Patyčios tarp Lietuvos paauglių niekur nedingo. Naujausi PISA 2025 duomenys rodo, kad maždaug kas šeštas Lietuvos penkiolikmetis patyčias patiria kelis kartus per mėnesį ar dažniau, o per pastaruosius trejus metus jų paplitimas Lietuvoje išaugo. Tačiau suaugusiesiems jas pastebėti ne visuomet paprasta, ypač tada, kai pats vaikas namuose elgiasi nepriekaištingai, gerai mokosi ir iki tol nekėlė jokių rūpesčių.
Pasak „Pažinimo medžio“ Pagalbos ugdymui(si) skyriaus vadovės Irminos Dobilienės, vienas klaidingiausių įsivaizdavimų – kad patyčių iniciatorių galima lengvai atpažinti iš prastų pažymių, drausmės problemų ar konfliktiško elgesio. Tėvai vaiką daugiausia mato šeimos aplinkoje, tačiau bendraamžių grupėje atsiranda visai kita dinamika: noras pritapti, būti pastebėtam, išlaikyti savo statusą ar sulaukti kitų pritarimo.
„Vaikas gali būti paslaugus namuose, mandagus su mokytojais ir kartu visai kitaip elgtis grupėje, kurioje svarbus draugų pritarimas. Todėl geri pažymiai ar tai, kad vaikas iki šiol nekėlė problemų, nėra įrodymas, kad jis negalėjo prisidėti prie kito vaiko žeminimo. Tėvams tokia žinia gali būti labai netikėta, tačiau pirmas žingsnis turėtų būti ne ginti savo turimą vaiko paveikslą, o pabandyti suprasti, kas iš tiesų vyko“, – sako I. Dobilienė.
Pirmiausia verta išsiaiškinti ne „kas kaltas“, o kas nutiko
Mokyklai pranešus apie galimas patyčias, tėvų reakcija gali svyruoti nuo visiško neigimo iki noro vaiką iš karto griežtai nubausti. Tačiau, anot I. Dobilienės, prieš darant išvadas svarbu surinkti kuo konkretesnę informaciją.
„Pokalbį su mokykla verta pradėti ne nuo klausimo „kodėl kaltinate mano vaiką?“, o nuo faktų: ką suaugusieji matė patys, ką pasakojo vaikai, ar panašių situacijų buvo anksčiau, ar elgesys kartojosi, kas dar buvo įsitraukęs ir kokių veiksmų jau imtasi. Vienas konfliktas tarp vaikų ir sistemingas vieno vaiko žeminimas nėra tas pats, todėl labai svarbus kontekstas ir pasikartojimas“, – aiškina I. Dobilienė.
Tik išsiaiškinus mokyklos matomą situaciją verta atskirai kalbėtis ir su savo vaiku. Išklausyti jo versiją nereiškia automatiškai ja patikėti labiau nei kitų vaikų pasakojimais, tačiau tai padeda suprasti motyvus, aplinkybes ir grupės vaidmenį.
„Naudingiau klausti ne „kodėl tu taip padarei?“, nes paauglys ne visada pats turi aiškų atsakymą, o „kas nutiko prieš tai?“, „kas dar buvo šalia?“, „kaip reagavo kiti?“ ar „kas vyko kitą dieną?“. Tokie klausimai leidžia atkurti ne vieną epizodą, o santykio dinamiką“, – sako I. Dobilienė.
Patyčios gali prasidėti nuo dalykų, kurie suaugusiesiems atrodo menki
Patyčios ne visada prasideda nuo atviro konflikto ar fizinio smurto. Pirmieji ženklai gali būti nuolat kartojama pravardė, „juokelis“ apie tą patį bendraklasį, demonstratyvus nepriėmimas į bendrą veiklą, gandai ar žeminančio turinio platinimas socialiniuose tinkluose.
Pasak I. Dobilienės, svarbiausia stebėti ne vieną atskirą epizodą, o pasikartojantį modelį.
„Vienas nevykęs juokelis dar nebūtinai reiškia patyčias. Tačiau jei klasė nuolat juokiasi tam pačiam vaikui suklydus, jis vis lieka už grupės ribų, apie jį kartojami tie patys menkinantys komentarai ar bendraklasiai sistemingai jo neįtraukia, tai jau signalas pasidomėti plačiau. Mokykla čia gali pamatyti tai, ko tėvai namuose nemato: ne tik konkretų veiksmą, bet ir tai, kaip į jį reaguoja visa grupė“, – sako I. Dobilienė.
Tėvai tam tikrus signalus gali pastebėti ir namuose. Vertėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas nuolat paniekinamai kalba apie tą patį bendraklasį, pasakoja apie jo žeminimą kaip apie savaime suprantamą pramogą ar džiaugiasi tuo, kad kažkas buvo paliktas už grupės ribų.
„Čia buvo tik juokelis“ gali būti svarbus signalas
Paauglys gali sakyti, kad „čia buvo tik juokelis“ arba kad „visi taip darė“. Tačiau tokios frazės savaime neparodo, ar tai buvo abipusis pokštas, ar situacija, kurioje vienas vaikas buvo žeminamas.
„Tokiu atveju verta grįžti prie konkretaus elgesio: ką pasakei, kas tai girdėjo, kaip reagavo kitas vaikas, ar tai kartojosi, ar jis galėjo paprašyti liautis. Jei juokinga tik vienai pusei, o kita nuolat lieka pažeminta, tai jau nėra lygiavertis pokštas“, – aiškina I. Dobilienė.
Svarbu ir tai, kad kitų įsitraukimas nepanaikina individualios atsakomybės. Pasak eksperto, atsakymas „visi taip darė“ turėtų tapti ne pokalbio pabaiga, o klausimu, ką kitą kartą vaikas galėtų padaryti kitaip: neprisidėti, neplatinti žinutės, nesijuokti, sustabdyti draugą ar kreiptis į suaugusįjį.
Vien nubausti neužtenka
Pasekmės už netinkamą elgesį yra būtinos, tačiau jos neišsprendžia problemos, jei nepasikeičia pats elgesio modelis. Jei paauglys prie patyčių prisidėjo siekdamas draugų pritarimo, svarbu aptarti ir tai, kaip jis elgsis kitą kartą, kai grupė vėl ragins prisidėti.
„Tėvams nereikia per vieną vakarą tapti nei tyrėjais, nei teisėjais. Jų užduotis – rimtai priimti informaciją, bendradarbiauti su mokykla ir padėti vaikui prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Vaikas turi vienu metu išgirsti dvi žinutes: „mes tavęs neatstumiame“ ir „kito žmogaus žeminimo nelaikysime smulkmena“. Būtent tada atsiranda galimybė ne tik nubausti už tai, kas jau įvyko, bet ir sumažinti tikimybę, kad tai kartosis“, – sako I. Dobilienė.
