Ši kelionė prasidėjo 1941-aisiais, kai nuskambėjo pirmoji premjera – N. Pogodino „Sidabrinis slėnis“. Nuo tos akimirkos Maestro Juozo Miltinio ranka nubrėžė trajektoriją, kuria teatras eina iki šiol: tarp disciplinos ir kūrybinės laisvės, tarp Panevėžio užkulisių ir pasaulinio lygio filosofijos. Šventinį šeštadienį teatras kviečia ne tik švęsti, bet ir pabūti kartu – pajusti praeities aidus ir šiandienos pulsą.
Susitikimai fojė: kai kaukės nukrenta
13 val. teatro fojė užsipildys gyvais prisiminimais. Susitikime „Tada ir dabar“ aktoriai atvers duris į tai, kas paprastai lieka paslėpta nuo žiūrovų akių. Teatrologė Dovilė Zavedskaitė kalbins tuos, kurių veidai dešimtmečius formavo šio teatro veidą: Albiną Kėlerį, Giedrių Arlauską, Tomą Razmislavičiūtę, Laimutį Sėdžių, Astą Preidytę ir Ligitą Kondrotaitę.
Tai bus jaukus pokalbis apie alinančias repeticijas, kurios gimdo stebuklus, apie sceninį jaudulį ir tuos pamirštus tekstus, kurie virsta gražiausiais kuriozais. Kokie vaidmenys neapleidžia net naktimis? Kas atvedė į šią „šventą šventyklą“? Tai galimybė išgirsti teatro širdies plakimą be grimo.
Kino retrospektyva: Maestro žvilgsnis
Mažojoje salėje (nuo 11.30 iki 16 val.) žiūrovai bus kviečiami į intymią pažintį su pačiu J. Miltiniu per kino objektyvą. Tai unikalus šansas išvysti dokumentinius kadrus, kuriuose užfiksuota genijaus mąstymo eiga:
„Ten, už durų“ (1966) – vienintelis liudijimas apie tai, kaip vykdavo Miltinio repeticijos: jo aštrios pastabos, aktorių susikaupimas ir ore tvyrančios kūrybinės kibirkštys.
„Atominės akimirkos“ ir „Tolesnis atomo skaldymas“ – režisieriaus scenos filosofijos diptikas, atskleidžiantis sudėtingus minties vingius.
„Labas vakaras, Monsieur Miltini“ – kelionė į Paryžių, kurioje Maestro atsiskleidžia ne kaip sėslus mąstytojas, o kaip gyvas, pasaulį jautriai stebintis žmogus.
„M. K. Čiurlionis: mintys, tapyba, muzika“ – filmas, kuriame J. Miltinis savo balsu, jo intonacijomis ir gelme meistriškai prikelia kito genijaus – Čiurlionio – pasaulį.
Vakaro kulminacija: „Volponė“ – ratas užsidaro
Šventinę dieną 18 val. vainikuos Aido Giniočio spektaklis „Volponė“. Tai pasirinkimas, persmelktas simbolikos. J. Miltinis šį kūrinį statė net du kartus (1941 m. ir 1971 m.), o Volponės vaidmenį dievino dėl jo gaivališkos galios ir galimybės scenoje „plūstis“.
Gražus istorinis atsitiktinumas: šiandieninį Volponę įkūnijantis Albinas Kėleris 1971-ųjų pastatyme vaidino ištikimąjį patarnautoją Moską. Tai gyvas įrodymas, kad teatro tradicija nenutrūksta – ji transformuojasi, auga ir išlieka aktuali.
