Paskutinė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos rubrikos „Mes“ viešnia – Skaitytojų aptarnavimo skyriuje dirbanti Rūta JUZĖNIENĖ. Nors ji neigia esanti bibliotekos geroji fėja, jos darbai sako ką kita – dirba su socialiai labiau pažeidžiamomis grupėmis, inicijuoja paramos kariaujančiai Ukrainai akcijas, kuria bendrystę.
Rūta, koks yra jūsų Panevėžys?
Esu tikra panevėžietė – čia gimiau ir užaugau. Gyvenome Stumbriškio kaime iki man pradedant lankyti mokyklą, paskui persikėlėme į Panevėžį. Baigiau tuometę 2-ąją vidurinę mokyklą, vėliau studijavau Vilniuje ir dešimtmetį gyvenau Kaune. Vis dėlto Panevėžys niekada nedingo iš širdies, todėl vos atsiradus progai grįžau, o šiandien nebeįsivaizduoju savęs kitur.
Užaugau ant Nevėžio kranto — iš mūsų kiemo matydavosi visos Skaistakalnio šventės. Dabar ypač džiugu stebėti, kaip ši vieta keičiasi, tampa gyvesnė ir mylima miestiečių. Mėgstu Panevėžį su jaukiomis medinukų gatvelėmis ir nuolat modernėjančiomis erdvėmis. Dažnai pagaunu save šypsantis: tiesiog gera matyti, kaip gražėja gimtasis miestas.
Koks jūsų kelias į Bitės biblioteką ir darbas joje?
Esu baigusi Vilniaus kultūros mokyklą ir universitetą, tad galima sakyti, kad bibliotekininkės profesija lydėjo nuo pat pradžių. 10 metų dirbau tuometės Žemės ūkio akademijos bibliotekoje.
Atgimimo laikotarpiu pasukau į verslą. Tai buvo ilgi, intensyvūs metai, suteikę visiškai kitokios patirties nei darbas biudžetinėse įstaigose. Daug išmokau: apie atsakomybę, įvaizdį, strateginį mąstymą, studijavau D. Karnegį, mokiausi spręsti konfliktus, prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir komandą. Teko susidurti ir su kriminalinėmis struktūromis, valstybinių institucijų biurokratija. Tai formavo požiūrį, kad sąžiningas, skaidrus darbas yra vienintelis kelias į priekį – jei, žinoma, tu pats tuo tiki.
Knygos, skaitymas ir kultūra visada buvo šalia, tad profesija mane natūraliai sugrąžino į biblioteką. Nuo 2005-ųjų esu G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos dalis. Dirbau Bibliotekų vadybos ir rinkodaros, Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriuose, tačiau darbas prie popierių niekada netenkino.
Būtent žmonės ir bendrystė yra tai, kas mane labiausiai įkvepia. Todėl esu ten, kur galiu kurti ryšius, organizuoti veiklas ir telkti dalytis idėjomis. Nuoširdžiai džiaugiuosi galėdama parodyti biblioteką tokią, kokią ją jaučiu kasdien – gyvą, smalsią, augančią ir laukiančią kiekvieno, kuris atveria jos duris.
Manau, tik tie, kas čia neužsuka, nepastebi, kaip stipriai viskas pasikeitė. Biblioteka tapo vieta, kur susitinka technologijos ir kūryba, žinios ir poilsis, žmonės ir jų istorijos. Tai mūsų bendruomenės širdis.
Kaip bibliotekoje atsirado senjorų, mezgėjų klubai?
Negalėčiau sau priimti visų nuopelnų dėl sėkmingai veikiančių klubų – tai komandinis darbas. Esu dėkinga tuometei direktorei už postūmį steigti klubus. Man tai buvo nauja, tačiau pažvelgusi į nuveiktus darbus galiu drąsiai sakyti: esu savo rogėse. Savanorei Justinai pasiūlius suburti mezgimo klubą, veiklą pradėjome 2022 metų pavasarį vos su keliomis narėmis – šiandien turime jau 30 aktyvių dalyvių. Renkamės kiekvieną savaitę, tačiau vos užtenka laiko pokalbiams ne vien apie mezgimą, bet ir šeimas, pomėgius, dalytis džiaugsmais ir problemomis. Ne veltui klubas turi puikų pavadinimą „Visos geros“ – visas moteris galiu minėti tik geru žodžiu.
Senjorų klubas bibliotekoje gyvavo jau anksčiau, tačiau veikla kurį laiką buvo aprimusi, tad ėmėmės gaivinti. Šiandien matau – tai buvo teisingas sprendimas. Bendruomenė išaugo net iki 120 narių! Kartu su sparčiai gausėjančia senjorų bendruomene atsirado ir naujų iššūkių – reikėjo rasti būdų, kaip darniai koordinuoti tokį didelį ir aktyvų būrį. Mums klubas – tai bendrystė, planai, noras augti ir siekti bendrų tikslų. Iš narių noro burtis muzikai natūraliai gimė muzikos grupė. Esu labai dėkinga Janinai, kuri negailėdama laiko jau antrus metus vadovauja vokaliniam ansambliui „Aidija“. Į pirmą repeticiją susirinko 5 moterys, o šiandien ansamblis dvigubai didesnis, sėkmingai koncertuoja renginiuose. Didžiuojuosi ir kraštotyros grupės veikla. Šios nuostabios moterys ne tik gilinasi į miesto istoriją. Skatinu jas fiksuoti patirtis ir prisiminimus – juk būtent jie sudaro krašto atmintį, kuri gali negrįžtamai pradingti, jei nebus išgirsta ir užrašyta.
