Panevėžio kraštas visada pasižymėjo ne tik darbščiais žmonėmis, bet ir stipria bendruomenine dvasia. Šiandien, kai aplink mus veikia dešimtys nevyriausybinių organizacijų, savanorių judėjimų ir pilietinių iniciatyvų, dažnai priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau kiekviena upė turi savo ištakas.
Portalas paninfo.lt pradeda naują projektą „Pilietinės galios studija: Panevėžio regiono bendruomenių portretai“. Medijų rėmimo fondo padedami parengsime 12 vaizdo ir teksto apybraižų, kuriose pristatysime šiuolaikinius krašto lyderius, kultūros puoselėtojus, šaulius, skautus ir socialinių iniciatyvų autorius. Projekto tikslas – parodyti, kad pilietiškumas nėra teorija, o kasdienis, dažnai nematomas, bet regioną auginantis darbas.
Kodėl pirmąjį pokalbį skiriame istorijai?
Atsakymas paprastas: negalime kalbėti apie šiuolaikinę pilietinę visuomenę Panevėžyje, nepaminėję moters, kurią amžininkai pelnytai vadino – Didžiąja Motina. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė nebuvo tik rašytoja ar politikė. Ji buvo pirmoji tikroji regiono bendruomenininkė, savo pavyzdžiu parodžiusi, kad tarnystė visuomenei yra aukščiausia dorybė.
Dar spaudos draudimo metais Bitė kūrė labdaros draugijas, rūpinosi skurdžiai gyvenančių talentų mokslu ir laužė tuo metu galiojusius lyčių bei luomų standartus. Jos įkurta „Žiburėlio“ draugija tapo pavyzdžiu, kaip susitelkę piliečiai gali pakeisti tautos likimą net ir sunkiausiomis sąlygomis.
Šiandienos interviu su bibliotekininke, Panevėžio krašto šviesuole Albina Saladūnaite – tai bandymas suprasti, kokį genetinį kodą mums paliko Bitė. Ar šiandienos bendruomenės dar jaučia tą respublikonišką dorybę, apie kurią svajojo mūsų krašto šviesuolė? Kodėl jos darbai prieš šimtmetį davė impulsą visai Lietuvos pilietinei savimonei?
Kviečiame skaityti, žiūrėti ir kartu leistis į kelionę po Panevėžio regiono pilietinės galios žemėlapį. Pradedame nuo ištakų.
Rolandas Meiliūnas: Kalbėdami apie tarpukario bendruomenines organizacijas ir valstybės atkūrimo pamatus, mes neišvengiamai susiduriame su asmenybėmis, kurios tapo tų procesų ašimi. Viena jų – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ar neatrodo, Albina, kad nepaminėti jos šiame kontekste būtų tiesiog nusikaltimas istorinei atminčiai? Ar galime ją drąsiai vadinti tų pirmųjų visuomeninių judėjimų „mama“?
Albina Saladūnaitė: Žinote, kuo laikas eina tolyn, tuo labiau suprantu – Bitė yra visur. Į kokį jos gyvenimo etapą ar veiklos kampą bepasižiūrėtume, ji ten jau bus palikusi savo pėdsaką. Tai nėra tik skambus epitetas ar vėlesnių istorikų sugalvotas vardas.
Yra labai konkretus istorinis faktas: Pirmojo pasaulinio karo metais Joniškėlyje apsigyvenę vokiečių karininkai, matydami jos neįtikėtiną pasiaukojimą ir globą, ją vadindavo Die Grosse Mutter – Didžiąja motina. Ir tai tinka visai Lietuvai. Nesvarbu, ar matome ją kaip jauną mergaitę, ar kaip subrendusią moterį, ar kaip politikę, pirmąją Seimo narę, mokytoją ar rašytoją. Ji niekada, pabrėžiu – niekada, neužmiršo pirminio savo tėvo, daktaro Jono Leono Petkevičiaus, prisakymo: „Turi tarnauti artimui, turi tarnauti visuomenei“.
Tuo metu, kai ji pradėjo veikti, dar neturėjome nei tvirtos tautos sąmonės, nei juo labiau valstybės institucijų. Iki valstybės atkūrimo buvo labai toli, bet jau buvo visuomenė. Ir Gabrielė nuo pat pirmųjų vaikystės įspūdžių matė pavyzdį – savo mamytę Malviną Hodakauskaitę, kuri rūpinosi ligoniais, padėjo daktarui, juos maitino. Bitė augo matydama moterį kaip dešiniąją daktaro ranką, ir tas vaizdinys suformavo visą jos tolesnį kelią.
