Kovo 27-ąją minima Tarptautinė teatro diena Juozo Miltinio dramos teatre jau tradiciškai pažymima ne tik švente, bet ir Metų aktorių apdovanojimais. Šiemet žiūrovų bei teatro meno tarybos balsavimu jais išrinkti Albinas Kėleris ir Eleonora Koriznaitė. Jie Teatro dieną buvo pagerbti unikaliais stiklo menininko Remigijaus Kriuko kurtais apdovanojimais „Kūrybiniai brūkštelėjimai“, o atlėgus šventiniam šurmuliui susitikome pasikalbėti. Kaip aktoriai jaučiasi įvertinti žiūrovų, kokie vaidmenys kėlė iššūkių ir kokios kolegos savybės yra pavydu, skaitykite interviu.
Kaip jaučiatės įvertinti žiūrovų ir teatro bendruomenės? Kokias mintis, emocijas jums kelia šis apdovanojimas?
Eleonora Koriznaitė: Jaučiuosi puikiai – džiugu ir smagu sulaukti tokio įvertinimo ir palaikymo tiek iš žiūrovų tiek iš teatro bendruomenės. Manau, kad aktoriui visada malonu būti įvertintam – juk mūsų darbas ir yra žiūrovams, o ne pačiam sau. Džiaugiuosi, kad šiais metais turėjau daug darbo ir turėjau galimybę sukurti tris, visiškai skirtingus personažus.
Albinas Kėleris: Apdovanojimo nelaukiau ir nesitikėjau, net nenujaučiau. Galva tuo metu buvo užimta gan netikėta žinia, kad esu nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, o taip pat tuo metu vykusia premjera „Pereigos ritualai“. Būti pripažintam savam krašte yra labai maloni staigmena.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami 2025 metų vaidmenis? Ar buvo procesų, kurie išbandė jūsų, kaip aktorių sceninius gebėjimus?
- K.: Visi procesai turėjo savų iššūkių. Kuriant su režisieriumi Adomu Juška, spektaklį „Priešinimosi melancholija“ gavau iš ties sudėtingą Pflaumnės vaidmenį. Romane veikėja beveik neturėjo teksto, režisierius kvietė jį kurti kartu. Labai sudėtinga, bet kartu ir labai įdomu yra tai, kad šis režisierius visad laukia pasiūlymų iš aktorių, jam įdomus aktoriaus požiūris į personažą. Procese buvo labai daug improvizacijos. Repeticijoje galvojau, kad veikėja tiesiog išlipa iš traukinio ir tuo baigiasi scena, o režisierius staiga sako „kalbėkite, kalbėkite“ (juokiasi). Galiausiai išėjo taip, kad iškalbėjau visą pradinį monologą. Kiek esu dirbusi teatre niekada neturėjau tokio darbo proceso.
- K.: Prisimenant kūrybinius procesus, į galvą nešauną nė vienas kėlęs išskirtinių iššūkių. Tiesiog ramiai dirbau savo darbą.
Kaip apibūdintumėte vienas kitą kaip aktorius?
- K.: Tai puikus, nuostabus aktorius, „tikro“ teatro ir minties atstovas. Tai aktorius ir partneris, kuriuo visada gali pasitikėti. Jis visada tave palaikys, o jei pamirštum tekstą ar mizansceną – išgelbės.
- K.: Eleonora yra puiki aktorė, patikima partnerė. Su ja gera vaidinti scenoje. Nuoširdžiai Eleonorai linkiu vaidmenų, vertų jos talento ir sukauptos žmogiškos ir aktorinės patirties. Praėjusiais metais, spektaklyje „Arrivederci“ Eleonora parodė, kaip atsakingai ir greitai ji gali paruošti vaidmenį, ji parodė visą savo talentą ir profesionalumą. Kadangi šis vaidmuo buvo įvedimas, mes, spektaklio komanda, esame jai labai dėkingi.
Ar kolegoje matote kokią nors aktorinę savybę, kurią patys norėtumėte turėti?
- K.: Žinoma – tai yra beprotiškas darbštumas. Teatras yra Albino namai – kaskart, kai ateinu į teatrą, sutinku jį. Net jeigu jis ir nieko nerepetuoja, vis tiek yra teatre, dirba su savimi. Taip pat išskirčiau jo begalinį susikaupimą repeticijų metu.
- K.: Eleonora yra darbšti. Kruopšti, darbšti, atsakinga, neskaitant jos prigimtinių duomenų ir talento. Man visada imponuoja jos rimtas požiūris į savo profesiją.
Kokia yra svarbiausia pamoka, kurios jus išmokė teatras?
- K.: Išmokė kantrybės, ramaus laukimo, neturėti perdėtų ambicijų.
- K.: Kantriai dirbti. Kartais net nieko nesitikint.
Kokie jūsų ateities planai? Gal jau galite išsiduoti, ko žiūrovams iš jūsų laukti artimiausiu metu?
- K.: Negaliu išsiduoti, nes nežinau. Jau nebe jaunystė, reikia džiaugtis tuo, ką duoda likimas. Mano planai yra džiaugtis tuo, ką kuriu dabar.
- K.: Aktorius planų neturi, juos turi teatro vadovybė. Dabar pabaigiau darbą su „Pereigos ritualais“, o kas laukia ateityje nė nenutuokiu.
