Upytė daugeliui panevėžiečių nuo seno asocijuojasi su linais. Dar visai neseniai važiuojant senuoju keliu čia buvo galima matyti žydinčius linų laukus, o ir mano vaikystės maršrutai vedė pro linų malūną Stultiškių miško link. Tačiau linai – tik viena šios vietos istorijos dalis. Šiandien Upytėje tradicijos ne tik prisimenamos. Čia jos audžiamos, pinamos, lipdomos iš molio, dainuojamos, vaidinamos ir perduodamos vaikams. Buvusioje dvaro sodyboje įsikūręs Panevėžio rajono kultūros centro Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras per dvylika metų tapo vieta, kurioje susitinka meistrai, vaikai, kraštiečiai ir visa bendruomenė. Čia galima išmokti austi juostą, nulipdyti puodą, išmokti seną kalėdinį amatą, ateiti į spektaklį ar tiesiog kartu su kitais išsirauti linų. Ir, ko gero, būtent toks gyvas santykis su tradicija yra didžiausias Upytės centro pasiekimas.

Nuo molio ir šiaudų namo prasidėjo didesnė istorija

Viskas prasidėjo nuo vietos žmonių noro atgaivinti senąją Upytės dvarvietę. „Upytės žemės“ gyventojų bendruomenė sumanė sutvarkyti teritoriją, kurioje buvo išlikę keli seni pastatai, ir pastatyti šiaudų bei molio namą, paremtą senosios aukštaitiškos gryčios architektūros principais. 2014 metais čia duris atvėrė Tradicinių amatų centras. Tuo metu Žemės ūkio ministerija buvo įsteigusi 20 tokių centrų, o Upytė tapo vienu jų. Pagrindinė idėja buvo paprasta – suburti Panevėžio krašto amatininkus, pristatyti jų darbus, sudaryti sąlygas mokytis ir, svarbiausia, perduoti senuosius amatus tiems, kurie ateis po mūsų. Per dvylika metų ši idėja išaugo gerokai plačiau. Centre įsikūrė audėja, sertifikuota tautinio paveldo produktų amatininkė Irena Ona Vilienė, pradėjo veikti puodžiaus Romo Galiausko dirbtuvės, atsirado edukacijos apie kalendorines šventes, o aplink centrą atsiradęs linų laukelis tapo dar viena svarbia šios istorijos dalimi.

Audimas – ne vien gražus rankdarbis

Apie audimą kalbant iš šalies gali pasirodyti, kad tai tiesiog gražūs raštai ir spalvoti siūlai. Tačiau pabandžius supranti, kad tai visai kitas pasaulis.

„Audimo amatas man asmeniškai yra aukštoji matematika, reikalaujanti nuolatinės kantrybės ir nepaprasto darbštumo“, – sako Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.

Ir ši „aukštoji matematika“ Upytėje turi savo mokinius. Irena Ona Vilienė – juostų išmanovė. Ji pina, audžia, riša ir veja juostas. Džiugu, kad jos žinios nelieka tik jos pačios rankose. Vienas pagrindinių meistrės mokinių – jos sūnus Gvydas Vilys, audžiantis juostas, kurios, pasak A. Sidorovienės, yra nepaprasto grožio.

Į centrą taip pat atėjo dvi seserys – Viltė ir Smiltė Skrikaitės. Kai vyresnioji pradėjo mokytis, jai buvo vos apie dvylika metų. Merginos kantriai mokėsi, o šiandien jų austos ir pintos juostos jau nedaug atsilieka nuo meistrės darbų. Lietuvos mokinių tautodailės konkurse jos pelnė sidabro vainikėlius. Tai nėra eilinis apdovanojimas. Visoje Lietuvoje jauniesiems kūrėjams per metus įteikiami vos šeši tokie vainikėliai. Taigi sena tradicija Upytėje turi ne tik praeitį, bet ir labai konkrečią ateitį.

