Panevėžyje surengtas šventinis „Jaunųjų kūrėjų almanacho“ pristatymas, subūręs literatūrą ir vizualiuosius menus kuriančius mokinius iš viso regiono. Šiais metais leidinys pasirodo jau tryliktą kartą, o jame pristatomi net 75 jaunųjų kūrėjų darbai iš Panevėžio, Biržų, Pasvalio, Kupiškio ir Rokiškio. Į projektą įsitraukė dvylika miesto ir regiono švietimo įstaigų, taip dar kartą patvirtindamos projekto, kaip svarbios kūrybinės tribūnos jaunimui, reikšmę. Almanacho, kurį iliustravo patys moksleiviai, sutiktuvės vyko Panevėžio teatre „Menas“. Projektą įgyvendina Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
„Kiekvienas šiame almanache nugulęs kūrinys – tai jauno žmogaus vidinio pasaulio atspindys, žingsnis į savęs pažinimą ir drąsa dalintis tuo, kas brangu – savo tekstais, piešiniais, mintimis ir emocijomis. Jaunieji kūrėjai papildo mūsų miesto kultūrą taip pat ryškiai, kaip Nevėžio upė – miestovaizdį. Jūsų kūryba yra Panevėžį jungianti energija, įkvepianti visą bendruomenę. Džiaugiuosi matydama kartą, kuri geba save išreikšti jautriai, drąsiai ir prasmingai“, – sako Panevėžio miesto merė Loreta Masiliūnienė.
Renginyje stiklo menininko Remigijaus Kriuko sukurtomis statulėlėmis „Sidabrinis Nevėžis“ apdovanoti Metų literatas ir Metų iliustruotojas. Taip pat įteikti specialūs prizai kūrybiškumą puoselėjantiems Panevėžio apskrities moksleiviams – tarp jų ir Panevėžio miesto merės prizas.
Šiemet šį apdovanojimą pelnė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos vienuoliktokė Emilija Tarvidaitė, įvertinta „už erdvius vaizdinius, išraiškingas mintis, platų žodyną ir žaižaruojančią vaizduotę“. Jos tekstai almanache išsiskiria brandžiu literatūriniu mąstymu ir stipria emocine raiška.
Projektą „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė. Organizatoriai pabrėžia, kad šis leidinys – tai ne tik kasmetinė kūrybos šventė, bet ir ilgalaikė regiono jaunuolių saviraiškos platforma.
Mero prizo laimėtojos Emilijos Tarvidaitės kūrybos ištrauka
Mintys iš esė
ŽIEMA, KAI GERA KALBĖTI SU SAVIMI
Žiemą jaučiamės jaukiai, pro baltas tvoras raudonomis rogutėmis iš mūsų čiuožia šiluma, pašnekesiai, juokas, svajonės ir giliausi niekam nepasakoti troškimai. V. Mačernis viename savo laiškų mini, kad namuose pats vienas, bet jam niekas netrukdo. Jis kalba su savimi.
(…)
Žiemos atmosfera mus gąsdina. Tam mes ir traukiamės į šiltus kambarius su krosnimis ir radiatoriais, ir šildytuvais. Todėl mes ir kalbamės su senelėmis, pažįstamais ir nepažįstamais, įsivaizduojamais gyviais, su savimi.
Žiema, kai gera kalbėti su savimi, yra tokia, kai dalinamės savo vidumi namų viduje. Tai ar žmonės prieglaudose, gatvėje, bendraudami patys su savimi stingdančiame šaltyje, iš tikrųjų kalba su pačia žiema? Ar tai žiema išvilioja iš jų šilumą, sugeria jų vienišus žodžius, o sniegas pasmaugia, virsdamas į kurtinančią tylą? O gal tai rudens darbas?…
