Šiuolaikinio miesto gyvenime, kuriame netrūksta skubėjimo, ekranų ir nuolatinio triukšmo, Panevėžyje jau daugiau nei dešimtmetį gyvuoja kitoks savaitės ritmas. Vieną vakarą čia skamba kanklės, kitą – sutartinės, trečią susirenka vyrai dainuoti, o penktadienį žmonės tiesiog dainuoja ir šoka. Tai nėra muziejinė rekonstrukcija ar bandymas dirbtinai grąžinti praeitį. Tai gyva bendruomenė, kurioje folkloras tampa būdu susitikti, pabūti kartu ir iš naujo atrasti savo krašto tapatybę. Prie šio proceso Panevėžyje jau ne vienerius metus prisideda etnomuzikologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja ir folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė. Jos puoselėjama etnokultūros veikla rodo, kad senosios dainos, šokiai ir muzikavimas gali būti ne praeities reliktas, o labai šiuolaikiška bendrystės forma.

Pradžia buvo paprasta – tiesiog susirinkti ir padainuoti

Viskas prasidėjo nuo paprastos idėjos. 2015 metais Aukštaičių kultūros draugija pradėjo projektą „Etnokultūriniai mokymai Panevėžyje“. Nebuvo siekiama iš karto suburti profesionalų kolektyvą ar rengti didelius koncertus. Žmonėms tiesiog buvo pasiūlyta galimybė ateiti ir pabandyti. Penktadienio vakarais į vieną patalpą rinkdavosi panevėžiečiai, norintys padainuoti liaudies dainų ar romansų. Po dainų norintieji keliaudavo į kitą salę – ten laukdavo tradiciniai šokiai. Svarbiausia buvo tai, kad niekas neprivalėjo būti scenos atlikėju. Nereikėjo mokėti natų, turėti muzikinio išsilavinimo ar įsipareigoti lankyti visas repeticijas. Toks paprastumas pasiteisino. Žmonių daugėjo, o iš vieno penktadienio vakaro ilgainiui išaugo visas savaitės etnokultūros kalendorius. Pirmadieniais panevėžiečiai mokosi kankliuoti. Antradieniais repetuoja šeimų folkloro ansamblis „Raskila“. Trečiadieniais skamba sutartinės arba vyrų dainos. Ketvirtadieniais daugiausia dėmesio skiriama vaikams, jaunimui ir tradiciniams instrumentams. O penktadienį vėl susitinka tradicinio dainų ir šokių klubo žmonės. Taip folkloras iš vienkartinio užsiėmimo tapo įprastu gyvenimo ritmu. Ir, ko gero, būtent tai yra svarbiausia – žmonės čia ateina ne tik išmokti dainą. Jie ateina susitikti.

Sutartinės – ne klausyti, o būti jų dalimi

Vienas ypatingiausių šio kultūrinio gyvenimo reiškinių – sutartinės. Šios senosios lietuvių polifoninės giesmės yra įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, tačiau vien žinoti apie jas neužtenka. Sutartinių esmę reikia patirti. L. Vilienė pabrėžia, kad jų neįmanoma suvokti vien pasyviai klausantis įrašo. „Sutartinių negali tiesiog klausyti – jos yra tas žanras, kai tu turi pats dalyvauti, mokytis, dainuoti. Ir jau kai sutariame jas giedoti, nes tas ir yra – sutarti, būti kartu… Žmogus pajunta, kad tai veikia kaip meditacija, jis atsipalaiduoja.“ Galbūt todėl sutartinės ir šiandien gali skambėti stebėtinai šiuolaikiškai. Jos reikalauja susikaupimo, klausymosi ir gebėjimo girdėti kitą. Kiekvienas balsas turi savo vietą, tačiau visas skambesys atsiranda tik tada, kai balsai susijungia. Tam tikra prasme tai labai tiksliai apibūdina ir pačią bendruomenę.

Kai trečiadienį susirenka vyrai

Jeigu sutartinės reikalauja susikaupimo, vyrų dainų vakarai turi visai kitą atmosferą. Paskutinį mėnesio trečiadienį susirinkę vyrai dainuoja šienapjūtės, karines-istorines, užstalės ir kitas tradicines dainas. Kartais garsiojoje Seklyčioje „Prie uosio” susirenka iki 25 vyrų. Tokio skambesio šiandien mieste išgirsi ne taip dažnai. Tai ne sceninis vyrų choras ir ne koncertinė programa. Tai gyvas tradicijos tęsinys, kai daina skamba todėl, kad žmonės nori dainuoti, o ne todėl, kad artėja pasirodymas.