Puodą nulipdyti lengviau nei išmokti austi

Ne visi amatai reikalauja vienodos kantrybės. Paklausta, kokios edukacijos lankytojams populiariausios, A. Sidorovienė nedvejodama išskiria puodžiaus dirbtuves. Priežastis paprasta – puodininkystėje rezultatą galima pamatyti greičiau. Audžiant per valandą amato neišmoksi. Per edukaciją galima tik prisiliesti prie jo, suprasti, kiek kantrybės ir darbo reikia vienai juostai. O norintiems daugiau centre organizuojami ir gilesni amato mokymai.

Pagal metų laiką keičiasi ir edukacijų temos. Per Užgavėnes populiarios kaukės, prieš Velykas – margučių marginimas, prieš Kalėdas rišami sodai ir gaminami popieriaus karpiniai. Centre rengiamos ir parodos. Šiuo metu čia galima pamatyti sertifikuotos tautinio paveldo produktų amatininkės Nijolės Vesbergienės austų rankšluosčių parodą. Tai dar vienas amatas, kuriam reikia daug kruopštumo ir darbo rankinėmis staklėmis. Ir čia slypi nedidelė problema: centre yra dvejos didžiosios audimo staklės su paruoštu metimu, tačiau jos stovi tuščios. Trūksta audėjų. Todėl amatų centro tikslas – ne tik parodyti senąjį amatą, bet ir rasti žmonių, kurie norėtų jo išmokti.

Linai Upytėje vėl grįžo į lauką

Linai Upytės istorijoje nėra atsitiktinis epizodas. Teritorijoje prie amatų centro kasmet auginama lietuviška pluoštinių linų veislė „Dangiai“. Ši vieta tam pasirinkta neatsitiktinai – Upytėje kadaise veikė Linininkystės bandymų stotis. Taip atsirado dar viena aiški centro veiklos kryptis – puoselėti audimo ir linininkystės tradiciją. O iš linų laukelio gimė ir kasmetinė „Linų dienų“ šventė. Rugsėjo pradžioje čia vyksta Linarovio talka. Linai raunamos rankomis, rišami į pėdus, statomi į gubas. Į darbą įsitraukia vietos gyventojai, senosios kartos upytiečiai, išsaugoję rankines sėjamąsias ir net senąsias sėklas. Tačiau tai ne vien darbas.

„Smagu susirinkti, padainuoti, pasijuokti ir pasėdėti už bendro stalo“, – pasakoja A. Sidorovienė. Šiemet „Linų dienos“ išaugo iki respublikinio renginio. Į Upytę atvyko dešimt amatų centrų iš visos Lietuvos ir daugiau kaip 30 amatininkų. Prie renginio prisijungė ir Žemės ūkio ministerija bei Žemės ūkio agentūra. Po talkos laukė ne šiuolaikinis greitas užkandis, o tai, ką šiandien jau retai kur bepamatysi – virtos bulvės su linų spirgine ir obuolienė su juoda duona.

Linų spirginę ruošti moka šalia esančio Linų muziejaus muziejininkė Elvyra Gruzdevienė. Paskrudinti linų sėmenys susmulkinami ir sugrūdami, o virtos bulvės su lupenomis mirkomos į sėmenų aliejų ir apibarstomos spirgine. „Vietinio skanumo patiekalas“, – šypsosi A. Sidorovienė. Ir tai labai tiksliai nusako, kuo gyva tradicija skiriasi nuo jos atvaizdo muziejaus ekspozicijoje. Čia ją galima ne tik pamatyti. Ją galima paragauti.

Į Upytę žmones atveda ne tik amatai

Amatų centras pamažu tapo ne tik vieta, kurioje mokoma senųjų amatų. Čia žmonės ateina pabūti kartu. Vienas pavyzdžių – „Teatro antradieniai“, kuriuos organizuoja Panevėžio rajono bendruomenių sąjunga. Į mėgėjų teatrų spektaklius susirenka tiek žmonių, kad kartais neužtenka kėdžių. Iš pradžių renginiai buvo nemokami, vėliau bandyta registracija, galiausiai atsirado bilietai. Tačiau žiūrovų srautas nesumažėjo.

