Panevėžio nekilnojamojo turto valdymo centro odisėja: Nuo centralizacijos mito iki administracinio magiškojo realizmo

Nors 356,7 tūkst. eurų metinės pajamos iš nuomos gali atrodyti solidžiai, gilesnė analizė rodo, kad šis skaičius galėjo būti gerokai didesnis, jei įstaiga būtų laikiusis tarybos patvirtintų įkainių ir sutarčių sąlygų. Auditoriai nustatė, kad pajamos prarandamos dėl „lanksčios“ nuolaidų sistemos, kurią vienašališkai taikė sporto bazių administratoriai, bei dėl neteisingo paslaugų kvalifikavimo.

Ilgalaikė nuoma: konkursų imitacija ir nešališkumo iliuzija

Ilgalaikė savivaldybės turto nuoma pagal įstatymus turi būti skaidrus procesas, kuriame nugalėtojas nustatomas viešo konkurso būdu, siekiant gauti didžiausią naudą bendruomenei. NTVC atveju šis procesas virto procesinių klaidų ir loginių prieštaravimų rinkiniu. Vienas iš labiausiai stulbinančių atradimų – nuolatinė negyvenamųjų patalpų nuomos viešojo konkurso komisija dirbo nesilaikydama elementarių antikorupcinių reikalavimų.

Komisijos nariai, priimantys sprendimus dėl to, kas artimiausius kelerius metus naudosis savivaldybės turtu, nešališkumo deklaracijas pasirašė tik 2025 m. spalio 2 d. – t. y.  jau atlikus auditą. Tai reiškia, kad visi iki tol vykę konkursai teisiškai yra „pakibę“, nes nebuvo užtikrinta, kad juose dalyvaujantys asmenys neturi interesų konflikto. Tai ne tik procedūrinis pažeidimas, bet ir rimtas signalas apie įstaigos kultūrą, kurioje „savų“ ir „svetimų“ skirstymas gali vykti be jokių rašytinių saugiklių.

Konkursų sąlygų akrobatika

NTVC parengtos konkursų sąlygos auditoriams priminė ne rimtą teisinį dokumentą, o skubotai surašytą juodraštį, kuriame gausu klaidų, nepagrįstų reikalavimų ir tiesioginių prieštaravimų tarybos sprendimams.

Ypač ironiška situacija su turto apžiūros terminais. Keliuose konkursuose komisija nustatė, kad dalyviai turtą gali apžiūrėti spalio 13–16 dienomis, nors pats komisijos posėdis, kuriame turėjo būti atplėšiami vokai ir renkamas laimėtojas, buvo numatytas spalio 10 d.. Akivaizdu, kad potencialus nuomininkas turėjo būti arba telepatas, arba jau gerai pažįstamas su patalpomis, nes oficialiai jas pamatyti jis galėjo tik jau „po visko“.

Dar didesnį nerimą kelia finansinių garantijų sumažinimas. Nustatydama fiksuotą 200 eurų pradinį įnašą vietoj tarybos reikalaujamų trijų mėnesių nuomos sumos (kuri kai kuriais atvejais turėjo siekti 1587 eurus), NTVC vadovybė ne tik pažeidė tvarką, bet ir paliko savivaldybę be tinkamos apsaugos, jei nuomininkas nuspręstų nevykdyti įsipareigojimų. Kodėl pasirinkta būtent 200 eurų suma, lieka nepaaiškinta, tačiau tai sukuria įspūdį, kad tam tikriems subjektams barjerai patekti į savivaldybės turtą buvo dirbtinai sumažinami.

Sporto bazės: nuo Rubikių iki Smėlynės g. futbolo stadiono

Sporto bazių valdymas NTVC struktūroje užima centrinę vietą – tai 51 objektas, apimantis visą Panevėžio sporto infrastruktūrą. Čia auditas atskleidė tikrą „vadybinę saviveiklą“. Centralizuotas valdymas turėjo užtikrinti, kad kiekviena valanda krepšinio salėje ar stadione būtų apskaityta, tačiau realybėje sporto bazių administratoriai veikė kaip autonominiai vienetai, taikantys savo taisykles.

