaip savitas pasaulis – kupinas pasakojimų, darbščių žmonių, autentiškų tradicijų ir svetingumo. Išvykdami jautėmės parsivežę ne tik naujų žinių, bet ir gyvą šio krašto dvasią. Sėlos kraštas, kurį dar neseniai laikėme neatrasta žeme, tapo artimesnis. Teks sugrįžti.
Rolandas Meiliūnas