Nibragalio dainos, kurių negalima leisti užmiršti

Panevėžio krašto etnokultūrinis paveldas turi ir visiškai savitų, kitur sunkiai sutinkamų tradicijų. Viena jų – Nibragalio kaimo dainavimo būdas. Čia gyvenusios dvi Kapšyčių šeimos dainuodavo vadinamuoju burdoniniu turavojimu. Viena iš dainininkių visą laiką išlaikydavo žemą atraminį garsą – burdoną, ant kurio susidėdavo kiti balsai. Pasak L. Vilienės, toks skambėjimas atsirado natūraliai. Dainuojant kartu su vyrais papildomo žemo balso nereikėdavo, tačiau moterims likus vienoms apatinio garso pradėdavo trūkti. Šiandien pačių Nibragalio dainininkių jau nebėra, tačiau jų balsai neišnyko visiškai. Ekspedicijų metu surinkta medžiaga tapo pagrindu „Raskilos“ repertuare išsaugoti šią išskirtinę tradiciją. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip etnokultūra gali veikti kaip savotiška gyvoji atmintis. Žmogaus nebėra, tačiau jo daina gali būti perduota kitai kartai.

„Raskila“ – šeima, kurioje auga ir vaikai

Dar vienas svarbus šios veiklos aspektas – skirtingų kartų buvimas kartu. Folkloro ansamblis „Raskila“ vienija keliolika šeimų su vaikais. Čia tradicija perduodama ne per vadovėlius ir paskaitas, o per kasdienį buvimą kartu. Kol tėvai repetuoja, vaikai gali žaisti ar piešti šalia. Tačiau po kurio laiko jie patys pradeda dainuoti. Koncertuose tie patys vaikai jau stovi pirmoje eilėje ir tampa visaverčiais ansamblio dalyviais. Tai natūralus tradicijos perdavimo būdas – be deklaracijų ir privalomų „jaunosios kartos ugdymo“ programų. Daina tiesiog skamba namuose ir repeticijose, todėl vaikas ją perima kaip savaime suprantamą gyvenimo dalį. L. Vilienės atliktos vaikų apklausos atskleidė ir kitą įdomų dalyką – daugiau nei pusei apklaustų ikimokyklinio amžiaus vaikų mamos prieš miegą vis dar dainuoja lopšines. Vadinasi, viena seniausių kultūros perdavimo formų tebėra gyva ten, kur jos dažnai nė nepastebime – šeimoje.

Kartais savo kultūrą atrandame tik išvykę

L. Vilienė pastebi paradoksą: savo kultūros unikalumą žmogus kartais pradeda geriau suprasti tik tada, kai išvažiuoja iš Lietuvos. „Aš visą laiką sakau, kad reikia visus lietuvius išsiųsti gyventi į užsienį. Gyvendamas svetimoj erdvėj žmogus supranta, kad nebėra artimo ryšio, ir pradeda ieškoti, kur pašokti ar padainuoti…“ Gyvendamas kitoje kultūrinėje aplinkoje žmogus pradeda pastebėti tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama. Užsienietis gali paklausti: o ką jūs, lietuviai, turite išskirtinio? Ir tuomet paaiškėja, kad atsakymas nėra toks jau trumpas. Turime sutartines, daugiabalsį dainavimą, savitus šokius, instrumentinę muziką, regionines dainavimo tradicijas. „Kaip ispanai didžiuojasi flamenko, taip mes turime kuo didžiuotis“, – sako L. Vilienė.

„Reikia atrasti aukštaičio geną“

Etnokultūra šiandien vis dažniau suprantama ne tik kaip būdas išsaugoti tai, kas buvo. Ji gali būti ir būdas atrasti tai, kas esame dabar. Daina čia tampa ne sceniniu numeriu. Šokis – ne vien pramoga. Sutartinė – ne archyvinis garso įrašas. Visa tai tampa bendravimo forma. Žmogus ateina vienas, o po kurio laiko jau žino kitų vardus. Ateina dėl smalsumo, o vėliau penktadienio vakaras tampa įprasta savaitės dalimi. Ateina pasiklausyti, o galiausiai pats pradeda dainuoti. Galbūt būtent todėl L. Vilienė regiono bendruomenėms siūlo ne ieškoti kažko naujo, o pirmiausia atsigręžti į tai, kas jau yra jų aplinkoje. „Manau, kad reikia atrasti aukštaičio geną… Mes visų pirma dainuojame dviem balsais, turime labai gražias dainas, sutartines, tradicinius šokius ir instrumentinę muziką… Kviečiu pabandyti ir užsikabinti!“ Ir galbūt tas „užsikabinimas“ yra svarbiausias. Nes gyvoji kultūra išlieka ne tada, kai apie ją gražiai kalbama, rašoma ar eksponuojama muziejuje. Ji išlieka tada, kai žmogus penktadienio vakarą ateina į salę, atsisėda šalia kito žmogaus ir kartu pradeda dainuoti. Tada praeitis tampa ne prisiminimu, o dabartimi. O Panevėžyje tas balsas vis dar skamba.