Trumpalaikės nuomos magija: sąskaitos „iš akies“

Trumpalaikė nuoma (renginiams, treniruotėms pagal grafiką) sudaro didžiąją dalį sutarčių kiekio – vien 2025 m. dešimties mėnesių laikotarpiu jų buvo 219. Tačiau net 112 atvejų (daugiau nei pusė!) sutartys sudarytos negavus jokių prašymų ar paraiškų iš nuomininkų. Tai reiškia, kad sportininkai ar kiti asmenys tiesiog „pasirodydavo“, o popierizmas būdavo sutvarkomas (arba ne) vėliau, ignoruojant bet kokią oficialią procedūrą.

Auditui nagrinėjant atsiskaitymo tvarką, paaiškėjo sistema, kurią būtų galima pavadinti „sportiniu lankstumu“. Nors sutartyse būdavo įrašytas konkretus laikas (pvz., 2,5 val.), sąskaitos būdavo išrašomos už „faktiškai išbūtą“ laiką, kurį vienašališkai fiksavo bazių administratoriai.

1. Beržų g. 48 krepšinio salė: Nuomininkas mokėjo už 1 arba 2 valandas, nors sutartyje numatyta 1,5 val..

2. Smėlynės 2B stadionas: Nuomininkai nemokėjo visą sutarties laiką, nes administratoriai tiesiog pažymėdavo, kad „nesinaudota“, nors laikas kitiems asmenims buvo rezervuotas ir užblokuotas.

3. Liepų al. 4 maniežo sauna: 2025 m. gegužę fiksuota, kad ja naudotasi 14 valandų, tačiau jokių detalesnių aktų ar grafikų, kas ir kada ja naudojosi, pateikta nebuvo.

Ši praktika ne tik mažino savivaldybės pajamas, bet ir sukūrė terpę piktnaudžiavimui. Jei administratorius gali savo nuožiūra nubraukti valandą ar dvi iš sąskaitos, kyla pagrįstų abejonių dėl tokios „kontrolės“ skaidrumo. Negana to, nustatyta atvejų, kai užsienio komandų treniruotėms sąskaitos apskritai nebuvo išrašomos, traktuojant tai kaip savaime suprantamą paslaugą, nors jokių teisinių pagrindų tokiai labdarai nebuvo.

Rubikių sporto bazės anomalijos

Rubikių sporto bazė (Anykščių r.) yra vienas įdomiausių NTVC objektų. Čia įstaiga valdo ne tik sporto infrastruktūrą, bet ir gyvenamąjį namą, pirtį bei ūkinius pastatus. Audito ataskaitoje nurodyta, kad tai vienintelis gyvenamosios paskirties pastatas NTVC portfelyje, tačiau jo nuomos administravimas pasižymi tais pačiais trūkumais kaip ir mieste esantys objektai. Duomenų apie tai, kaip parenkami asmenys, galintys apsistoti šioje bazėje, ir ar jų mokama kaina atitinka rinkos vertę, neaptikta.

„Kalnapilio“ arena: LED ekranų ir administracinių klaidų teatras

„Kalnapilio“ arena (Parko g. 12) yra Panevėžio sporto ir kultūros pasididžiavimas, tačiau NTVC raštvedybos požiūriu tai – klaidų epicentras. Čia įstaiga sugebėjo pademonstruoti, kaip galima visiškai supainioti teisinių santykių prigimtį. NTVC teikė reklamos paslaugas LED ekranuose, tačiau jas įformino kaip… nekilnojamojo turto nuomą.

Šis „neteisingas kvalifikavimas“ sukūrė virtinę teisinių absurdų. Sutartyse, kuriomis buvo „išnuomojamas“ plotas LED ekrane, buvo įrašytos nuostatos, būdingos pastatų nuomai: nuomininkas įsipareigoja grąžinti „turtą“ tvarkingą, atsako už jo žūtį ar sugadinimą ir privalo pasirašyti turto perdavimo-priėmimo aktą. Auditoriai ironiškai pastebėjo, kad tokie aktai realiai nebuvo sudaromi – sunku įsivaizduoti, kaip nuomininkas fiziškai „priima“ ir „atiduoda“ LED ekrano pikselius.

Reklamos paslaugų dekonstrukcija

NTVC ne tik neteisingai pavadino sutartis, bet ir nesugebėjo laikytis tarybos nustatytos kainodaros logikos. Pavyzdžiui: Tarybos nustatytas įkainis: ne mažiau 700 kartų/sav. – 300 Eur/sav., NTVC sutartyse-kaina už minutę.  Tokiu būdu neįmanoma kontroliuoti transliacijų kiekio ir dažnumo.