Man smagu, kai bibliotekoje skamba muzika, mūsų senjorai prisideda prie edukacijų, renginių, nėra tik lankytojai – tapo neformaliais darbuotojais, kartu kuriančiais bibliotekos istoriją.
Žmonės įsitikinę, kad visi bibliotekininkai skaito, tačiau išties tai nėra absoliuti tiesa. Ar jūs iš skaitančiųjų?
O, jei tik para turėtų kelias papildomas valandas😊 Tuomet skaitymui galėčiau skirti tiek laiko, kiek iš tiesų norisi. Deja, dažnai tenka vogti nuo miego – savo dienos be knygų tiesiog neįsivaizduoju.
Iš daugybės perskaitytų yra kelios, kurios nusėdo į atmintį. Dar vaikystėje pakerėjo L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“ – istorija, prie kurios norisi sugrįžti. Suaugusi ne kartą ėmiau P. Coelho „Alchemiką“ – knygą, vis primenančią tikėti savo svajonėmis. Iš pastarojo meto kūrinių ypatingą įspūdį paliko K. M. Richardson „Knygų moteris iš Neramiojo Upelio“, O. Figeso „Natašos šokis“, L. Erdrich „Naktinis sargas“. Iš lietuvių autorių ypač vertinu Kristiną Sabaliauskaitę – jos knygos keri kalbos grožiu, talentu prikelti praeitį.
Man regis, jums labai svarbu padėti kitiems. Tarp tokių pagalbos iniciatyvų – porąkart per metus rinkti paramą karo niokojamiems ukrainiečiams…
Man išties labai rūpi Ukraina ir tai, kas ten vyksta. Abu mano tėvai buvo politiniai kaliniai, lageriuose praleido dešimtmečius. 19-metę mamytę saugumiečiai išvedė tiesiai iš gimnazijos suolo ir nuteisė už pagalbą partizanams, tėvelis nuteistas 25 metams be teisės grįžti į Lietuvą. Senelis – 4-ojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkas – turėjo slapstytis nuo sovietų, mūsų šeimos namas Panevėžyje nacionalizuotas. Tad mudu su broliu augome žinodami kitokią Lietuvos istoriją, nei bandyta įteigti mokykloje.
Aš netvirtinu, kad visi rusai blogi. Tačiau raugintų agurkų stiklainyje negali būti nė vieno nerauginto – taip šiandien matau ir rusų tautos atsakomybės klausimą.
Padėti kitam man visada buvo labai svarbu. Todėl prasidėjus karui tikslingai ieškojau, kur pagalbos labiausiai reikia. Pirmi į Lietuvą atvykę pabėgėliai – moterys su vaikais – patyrė didžiulį šoką ir neturėjo nieko, todėl stengėmės suteikti visokeriopą paramą. Džiaugiuosi, kad biblioteka neliko nuošalyje – prisidėjome kiek galėjome.
Mūsų remtai šeimai grįžus į Ukrainą pasiekė žinia, kad kovotojams labai trūksta šiltų kojinių. Kažkas kreipėsi į mūsų mezgimo klubą. Nelikome abejingos – skaičiuojame, kad į Ukrainą jau išsiuntėme 1200 porų vilnonių kojinių.
Siuntų neskaičiuoju – bibliotekos bendruomenė jautri ir dėmesinga. Siunčiame maisto, higienos priemonių, taktinės įrangos, medicinos priemonių ir kt.
Puikiai suprantu, kad mūsų pagalba Ukrainai – lašas jūroje. Tačiau juk ir didžiausia jūra prasideda nuo vieno lašo. Todėl tikiu tuo, ką darau, žmonių gerumu. Net jei vis dažniau pastebiu, kad kai kas pavargo, nuleido rankas, pamiršo, jog karas vis dar tęsiasi. Šūkis „Su Ukraina iki pergalės“ man nėra vien žodžiai. Tai pažadas. Pareiga. Viltis.
Kas dar gyvenime atrodo svarbu?
Man svarbu, kad kelias, kuriuo einame, nevirstų tik ratu aplink save pačius. Kad nepamirštume pamatyti tų, kuriems mūsų buvimas, žodis, dėmesys reikalingi. Neišmokau (ir turbūt jau per vėlu mokytis) pirmiausia galvoti apie save, o kitiems atiduoti tik tai, kas lieka. Tačiau jei kiekvienas bent maža dalele peržengtume savo poreikių ribas ir atsigręžtume į aplinkinius, taptų daug šviesiau ir šilčiau.
Kalbėjosi Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
