Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas
Karas tarp Irano, JAV ir Izraelio kol kas dar tik įsibėgėja, tačiau jo ekonominė kaina didėja ne dienomis, o valandomis. Iš pradžių buvo manyta, kad tai bus ribotos apimties ir trumpalaikė karinė operacija, tačiau dabar matome visai kitą scenarijų – Iranas, suprasdamas, kad kariniu požiūriu yra silpnesnėje pozicijoje, bando sukelti kuo didesnį chaosą pasaulio energetikos rinkose.
Tokia strategija nėra nauja: kai tiesioginėje karinėje konfrontacijoje laimėti sunku, smūgiuojama į globalios ekonomikos nervų sistemą – naftą, dujas, logistikos grandines ir regiono infrastruktūrą.
Šiuo metu matome, kad Irano atakos vis labiau nukreipiamos ne tik prieš Izraelį, bet ir prieš Persijos įlankos valstybes – Jungtinius Arabų Emyratus, Saudo Arabiją ir kitus regiono energetikos centrus.
Šios valstybės yra vienos svarbiausių naftos ir dujų eksportuotojų pasaulyje, todėl bet koks sutrikimas jų infrastruktūroje iš karto atsispindi energetikos kainose. Kylančios energetinių išteklių kainos didina infliaciją, didina palūkanų normas ir gali sulėtinti pasaulio ekonomikos augimą. Kitaip tariant, Iranas siekia sukelti tokį ekonominį spaudimą, kad jis būtų pajaustas degalinėse, versle ir namų ūkiuose visame pasaulyje.
Vis dėlto ši strategija turi ir paradoksalią pusę. Istoriškai energetikos kainų šuoliai labiausiai kenkdavo Jungtinėms Valstijoms, kurios buvo viena didžiausių naftos importuotojų. Tačiau šiandien situacija yra visiškai kitokia. JAV tapo vienu didžiausių naftos ir dujų gamintojų pasaulyje ir iš esmės yra energetiškai apsirūpinusios. Tai reiškia, kad naftos kainų kilimas Amerikai nebūtinai yra vien tik problema – jis gali būti netgi tam tikra ekonominė galimybė.
Dar daugiau, JAV turi ir kitą svarbų svertą – skalūnų naftos ir dujų sektorių, kuris gali gana greitai padidinti pasiūlą rinkoje. Taip pat egzistuoja strateginiai naftos rezervai perimtoje Venesueloje, kurie gali būti panaudoti kainų šuoliams amortizuoti. Jei energetikos kainos pradėtų kilti pernelyg sparčiai, Vašingtonas turi instrumentų stabilizuoti situaciją bent jau Šiaurės Amerikos rinkoje.
Dėl šios priežasties paradoksalu, bet didžiausias ekonominis smūgis dėl šio konflikto gali tekti ne JAV, o Azijai – ypač Kinijai. Būtent Kinija yra didžiausia Persijos įlankos naftos importuotoja, o taip pat pagrindinė Irano naftos pirkėja. Jei regiono energetikos tiekimo grandinės sutriktų, Kinija ir kitos Azijos ekonomikos pirmosios pajustų šio konflikto pasekmes. Tai reiškia, kad Iranas, bandydamas spausti JAV, iš dalies žaidžia su ugnimi – jo veiksmai gali smogti ir svarbiausiai jo ekonominei partnerei Kinijai bei į kryžminę ugnį pakliuvusioms Azijos šalims (pvz., Indijai, Indonezijai).
Nors Europa santykinai nedaug naftos ir dujų importuoja iš Persijos įlankos šalių, ji yra pažeidžiama dėl didelės priklausomybės nuo naftos ir dujų importo. Tai yra dešimtmečius vykdytos netoliaregiškos energetikos strategijos pasekmė, kuomet Europa mažino naftos ir gamtinių dujų gavybą, bet nesugebėjo reikšmingai sumažinti naftos ir gamtinių dujų vartojimo. Pavyzdžiui, ES mažmeniniai degalų pardavimai 2025 m. buvo 5 proc. didesni nei 2015 m. Nors pastaraisiais metais Europos Sąjunga sumažino priklausomybę nuo rusiškų dujų, nuo pasaulinės rinkos ji vis dar yra labai priklausoma. Tad nors šį kartą naftos ir gamtinių dujų trūkumas Europai negresia, Europos Sąjungai teks gerokai pakratyti piniginę naftos ir gamtinių dujų importui. Taip yra todėl, kad pasaulinės energetinių išteklių rinkos veikia susisiekiančių indų principu, t. y. naftos ir gamtinių dujų trūkumas Azijoje pakelia kainas ir Europos rinkoje.
Ilgesnėje perspektyvoje šis konfliktas gali turėti dar platesnių pasekmių. Jei karas užsitęstų ir rimtai sutrikdytų laivybą Persijos įlankoje, pasaulio prekybos ir tiekimo grandinės patirtų dideles permainas. Persijos įlankos šalys yra ne tik stambios naftos ir gamtinių dujų, bet ir trąšų bei metalų eksportuotojos. Persijos įlankos šalys taip pat yra stambios maisto bei kitų prekių importuotojos, tad užsitęsęs konfliktas gali turėti platesnių ekonominių padarinių. Galiausiai, trumpuoju laikotarpiu iš šio konflikto gali laimėti ir Rusija, kuriai jau yra švelninamos sankcijos leidžiant parduoti naftą Indijai. Persijos įlankos šalys taip pat yra stambios investuotojos bei pačios pritraukia daug užsienio investicijų, tad užsitęsęs konfliktas gali stipriai paveikti pasaulinius investicinius srautus.
Todėl šio konflikto kaina bus matuojama ne tik kariniais nuostoliais ar sugadinta infrastruktūra. Ji pasireikš per pasaulio ekonomikos nestabilumą, energetikos kainas bei geopolitinės galios persiskirstymą. Kol kas rinkos tikisi, kad konfliktas bus trumpas, o energetikos kainų šuolis – laikinas. Tačiau jei šis susidūrimas užsitęstų, pasekmės galėtų būti gerokai platesnės, nei šiandien atrodo.
Kitaip tariant, šis konfliktas yra dar vienas priminimas, kad energetika, geopolitika bei pasaulio ekonomika glaudžiai susijusios – ir kad vienas konfliktas Artimuosiuose Rytuose gali labai greitai tapti viso pasaulio ekonomikos problema.