Toliau dar gražiau: vienu atveju, gavus savivaldybės administracijos raštą, reklama biudžetinei įstaigai buvo transliuota nemokamai, nors tarybos sprendimas numato tokią lengvatą tik pačiai administracijai, o ne visoms miesto įstaigoms. NTVC tiesiog nusprendė būti dosnūs svetimais pinigais. Šis „vadybinis kūrybingumas“ mums kainavo tiesiogines pajamas.

Maža to, sutarčių registruose nuolat vartota sąvoka „Kalnapilio arenos padalinys“, nors NTVC struktūroje tokio padalinio oficialiai nėra. Tai rodo gilesnę sisteminę problemą – įstaiga veikia ne pagal patvirtintus nuostatus ir struktūrą, o pagal kažkokią paralelinę, niekur neįteisintą hierarchiją.

Dokumentų valdymo ypatumai

NTVC, kaip biudžetinė įstaiga, privalo naudotis dokumentų valdymo sistema „Avilys“, tačiau audito atradimai rodo, kad sistema buvo naudojama tik fragmentiškai. Sutarčių registracijos eiliškumo nesilaikyta, numeriai suteikiami su papildomais indeksais, o kai kurios sutartys apskritai buvo pasirašomos asmenų, neturinčių tam įgaliojimų.

Ypač iškalbingas atvejis su Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriumi. NTVC sudarė trumpalaikės nuomos sutartį su Švietimo skyriumi, nors pastarasis nėra juridinis asmuo ir negali savarankiškai prisiimti turtinių įsipareigojimų. Švietimo skyriaus vedėja pasirašė sutartį neturėdama administracijos direktoriaus įgaliojimo, tačiau NTVC teisininkams ar vadovui tai nekėlė jokių abejonių. Tai rodo visišką teisinį neraštingumą arba sąmoningą taisyklių ignoravimą, pasikliaujant „kaimynystės“ principu.

Raštvedybos absurdo pavyzdžiai

Auditui vertinant sutarčių turinį, rasta perlų, kurie labiau tiktų satyriniam laikraščiui:

• Kalbos barjerai: Dvi sutartys sudarytos ne valstybine (lietuvių) kalba, nors yra griežtas reikalavimas viešajam sektoriui.

• Identiteto krizė: Trumpalaikės nuomos sutartys registre užregistruotos kaip „panaudos sutartys“. Teisiškai tai yra kardinaliai skirtingi dalykai (nuoma – atlygintina, panauda – ne), tačiau NTVC tai, regis, atrodė nesvarbu.

• Laiko paradoksai: Sutartis pasirašoma vėliau, nei joje numatytas turto perdavimo laikas, arba atvirkščiai – turto perdavimo-priėmimo aktas pasirašomas anksčiau, nei realiai perduodamos patalpos.

Sutarčių skyrius „Sutarties galiojimas, pakeitimas ir pasibaigimas“ kai kurose sutartyse buvo tiesiog savavališkai pakeistas į „Sutarties nutraukimas ar pasibaigimas“, išbraukiant svarbias pavyzdinės formos nuostatas apie nuomininko atsakomybę už turto pabloginimą. Tokiu būdu NTVC vienašališkai susilpnino savivaldybės pozicijas galimų ginčų atveju.

Finansinė kontrolė: dingę kvadratai ir nepagrįstos nuolaidos

Vienas rimčiausių audito nustatytų faktų – turto naudojimas be jokių sutarčių. Tai ne tik aplaidumas, bet ir tiesioginis kelias į šešėlinę ekonomiką. Su vienu nuomininku buvo sudaryta sutartis dėl 29 patalpų (852,34 kv. m), tačiau realiai jis naudojosi 30 patalpų. Papildoma patalpa Nr. 3-44, kurios plotas 94,78 kv. m, į sutartį įtraukta nebuvo, nuompinigiai už ją neskaičiuoti, nors nuomininkas ramiai mokėjo už jos komunalines paslaugas. Kaip įstaiga, kurios pagrindinė funkcija – nekilnojamojo turto valdymas, sugebėjo „nepastebėti“ beveik 100 kvadratinių metrų ploto dingimo iš apskaitos, lieka neaišku.

