Kelione po gyvenimą tapo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengtas humanitarinių mokslų daktarės Ingos Daugirdės monografijos „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gyvenimo ir veiklos verpetai“ (I dalis) pristatymo vakaras.
Kalta tautinio atgimimo epocha
Viešnia pasakojo, kad Bitės jos kūrybiniame kelyje atsidūrė dėl domėjimosi Lietuvos tautinio atgimimo epocha.
„Tai neprilygstamas mūsų tautos istorijos, kultūros tarpsnis. Šį kelią pradėjau eidama su knygnešiais. Pastaroji mano knyga – apie Pakruojo krašto knygnešius. Labai patiko tyrinėtojų Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus atliktas milžiniškas darbas – „Lietuvos knygnešių ir daraktorių žinynas“. Man teko garbė jį pildyti, o 2027-aisiais, Knygnešių metais, atnaujintą planuoju išleisti vėl. Šis kelias ir atvedė prie Bitės – pirmiausia kaip knygnešės“, – sakė I. Daugirdė.
Kita vertus, ji pati daug metų dirba pedagoginį darbą, o Bitės asmenybė sužavėjo ir kaip ypatingas pedagogės pavyzdys.
„Lietuvoje vedame labai daug mokymų mokytojams. Man kartais taip norisi pirmiausia atsigręžti į pavyzdžius, kurių jau turime. Siekdami padaryti pedagogo profesiją prestižinę, galėtume pradėti nuo iškiliausių savo pačių tautos pavyzdžių. Panevėžio kraštas šia prasme legendinis“, – teigė I. Daugirdė.
Moralinio ugdymo vadovėlis
I.Daugirdė pritaria Prezidentės Dalios Grybauskaitės minčiai, kad Bitė savo veikla ir idėjomis 100 metų pralenkė laiką, kuriame gyveno, ir užima ypač garbingą vietą lietuvių kultūroje, kartu tapdama vienu sėkmingiausių moterų pavyzdžių mūsų istorijoje.
„Gabrielė buvo kuriančioji plačiąja prasme. Jos esminė būtiškoji siekiamybė gyvenime – pagalba kitam ir gėrio sklaida. Paskatinti tobulėti, atrasti save, pažadinti aktyviai veikti ir kurti visuomenę, nesutrinkant net pačių sudėtingiausių iššūkių akivaizdoje. Kai parašiau šią knygą, supratau – tai tarsi moralinio ugdymo vadovėlis. Nes Bitės gyvenimas yra pasakojimas apie tai, kaip būti kitam pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose ir aplinkybėse“, – tvirtina viešnia.
Lietuvos kultūrinėje sąmonėje įsitvirtinęs Bitės dvasinis portretas – kukli, paprasta, jautri, atidi kiekvienam, giliai mąstanti, visada pasiruošusi padėti. Toliau jį pildo kiti dėmenys – viena pirmųjų lietuvių rašytojų, viena pirmųjų aktyvių publicisčių, kėlusių opiausius socialinio, ūkinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo klausimus. Žadinusi etnocentrinę savimonę, pasiaukojanti švietėja, slaptos mokyklėlės daraktorė, medicininės pagalbos teikėja, pagaliau viena pirmųjų moterų politinės veiklos arenoje – dalyvavo Seimo nare, vadovo steigiamojo Seimo prezidiumui, pirmoji moteris, kandidatavusi į Prezidento postą.
„Mažutė moterytė, nuveikusi lietuvių tautai titano darbą, nuolatos varginama sunkios fizinės negalios, tačiau jos nepalaužta. Pripažinusi tik taurinančią nelaimės įveiką. Ne tik sugebėjusi ištiesti ranką visiems pagalbos prašantiems, bet ir stipriai stumtelėjusi į priekį didįjį lietuvių tautos atgimimo procesą, stipriai sutvirtinusi jo pamatus, įkvėpusi šviesiausius dvasinius idealus“, – susižavėjimo neslepia I. Daugirdė.
Iš šeimos
Bitės gyvenimo tyrinėtoja teigia, kad tokios plačiašakės būties ištakos glūdi jos šeimoje suformuotose moralinėse ir etinėse nuostatose, giminės dvasiniuose imperatyvuose.
„Iš savo gentainių Bitė paveldėjo įgimtą intelektą bei žinių troškimą. Nuo jaunų dienų godžiai siekė mokslo, domėjosi literatūra, gerai išmoko kelias užsienio kalbas. Pasiturinčiuose namuose buvo labai gausi biblioteka, niekada netrūko svečių, priėmimų, švenčių, skambėjo graži muzika, vyko literatūriniai ir politiniai debatai. Kambarius puošė senoviniai portretai ir fotografijos, paveikslai, relikvijos, daiktai. Šie namai žadino istorinę atmintį, kėlė žmogiškojo buvimo prasmės klausimą, formavo laisvo žmogaus mentalitetą, diegė savigarbą ir savivertę, aukštus elgsenos standartus, kultūrines orientacijas, demokratiškumą, pagarbą žemesniam socialiniam sluoksniui, pasiaukojimą“, – pasakojo I. Daugirdė.
Iš tėvų Bitė mokėsi daug dirbti, niekada nebijoti vargo, įgyti kuo daugiau gebėjimų, pasiruošti sunkiausiems iššūkiams, juos atlaikyti ir išsaugoti vertybinį asmenybės branduolį. Šios pamokos mergaitei padėjo iškęsti ankstyvą motinos mirtį, o paskui ir asmeninį skausmą, kai sulaukus septyniolikos pradėjo linkti stuburas, augti kupra, tėvas nebeišleido studijuoti užsienyje. Mergina pasinėrė į visuomeninę veiklą.
