Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiandien tyliai, be fanfarų, bet tvirtai užvėrė vieną garsiausių pastarųjų metų Panevėžio politikų bylų. Septynių teisėjų kolegija panaikino žemesniųjų instancijų sprendimus, kuriais buvęs miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas ir jo patarėja Gintarė Maskoliūnienė buvo pripažinti kaltais dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Taip, tai ta pati byla, kuri kelerius metus buvo tapusi patogiu politikos, teisės ir interpretacijų mazgu, kuriame kiekvienas matė tai, ką norėjo matyti.LAT šį mazgą nukirto paprastai: nusikaltimo požymių nėra.
Viešieji pirkimai – netvarkingi, bet ne kriminaliniai
Teismas neatmetė, kad meras ir jo patarėja viešųjų pirkimų procedūras vykdė anaiptol ne idealiai. Skaidrumo standartai, švelniai tariant, neblizgėjo. Tačiau Aukščiausiasis Teismas pabrėžė esminį momentą: pažeidimai buvo procedūriniai, techniniai, bet ne tokie, kurie sukurtų realią turtinę ar neturtinę žalą valstybės ar Savivaldybės interesams.
Kaltinimo šerdis – esą Savivaldybei padaryta 4672 eurų žala – neatlaikė faktinio vertinimo. LAT nustatė, kad už šias lėšas Savivaldybė gavo realias, sutartimi pagrįstas paslaugas: gyventojų nuomonės apklausą, jos analizę ir turinį viešinimo projektui „Panevėžys atsinaujina“. Anot teisėjų, niekas nebuvo „pritempta“, kaina – nepadidinta, o duomenys – panaudoti galutiniame projekto tekste.
Rinkimų šešėliai: daugiau įtarimų nei realių pėdsakų
Didelė dalis viešosios diskusijos sukosi apie galimą politinę naudą merui prieš rinkimus. LAT šį aspektą įvertino remdamasis ne interpretacijomis, o įrodymais.
Esminiai teismo akcentai:
– jokio realaus rinkimų pranašumo, susijusio su projektu, nenustatyta;
– gautos pastabos viešinimo projektui buvo ne politinė strategija, o įprastas redagavimo procesas;
– iš projekte buvusių politinių užuominų galutiniame variante neliko nė žodžio;
– nebuvo sumokėta už jokias politines konsultacijas.
Tai kelia platesnį klausimą:
ar viešoji komunikacija, net kai ji atliekama prieš rinkimus, savaime gali būti laikoma politine nauda? LAT čia pateikė gana ryškų orientyrą – būtinas konkrečios, apčiuopiamos naudos įrodymas, o ne numanomas politinis kontekstas.
Neturtinė žala: valstybė atsilaikė be dramos
LAT taip pat atmetė ir žemesniųjų instancijų teismų įvardytą „didelę neturtinę žalą“.
Tai itin svarbus signalas, nes pastaraisiais metais viešajame diskurse buvo linkstama „neturtinę žalą valstybei“ traktuoti gana plačiai ir kartais net metaforiškai. Teismas priminė:
– Savivaldybė turėjo realų poreikį komunikacijai;
– pirkimas – mažos vertės;
– projektas – įgyvendintas ir naudingas;
– nepaneigta jokio realaus reputacinio nuostolio.
Ši pozicija gali tapti precedentiniu atskaitos tašku ateities bylose, kur vyrauja konfliktas tarp procedūrinės teisės ir politinės aplinkos interpretacijų.
Galutinis verdiktas: nusikaltimo sudėties nėra
Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad R. M. Račkausko ir G. Maskoliūnienės veiksmai neatitinka būtinojo nusikalstamo piktnaudžiavimo požymio – didelės žalos kriterijaus.
O kai nėra žalos, nėra ir nusikaltimo.
Tai – galutinė ir neskundžiama nutartis.
Ši istorija, kelerius metus buvusi nuolatinis politinių diskusijų fonas, baigiasi ne triukšmingu fiasko, o paprastu teisinės logikos sakiniu: „Neįrodėte žalos.“ Procesas pareikalavo didelių valstybės resursų – tiek finansinių, tiek žmogiškųjų.
Tačiau galutinis vertinimas, kurį pateikė LAT, iš esmės reiškia, kad visa ši sistema dirbo veltui.