Panaši situacija susiklostė ir su nuompinigių skaičiavimo metodika. Auditoriai nustatė, kad NTVC buhalterija (arba asmenys, atsakingi už sąskaitų išrašymą) nesugebėjo teisingai pritaikyti net paprasčiausių aritmetinių formulių.

Nors sumos pavieniui atrodo nedidelės, jos indikuoja sisteminę problemą: NTVC neturi veikiančios vidaus kontrolės sistemos, kuri užtikrintų, kad išrašomos sąskaitos atitiktų realybę ir sutarčių sąlygas. Viskas palikta bazių administratorių laisvai valiai, kurie pateikia „laisvos formos nuomos paslaugų aktus“.

Centralizacija ar chaosas?

NTVC įsteigimo idėja buvo panaikinti bazių administratorių „kunigaikštystes“ ir įvesti vieningą kontrolę. Tačiau audito išvados rodo priešingą rezultatą: administratoriai ir toliau sėkmingai valdo turtą pagal savo nuožiūrą, o NTVC centrinis aparatas tik formaliai (ir dažnai klaidingai) įformina šiuos veiksmus post factum.

Sistemos „Avilys“ ignoravimas, paraiškų nerinkimas, sutarčių pasirašymas retrospektyviai ir vienašališkas kainų mažinimas rodo, kad NTVC tapo ne kontrolės institucija, o biurokratiniu priedu, kuris tik suteikia teisinį (nors ir skylėtą) apvalkalą neformaliems susitarimams. Bet koks skaidrumo trūkumas iškart kelia abejones dėl viešojo intereso užtikrinimo.

Rekomendacijos ir ateities perspektyvos

Kontrolės ir audito tarnyba pateikė 5 esmines rekomendacijas, kurias NTVC vadovybė įsipareigojo įgyvendinti iki 2026 m. vidurio.  Atsižvelgdamas į audito rezultatus NTVC direktorius Tadas Misevičius pateikė priemonių planą, kuriame žada „numatyti ir taikyti“ visas trūkstamas procedūras. Tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras: ar ši įstaiga ir jos direktorius apskritai geba vykdyti jam patikėtas funkcijas? Tiesa, prieš Tadą Misevičių įstaigai vadovavo Santa Vaškevičienė, kuri savo biografijoje rašė: „Šiuo metu einu Panevėžio nekilnojamojo turto valdymo centro direktorės pareigas ir vadovauju Lietuvos verslo moterų tinklui. Mano vadovavimo stilius remiasi aiškiais tikslais, strateginiu mąstymu bei efektyvia komandos lyderyste, leidžiančia pasiekti ilgalaikį tvarų verslo augimą ir sėkmę.” Kur gi ne, o per dvejus metus nesugebėta net užtikrinti, kad komisijos nariai pasirašytų nešališkumo deklaracijas iki konkurso pradžios. Bijau, kad kosmetiniai aprašų pakeitimai vargu ar pakeis įsišaknijusią veiklos kultūrą.

Administracinis miražas

Panevėžio nekilnojamojo turto valdymo centro odisėja yra puikus pavyzdys, kaip gera idėja gali būti sukompromituota prasto įgyvendinimo. 28,9 mln. eurų vertės turtas reikalauja ne tik „administratoriaus“, bet ir šeimininko, kuris suprastų atsakomybę prieš bendruomenę. Šiuo metu NTVC labiau primena administracinį miražą: iš tolo viskas atrodo tvarkinga, profesionalu, tačiau priėjus arčiau ir atvertus audito ataskaitą, pamatai teisinę dykumą, kurioje vėjai gainioja neįregistruotas sutartis ir vienašališkai sumažintas sąskaitas.

Savivaldybės turtas nėra savitikslis – jis turi duoti naudą bendruomenei, turi būti tausojamas ir tvarkomas racionaliai. Artimiausiu metu parmatysime, ar NTVC sugebės tapti tikru valdymo centru, ar liks tik dar viena biurokratine struktūra, skirta legalizuoti neefektyvumą. Kol kas auditorių išvados negailestingos: įstaigos veikla 2025 metais neužtikrino skaidraus, racionalaus ir teisėto savivaldybės turto naudojimo. Tai rimtas perspėjimas ne tik Panevėžio vadovams, bet ir visiems viešojo sektoriaus valdytojams – centralizacija be griežtos vidaus kontrolės ir asmeninės vadovų atsakomybės yra tik dar vienas būdas chaoso mastui padidinti.