2024, vasario 27, Antradienis

Paskirta „Šūdvabalio premija“, „Literatūros ir meno“ naujojo sezono pristatymas

Šiandien 18 val. Lietuvos rašytojų sąjungoje (Sirvydo g. 6, Vilnius) įvyks kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ naujojo 72-ojo sezono pristatymas ir bus įteikta jau 2-oji „Šūdvabalio premija“. Dalyvaus „Literatūros ir meno“ autoriai, redakcijos žmonės.

2017-ųjų „Šūdvabalio premija“ redakcijos sprendimu skirta GEDIMINO KALNUI už nesibaigiantį meninį veiksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, kurie spiria visuomenę mąstyti, būdrauti. Gedimino kalnas, beje, su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis judantis nuo pat XIX a., šiemet „atidavė“ 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vadų – Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko – palaikus; sukėlė ažiotažą tiek valdžios struktūrose, tiek medijose, tiek žmonių galvose, vis primindamas apie žmogaus tuštybę gamtos akivaizdoje, priversdamas suabejoti, iš naujo apmąstyti paties Gedimino kalno mitą (kaip nepajudinamą, nekvestionuotiną).

Esame giliai įsitikinę, kad Gedimino kalnui tikrai nesvetimas ir subtilus humoro jausmas, kuris, deja, labai retas mūsuose: spaudoje, medijoje, literatūroje, viešajame gyvenime. Šį rudenį Gedimino kalnas ant šiaurinio šlaito užaugino istorijoje dar neregėtą, itin gausų kelmučių derlių… Kas tai, jei ne subtili saviironija? Nepjauk grybo, Lietuva… Gebėjimas pasijuokti iš savęs – neabejotinai – stiprybės ir gyvybingumo ženklas.

Komisija neturėjo didesnių abejonių – šiemet Gedimino kalnas atitiko premijos nuostatus kaip niekas kitas.

Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“ 2016 metais įsteigė „Šūdvabalio premiją“ minėdamas 70-ies metų sukaktį. Nereikia pamiršti fakto, kad „Literatūra ir menas“ yra ilgiausiai be pertraukos tuo pačiu pavadinimu Lietuvoje einantis leidinys. Premija yra kasmetinė, gali būti skirta įvairiems žmonėms „už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą, įvykį“; pagal premijos nuostatus ja taip pat gali būti apdovanoti įvairiausi reiškiniai, bendruomenės, iniciatyvos, objektai, vyksmai. (http://literaturairmenas.lt/skelbimai/5345-sudvabalio-premijos-nuostatai)

2016 metų laureatu išrinktas vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas Darius Pocevičius už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ bei kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas.

Laureatui paprastai įteikiamas diplomas ir simbolinis 101 euro piniginis prizas.

„Šūdvabalio premiją“ suvokiame kaip alternatyvą premijoms. Šūdvabalis (lot. Geotrupes stercorarius) į mūsų sąmonę greičiausiai įropojęs iš K. Donelaičio tyrų – „Pasakos apie šūdvabalį“… Esame giliai įsitikinę, kad tauresnio vabalo, gyvio lietuvių literatūroje, o ir gamtoje nesama. Šūdvabalis – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas, aiškiai, atkakliai, nedarydamas kompromisų atlieka savo darbą. Juk turbūt visiems aišku, kad šūdvabalis, ridendamas savo mėšlo rutuliuką, kuriame deda kiaušinius, ridena ir saulę, šviesulį. Šūdvabalis sujungia apačią ir viršų, žemę, požemius ir dangų, bjaurastį ir grožį, jis – vertikalės tarnas, dviveidiškumo antipodas.

Pabrėžiame – premija laureato niekuo neįpareigoja. Viskas yra žaidimas, bet kiekvieną žaidimą reikia žaisti rimtai. Tegul šviesa šviečia visiems pasaulio vabalams. Turime teisę džiazuoti kartu su visais gyviais, kurie bruzda, juda ir nežino nei kam, nei kaip, nei kodėl. Negalvodami nei apie pasekmes, nei apie atlygį(Iš „Šūdvabalio premijos“ nuostatų)

Naujausiame lapkričio 17 d. „Literatūros ir meno“ numeryje skaitykite pokalbį su Gedimino kalnu „Pokalbis su Gedimino kalnu, arba Gediminas sapnuoja savo sapnus, o mes savo“.

- Reklama -

Naujausi straipsniai