Arba: Vadovas, kaip per 35 metus prarasti trečdalį gyventojų ir vis dar tikėti stebuklais
Baigiasi metai o tuo pačiu ir penkmetis, pats laikas suvesti galus, pasižiūrėti į skaičius ir įvertinti, kur mes, panevėžiečiai, atsiradome. Ir štai čia prasideda įdomybės. Džiaugiamės pranešti: Panevėžio demografinė situacija pasiekė naują lygį – miestas dabar oficialiai vadinamas „kritiškai stabiliu”. Tai reiškia, kad žmonės miršta stabiliai, o jų gimsta taip pat stabiliai mažai. Bravo ! Tokį nuoseklumą retai pamatysi. Penkeri metai, milijonai investicijų į infrastruktūrą, o tendencija nepakito nei per katės plauką.
Statistinis stebuklas, arba kaip be gimimų padidinti gyventojų skaičių
2021 metais Panevėžio valdžiai nutiko stebuklas: gyventojų skaičius staiga išaugo 3,5 procentais! Ne, tai nebuvo gimstamumo bumas. Ne, į miestą nesuplūdo tūkstančiai romantikų, svajojančių gyventi pramonės 4.0 sostinėje. Tai buvo… (būgnų trenksmas) metodologinis patikslinimas! Vadinasi, emigracijos nebuvo, paprasčiausia anksčiau mes neteisingai skaičiavome žmones. Puiku. Gal reikėtų dar kartą „patikslinti” – staiga surastume dar kokį trečdalį? Galbūt jie tiesiog slepiasi kokiame sename buvusios „Ekrano“ gamyklos ceche?
Gimstamumas: Kai matematiką skaičiuoja optimistai
Pažvelkime į 2024 metų skaičius: gimė 606 kūdikiai, mirė apie 1 400 gyventojų. Natūrali kaita: beveik minus 800. Bet valdžia nepraranda optimizmo! Juk tai tik skaičiai, tiesa? Dar keletas dešimtmečių tokios „stabilizacijos”, ir… na, geriau neskaičiuokime per daug į priekį.
Darželiai tuštėja, mokyklos sujungiamos, o pensinio amžiaus gyventojų gretos pildosi rekordiniu tempu. Per penkmetį (2020–2025) mieste vyko keletas brangių infrastruktūros projektų – atnaujinta Nepriklausomybės aikštė, atidaryta nauja autobusų stotis, pavasarį 2024-ųjų duris atvėrė Stasio muziejus. Bet vis tiek kyla klausimas: ar šie projektai kuria patrauklumą būtent jaunoms šeimoms? Ar tikrai tai, ko labiausiai reikia miestui, kuris sensta greičiau nei bet kada?
Užsieniečių „demografinis lopas”: sprendimas ar simptomas?
O dabar – pats šauniausias LT valdžios „sprendimas”: užsieniečiai! Kai neturi, kaip išsaugoti miestų, paprasčiausiai importuok žmones iš Ukrainos, Uzbekistano, Indijos ar Pakistano ar dar kokių nors pakampių, ir va – problema „išspręsta”!
Užsieniečių antplūdis per penkerius metus išaugo daugiau nei 20 kartų! Panevėžys, kaip vienas iš pramonės centrų, tapo svarbiu traukos tašku. Bet šie žmonės traktuojami tik kaip laikina darbo jėga. Taip, jie dirba Panevėžio fabrikuose, bet ar jie gyvena Panevėžyje? Ar kuria šeimas? Ar leis čia vaikus į mokyklas? Valdžia mielai skelbia: „Žiūrėkite, turime užsieniečių!”, kuria mistines integracijos, švietimo ir dar velnias žino kokias programas bet visa tai tik lyg užklijuoti pleistrą ant amputuotos kojos ir tikėtis, kad ji ataugs.