Rolandas Meiliūnas: Bitė pagal kilmę buvo daktaro dukra, bajoraitė. Ji turėjo visas galimybes gyventi patogų, uždarą savo luomo gyvenimą. Kodėl ji pasirinko purviną kaimo kasdienybę ir tuos, kurie tuo metu buvo laikomi „niekuo“?
Albina Saladūnaitė: Tai ir yra jos didybė. Visi jos sprendimai, visi pasirinkimai vedė vienur – būti su žmonėmis. Nors ji buvo aukšto luomo, daktaro dukra, ji pasirinko tuos, kurie buvo visiškai užmiršti. Tuos beraščius, kuriems reikėjo ne tik duonos, bet ir žmogaus, kuris paimtų už rankos ir išvestų į platesnį pasaulį, parodant, kad gyvenimas nesibaigia ties jų kaimo tvora ar namų kiemu.
Viskas prasidėjo Joniškėlyje. Ji matė gabių vaikų, kuriems nebuvo jokių galimybių mokytis. Savo prisiminimuose ji ne kartą pabrėžė, kad dėl šio pasiryžimo „kaltas“ tėvas ir pas Karpius dirbusi mokytoja Luotkaitė. Ta mokytoja, mokiusi turtingų dvarininkų dukras, daktarui pasiskundė: „Mokau tas turtingas paneles, kurioms to mokslo nelabai reikia, ir jaučiuosi neatliekanti savo troškimų, neišpildanti savęs“. Šie žodžiai Gabrielei, kuri visada buvo atidi klausytoja, įstrigo giliai. Jai gimė klausimas: kaip mes galime padėti tiems, kurie trokšta mokslo, bet neturi nieko?
Taip gimė „Žiburėlio“ draugijos užuomazga, dar gerokai iki oficialaus įkūrimo. Tai buvo 1894 metai. Kartu su Jonu Jablonskiu ir kitais vyrais Gabrielė bandė išleisti vieną labai gabų Joniškėlio vaiką į Panevėžio realinę mokyklą. Mokytojas žadėjo butą, dvarininkė – maistą, bet mokslas ir knygos kainavo milžiniškus pinigus. Štai tada Gabrielė suprato – reikia rinkti labdarą. Reikia sukaupti pinigų fondą.
Rolandas Meiliūnas: Tačiau pirmoji labdaros rinkimo patirtis baigėsi skaudžiu emociniu smūgiu. Kaip jaunoji Gabrielė ištvėrė tą pirmąjį susidūrimą su turtingųjų cinizmu?
Albina Saladūnaitė: Tai viena skaudžiausių jos patirčių. Kartą pas daktarą Petkevičių susirinko apylinkės bajorai švęsti kažkokios progos. Jaunoji Gabrielė kartu su broliu sugalvojo: ji paims skrybėlę ir apeis svečių stalą, prašydama aukoti gabių vaikų mokslui. Tai buvo neregėtas akibrokštas!
Įsivaizduokite tą atmosferą: visi kalba lenkiškai, visi jaučiasi aukščiau visko, ir staiga daktaro dukra daro tokį viešą gestą. Visi ten esantys ją sutiko su didžiuliu pasipiktinimu ar panieka. Gabrielė su broliu, sudegę iš gėdos, puolė į kitą kambarį ir tiesiog plūdo ašaromis. Bet daktaro Jono Leono išmintis tada sužibėjo ryškiausiai. Vienas labai turtingas, lenkuojantis bajoras pasišaipydamas įmetė vieną pinigėlį. Tėvas tada priėjo prie verkiančios Gabrielės ir pasakė žodžius, kurie tapo jos gyvenimo pamatu: „Tai galbūt pirmas pinigėlis, kurį žmogus paaukojo ne sau, o dėl kitų“. Tas mažas krislelis šviesos suteikė jai jėgų neatsitraukti, o dirbti tą darbą tyliai, kol atsiras pirmosios padėjėjos.
Ir kaip ji vėliau džiaugėsi, kai susipažino su Jadvyga Juškyte, bajoraite nuo Pernaravos! Jos liko sielos bičiulėmis iki pat mirties. Jas jungė viskas: požiūris į dar nesančią Lietuvą, į gimtąją kalbą, pasiryžimas būti tuo šviesos krisleliu. Vėliau prisijungė ir Felicija Bortkevičienė. Žinote, „Žiburėlio“ draugijoje vyrai davė tik pavadinimą, nes spaudos draudimo metais reikėjo vyriškų pavardžių dėl saugumo, bet visus darbus – tą tylų pasišventimą – darė moterų rankos, širdys ir sielos.
