Atėjus rugsėjui šeimose prasideda ne tik pasiruošimas pamokoms, bet ir popamokinių veiklų planavimas – nuo sporto ir užsienio kalbų iki savanorystės. Tačiau perpildytas grafikas gali duoti priešingą rezultatą: vietoje didesnio įsitraukimo atsiranda nuovargis, pasipriešinimas ir noras daryti tik tai, kas būtina.
Pasak „Pažinimo medžio“ Pagalbos ugdymui(si) skyriaus vadovės Irminos Dobilienės, svarbiausia ne tai, kiek veiklų telpa paauglio savaitėje, o kiek iš jų jam iš tiesų rūpi.
„Rugsėjį lengva pradėti dėlioti idealaus paauglio tvarkaraštį: mokykla, sportas, užsienio kalba, kitos veiklos. Kiekviena jų gali būti prasminga, tačiau kartu jos gali virsti ilgu sąrašu dalykų, kuriuos tiesiog reikia atlikti. Motyvaciją kuria ne užimtumas savaime, o jausmas, kad tai, ką darai, tau pačiam yra svarbu“, – sako I. Dobilienė.
Vieno skaičiaus, kiek veiklų paaugliui yra per daug, nėra. Tai rodo ir 2025 m. keturių šalių gimnazistus apėmęs tyrimas: svarbu ne vien veikloms skiriamas laikas, bet ir tai, kodėl paaugliai jose dalyvauja. Tie, kurie veiklas rinkosi dėl savo susidomėjimo, rečiau jautėsi perkrauti ir patyrė mažiau streso.
„Tas pats grafikas vienam paaugliui gali būti visiškai tinkamas, kitam – jau per intensyvus. Todėl svarbiau ne skaičiuoti būrelius, o stebėti, ar vaikui lieka laiko pailsėti ir ar jis vis dar noriai eina į pasirinktas veiklas“, – sako I. Dobilienė.
Prieš užrašant į dar vieną veiklą – trys klausimai
Renkantis veiklas I. Dobilienė siūlo pirmiausia ne ieškoti to, kas paaugliui būtų „naudingiausia“, o padėti jam suprasti, kas iš tiesų traukia. Tam gali padėti trys klausimai: kaip jaučiuosi šioje veikloje – man įdomu, nuobodu ar jaučiu įtampą? Ar čia galiu būti savimi? Ką ši veikla duoda man ar kitiems jau dabar?
„Yra didelis skirtumas tarp „užrašiau tave, nes tau tai bus naudinga“ ir „radau kelis variantus, gal norėtum kurį nors išbandyti?“. Suaugusysis gali parodyti galimybes ir padrąsinti, tačiau paaugliui svarbu jausti, kad galutiniame pasirinkime yra ir jo paties balsas“, – teigia I. Dobilienė.
Kartu verta įvertinti visą savaitės grafiką. Jei beveik kiekviena popietė jau užimta, net patraukli nauja veikla gali tapti ne galimybe, o dar vienu įsipareigojimu.
Kai veiklų tampa per daug
Pamokos, namų darbai, būreliai, bendravimas ir nuolatinis informacijos srautas užpildo nemažą paauglio dienos dalį. Todėl net anksčiau mėgtas užsiėmimas ilgainiui gali pradėti atrodyti kaip dar viena pareiga.
„Jeigu visa diena nuo ryto iki vakaro suplanuota, net mėgstama treniruotė gali pradėti varginti. Tai nebūtinai reiškia, kad paauglys prarado susidomėjimą ar tapo tingus. Kartais jo dienoje tiesiog nebelieka vietos atsikvėpti“, – sako I. Dobilienė.
Todėl laikas pailsėti, pabūti su draugais ar tiesiog nieko neveikti nėra iššvaistytas. Pasak specialistės, kartais mažiau veiklų reiškia daugiau tikro įsitraukimo – pailsėjus lengviau su energija grįžti prie to, kas iš tiesų domina.
Už „nenoriu“ gali slėptis ir baimė nepavykti
Paauglio atsisakymas išbandyti naują būrelį ar dalyvauti konkurse ne visada reiškia nuovargį. Kartais už „man neįdomu“ slypi baimė suklysti ar nepateisinti lūkesčių.
„Paauglystėje itin svarbi bendraamžių nuomonė. Jei paauglys jaučia, kad iš jo nuo pat pradžių tikimasi gero rezultato, saugiausia gali atrodyti apskritai nebandyti. Todėl svarbu palikti erdvės būti pradedančiuoju – nežinoti, mokytis, suklysti. Ne kiekviena nauja veikla turi baigtis medaliu ar pasiekimu“, – sako I. Dobilienė.
Svarbu pastebėti ne tik rezultatą, bet ir pastangas bei drąsą pabandyti. Tai padeda paaugliui nebijoti rinktis veiklų, kuriose dar nėra užtikrintas savo gebėjimais.
Vien „pravers ateityje“ gali nepakakti
Suaugusieji papildomas veiklas dažnai vertina pagal jų naudą ateityje: jos gali padėti stojant, suteikti patirties ar padėti atrasti profesinę kryptį. Tačiau paaugliui tokia nauda gali būti pernelyg tolima.
„Paaugliui svarbu suprasti, ką veikla jam suteikia dabar. Galbūt ten jis sutinka bendraminčių, gali ką nors sukurti, išbandyti save ar gilintis į tai, kas iš tiesų domina. Kai atsiranda asmeninė prasmė, poreikis nuolat skatinti iš išorės gerokai sumažėja“, – sako I. Dobilienė.
Todėl ne kiekviena rugsėjį išbandyta veikla turi tapti ilgalaikiu įsipareigojimu. Kartais tik ją išbandęs paauglys gali suprasti, ar pasirinkimas iš tiesų jam tinka.
„Tikslas neturėtų būti kuo pilnesnis vaiko kalendorius. Kur kas svarbiau, kad paauglys atrastų tai, kas jam rūpi, išdrįstų pabandyti ir išmoktų įsipareigoti tam, ką pasirinko pats. Toks noras išlieka ilgiau nei išorinis raginimas“, – apibendrina I. Dobilienė.