Po siuviniais – lietuviškas žodis
Nuo jaunystės tėvo namuose Bitė mokė paprastų sodiečių mergaites ir berniukus.
„Mergaitės ateidavo pasiruošusios ūkio darbams – atsinešdavo maišelius su siuviniais, maisto produktais. Taip mokymasis buvo slepiamas, jei netikėtai pasirodytų caro žandarai. Gabrielės pamokose vaikams prabildavo draudžiamas rašytinis lietuviškas žodis. Vėliau ėmė rūpintis suaugusiųjų švietimu. Slapta skaitė, rašė, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kurios gaudavo iš Jurgio Bielinio ir kitų knygnešių, rėmė ir globojo neturtingus mokinius“, – pasakojo I. Daugirdė.
Į Gabrielės rankas patekus Vinco Kudirkos leidžiamam laikraščiui „Varpas“, gyvenimas tapo dar kryptingesnis. Pati ėmė rašyti straipsnius, teigdama didžiulę meilę gimtajai lietuvių kalbai, būtinybę ja kalbėti ir puoselėti. Visuomenės dėmesio sulaukė ir jos literatūros kūriniai, skatinę prozos raidą, žadinę patriotinę dvasią, grindę humanistinę gyvenimo sampratą.
Tuo metu Panevėžio krašte nebuvo bent kiek iškilesnio asmens, kurio nebūtų pažinojusi Bitė: Jonas Biliūnas, Jovaras, Augustinas Janulaitis, Konstantinas Jasiukaitis, Vladas Putvinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Šatrijos Ragana, Jonas Jablonskis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Žemaitė, Julijonas Lindė-Dobilas ir kt. Gabrielės gimtasis Puziniškis tautinio atgimimo laikotarpiu tapo lietuvių inteligentijos traukos centru.
Stiklinė akis ir akistata su kazokais
Panevėžio gimnazijos mokinių atmintyje išliko ramus G. Petkevičaitės balsas, lėta kalba, ori laikysena, santūrus ir motiniškas žvilgsnis.
„Jūs, vaikai, kai užaugsite, turėsite vėl iš naujo kovoti už savo krašto laisvę“, – sakydavo. Bitė finansinę paramą nepasiturintiems teikė ir čia. Jos įkurtas „Žiburėlis“ rėmė mokinuką Jurgį – šis kas rytą su tėte ateidavo 5 kilometrus iš užmiesčio ir atnešdavo bidonėlį pieno, kurį prieš pamokas turėdavo išparduoti. Bitės surinktos lėšos Kaziui leido įsigyti batukus, kad į mokyklą nereikėtų eiti su naginėmis. Joškai po nelaimingo atsitikimo įdėta stiklinė akis. Tokių atvejų – dešimtys. Tai Bitė priglaudė pas save našlaitį Antaną Kasparavičių, tai ji išvedė į kūrėjo kelią skulptorių Juozą Zikarą“, – pasakoja I. Daugirdė.
Įspūdingas Bitės altruizmas I pasaulinio karo metais. Šūvių ir patrankų gaudesys, dega kaimai, žūsta žmonės, viena kitą keičia kariuomenės. Gabrielė rašo „Karo metų dienoraštį“, bjaurėdamasi pačia karo esme. Vertėjauja kaimo žmonėms, priiminėja gimdymus, lanko ligonius, gamina vaistus, guodžia į fronto turinčius išeiti jaunus apsiverkusius kareivius.
„Štai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip veikė Bitė. Puziniškio dvarelis, jame yra trys moterys ir keli ligoniai. Ateina kazokai, pamato jaunas, gražias tarnaites. Išjoja, tačiau apsisuka ir pasiprašo nakvynės. Bitė galvoja: ką aš galiu padaryti, kad neįvyktų tai, kas būtų labai baisu? Pasodina kazokus už stalo, pamaitina ir pradeda kiekvieno klausinėti apie jo motiną. Taip šie pamiršta visus blogus kėslus, dėl kurių sugrįžo. Tokia neprilygstama yra Bitės išmintis. Žinoma, jau vėliau dreba rankos, kojos, negali atsigauti kelias paras. Tačiau reikalui esant neišsigando viso kariuomenės dalinio“, – pasakojo bibliotekos viešnia.
Už moterų teises
G.Petkevičaitė-Bitė – ir viena ryškiausių kovotojų už moterų teises, šio judėjimo įkvėpėjų. Apie tai rašė straipsniuose, inspiravo polemiką moterų švietimo klausimais. Prisidėjo organizuojant Lietuvos moterų suvažiavimą Kaune, čia skaitė pranešimą.
„Itin reikšminga išvyka su Žemaite į visos Rusijos moterų suvažiavimą. Tai pribloškia – mažutė, smulkutė moterytė, ligonė, stoja ir kalba. Visuomenė ten laukė visai kitokio pranešimo, ne tokių temų, o Bitė šneka apie spaudos draudimo laikotarpį, moteris, kurios Lietuvoje yra mokytojos, ir iškelia šitą funkciją kaip anuomet pačią svarbiausią“, – sako I. Daugirdė.
Vėliau važiavo į Ženevoje vykusią moterų konferenciją, taip reprezentuodama šalį pasaulinėje erdvėje. Moterų teisių Lietuvoje raidai itin svarbus Bitės dalyvavimas Prezidento rinkimuose, išrinkimas į Steigiamąjį Seimą, kitos veiklos.
*****
I.Daugirdės monografiją „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gyvenimo ir veiklos verpetai“ (I dalis) jau netrukus bus galima užsisakyti Bitės bibliotekoje ir internetu – www.ibiblioteka.lt .
Asta Sarapienė
Ryšių su visuomene specialistė