Rolandas Meiliūnas: Bitė buvo ne tik švietėja, bet ir viena pirmųjų kovotojų už moterų teises. Ar jos feminizmas buvo toks pat, kokį matome šiandien?
Albina Saladūnaitė: Tai buvo egzistencinis feminizmas. Grįžusi po mokslų Mintaujoje, kur mokytojai sakydavo: „Kaip gaila, kad tu ne vyras, turi tokią galvą, pramuštą matematikai“, ji susidūrė su tėvo siena. Tėvas pasakė: „Tau mokslų užteks, tavo vieta čia, stiprink sveikatą ir veik“. Kai ji paklausė, ką jai veikti, tėvas atsakė: „Tavo moteriška širdis pasakys. Mokyk tuos, kurie skendi tamsoje“.
Ir ji mokė. Mokė vokiškai, rusiškai, lenkiškai, bet svarbiausia – mokė skaityti ir pasirašyti. Kodėl? Kad moterys nebūtų beteisės, kad jos nepriklausytų nuo vyrų pasaulio valios, kad turėtų savo pasaulio matymą. Ji norėjo, kad mergina nebūtų „savas daiktas“ tėvų ar vyro namuose.
O 1907-ieji metai, pirmasis moterų suvažiavimas Kaune – tai išvis neįtikėtinas įvykis! Mes dabar ieškome Europos moterų judėjimo pavyzdžių, o užmirštame savo Bitę. Kai suvažiavo visų srovių moterys, ir kai vyrai (krikščionys demokratai) bandė perimti vadovavimą, Gabrielė padarė tai, kas to meto visuomenėje nuskambėjo kaip patrankos šūvis. Atidarydama suvažiavimą ji tiesiog pasakė: „Reikia rinkti pirmininką. Prašom rinkti mane“. Ji pati sau sakė: „Išmes tai išmes, bet būsiu pabandžius“. Ir ji sutramdė tą minią! Ji iškovojo teisę moteriai stovėti priešakyje. Tai buvo prasidėjusi kova už mokslą, savarankišką mąstymą ir orumą.
Rolandas Meiliūnas: Bitės veikla neapsiribojo vien labdara ar moterų teisėmis. Ji buvo ir gilaus intelektualinio judėjimo dalyvė, artimai bendravusi su Vincu Kudirka.
Albina Saladūnaitė: Taip, „Varpas“ jai atvėrė akis. Ji suvokė, kad jos paskirtis – tarnauti visuomenei per kalbą ir spaudą. Jie su Jadvyga Juškyte, Povilu Višinskiu, Petru Avižoniu važiavo lankyti mirštančio Kudirkos į Naumiestį. Važiavo žandarų lydimi, slapstydamiesi, vien tam, kad nusilenktų žmogui, kuris pasirinko lietuvybę kaip aukščiausią vertybę. Bitė perėmė „Aušros“ ir „Varpo“ idėjas ir nešė jas per visą savo gyvenimą.
Dabar, kai žiūrime į šių laikų visuomenę, kurioje tiek daug susvetimėjimo ir individualizmo, man atrodo, kad tiems žmonėms, kūrusiems valstybę iš nieko, labai gaila mūsų. Mes esame maža tauta, maža valstybė, kuri atsikūrė milžiniškomis fizinėmis ir dvasinėmis pastangomis. Jie dirbo neimdami nieko sau, nuolatos aukodamiesi. Bitės tėvas Joniškėlyje sakydavo vaikams: „Vaikai, gal Lietuva kada ir susilauks laisvės, bet mūsų kaulai seniai boluos“. Jis mirė prieš devynerius metus iki nepriklausomybės paskelbimo. Jis nesulaukė, bet Bitė sulaukė.
Tačiau žinote, ką ji užrašė savo dienoraštyje 1919 metais, jau po nepriklausomybės? Ji pacitavo Montesquieu: „Kas nori turėti respubliką, turi turėti respublikoniškas dorybes“. Ar mes šiandien suprantame, kas tai yra? Tai ne ekonomika, tai – dorybės ir vertybės. Bitė visą likusį laiką iki pat Antrojo pasaulinio karo prašė, maldavo ir pyko ant tų, kurie sėdėjo valdžioje, kad jie tarnautų Lietuvos idėjai, o ne savo interesams.
Jos paskutinis kreipimasis buvo į turtingas mergaites: „Jei jums nereikia patiems užsidirbti pragyvenimui, jei esate iš pasiturinčių šeimų – eikite į kaimus, mokykite vaikus. Tik šviesa, mokslas ir dora gali atverti mums kelius“. Tai buvo jos viso gyvenimo credo, kurį ji paliko mums visiems.