Suburbanizacija: Kai miestas praranda, o rajonas laimi
Štai dar vienas fenomenas – žmonės traukia į Panevėžio rajoną: Velžį (7 394 gyventojai), Dembavą (2 604), Tai natūralu – kas gi nenori gyventi žaliau? Pažagienius. Demokratinėje visuomenėje negali uždrausti žmonėms kurtis, kur jiems patinka – tai natūralu ir suprantama.
Bet problema ne žmonėse. Problema iš sovietinių laikų paveldėtoje sistemoje. Šie žmonės naudojasi Panevėžio infrastruktūra (keliais, mokyklomis, medicinos, kultūros įstaigomis), bet moka mokesčius rajono savivaldybei. Rezultatas? Miestas išlaiko infrastruktūrą, o rajonas gauna pajamas. Klasikinis ekonominis paradoksas: kai bendrųjų gėrybių išlaikymo našta tenka vienai institucijai, o nauda – kitai. Tai ne valdžios kaltė, bet sisteminio valdymo problema, kuriai reikia sisteminio sprendimo. Gal būtų laikas pagalvoti apie metropolitinį valdymą ar bent jau apie pajamų perskirstymo mechanizmus?
„Gyvenimo miestas”: Kai viešoji erdvė neuždengia demografinės duobės
Valdžia džiaugiasi investicijomis į Stasio muziejų (atidarytą 2024-ųjų gegužę) ir viešąsias erdves. Tai gražu. Tikrai. Bet čia kaip nudažius fasadą bandyti užgesinti namų gaistrą. Jaunam, išsilavinusiam žmogui turinčiam šeimą kultūros centras yra malonus priedas. Bet jis nėra pagrindas. Žmonėms reikia darbo su adekvačiu atlyginimu, būsto už prieinamą kainą, gerų mokyklų, ir perspektyvų. O senjorams – senelių namų, kurių šalyje trūksta apie 1 500 vietų (prognozuojama, kad per 5 metus ši spraga išaugs iki 5 000). Kai senatvės koeficientas sparčiai auga, o valstybinė socialinės globos infrastruktūra prasilenkia su realybe – tai ne politikos problema. Tai demografinė krizė, kurią dengiame kultūros projektų atidarymo kaspinėliais. Problema ta, kad valdžia investuoja į simbolius, o ne į sistemines permainas. Nes simboliai gerai atrodo nuotraukose ypač su nukirptais kaspinėliais rankose, o sisteminės reformos – tai sunkus, ilgas, ir nedėkingas darbas.
Prognozė: „Kritiškai stabilu” link katastrofos
Taigi, Panevėžys 2025-aisiais yra „kritiškai stabilus”. Medicinos terminais tai reikštų, kad pacientas dar gyvas, bet jo būklė kelia rimtą susirūpinimą. Gydytojai sako: „Stabilizavome”, bet ar visi suvokia, ką tai reiškia?
Jei valdžia ir toliau tęs šią „strategiją” – statistinių stebuklų kūrimą, demografinių lopų klijavimą ir fasadinių investicijų švytėjimą – Panevėžys neišvengs lėto, bet neišvengiamo nykimo.
Nes negalima miesto išsaugoti tik gražiais žodžiais apie „atsinaujinimą“, „transformaciją” ir „stabilizaciją”. Reikia realių sprendimų:
- Kaip išlaikyti jaunus žmones?
- Kaip sustabdyti suburbanizaciją?
- Kaip sukurti ne tik kultūrinį bet ir ekonominį patrauklumą?
Bet tai sunkūs klausimai. O mes verčiau kuriam dar vieną darbo grupę ir skelbiam, kad viskas „kritiškai stabilu”.Ačiū. Dar keletas tokių „stabilizacijų” ir Panevėžys taps puikiu muziejumi po atviru dangumi.
Kol kas, Su Naujaisiais 2026 ! 🙂
Jūsų Paninfo.lt redaktorius
Rolandas Meiliūnas