„Žmonėms teatro kalba labai suprantama, jausmiška ir artima“, – sako A. Sidorovienė. Centre taip pat galima sutikti mezgimo amato pateikėją, o prireikus čia pakviečiami bitininkas, stalius, kalvis, popieriaus karpinių, sodų rišimo ar kalėdinių žaisliukų meistrai. Vadinasi, amatų centras nėra viena audėja ir vienas puodžius. Tai vieta, kurioje stengiamasi surinkti kuo daugiau to, ką dar moka krašto žmonės.

Ketvirtadieniais Upytėje skamba muzika

Bendruomenė čia buriasi ne tik dirbti. 2016 metais prasidėjo dar viena istorija – ketvirtadienio vakarų muzikavimo klubas. Buvo pakviestas tradicinis muzikantas, kilęs iš Upytės krašto, iš klausos grojantis smuiku ir armonika. Vėliau kolektyvas išvyko į festivalį Latvijoje. Tai tapo impulsu kurti folkloro ansamblį. Šiandien „Upytės Vešeta“ jungia 26 narius. Jie renkasi kiekvieną ketvirtadienį, dalyvavo 2024 metų Šimtmečio dainų šventėje, koncertavo Lenkijoje, Kroatijoje ir Italijoje.

Tai, kas prasidėjo nuo kelių žmonių susibūrimo ketvirtadienio vakarą, šiandien jau yra kolektyvas, atstovaujantis Upytei ir Lietuvai už šalies ribų. Tačiau, ko gero, svarbiausia ne kelionių geografija. Svarbiausia, kad ketvirtadienį žmonės turi kur ateiti.

Į Upytę sugrįžta iš visos Lietuvos ir pasaulio

Bendruomenės gyvenime svarbios ir didžiosios šventės. Kasmet po Magdalenos atlaidų kartu su bendruomene „Upytės žemė“ rengiama Upytės kraštiečių šventė. Į ją sugrįžta žmonės, išvykę iš Upytės į kitus Lietuvos miestus ar net užsienį. Čia vyksta amatininkų turgelis, tačiau organizatoriai laikosi vienos taisyklės – prekiauti gali tik patys gamintojai, augintojai, amatininkai ir tautodailininkai. Ne perpardavinėtojai. Tokios detalės taip pat svarbios. Nes bendruomeniškumas nėra vien gražus žodis scenoje. Tai ir pasitikėjimas tuo, ką žmogus pats užaugino, pagamino ar sukūrė.

Didžiausias išbandymas – perduoti visa tai vaikams

2025 metais Upytės tradicinių amatų centras buvo pripažintas sėkmingiausiai dirbančiu amatų centru Lietuvoje. Tačiau A. Sidorovienei šis įvertinimas nėra priežastis sustoti. Atvirkščiai – dabartinis centro pavadinimas, Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, pasak jos, įpareigoja aprėpti visą etninę kultūrą. Todėl daug dėmesio skiriama vaikams. Su Upytės mokykla bendradarbiaujama nuolat, o kiekvieną pirmadienį į centrą ateina apie 20 mokinių. Jie mokosi pažinti amatus ir tradicijas. Galbūt būtent čia ir slypi didžiausias Upytės darbo rezultatas. Ne apdovanojime. Ne pilnoje teatro salėje. Ne dar viename renginyje. O tame, kad vaikas, šiandien pirmą kartą atsisėdęs prie staklių, po kelerių metų galbūt pats mokys kitą vaiką. Kad tuščios audimo staklės neliktų tuščios. Kad linų laukas nebūtų tik gražus prisiminimas. Kad ketvirtadieniais ir toliau skambėtų muzika. Ir kad senoji Upytės istorija nebūtų uždaryta muziejuje, nes ji vis dar turi žmonių, kurie ją gyvena.

A. Sidorovienę kalbino paninfo.lt redaktorius Rolandas Meiliūnas