Panevėžio savivaldybės Asmens su negalia gerovės taryba skambiai atskaitė už 2025-uosius. Tačiau po gražiomis frazėmis apie „įtrauktį“ ir „žingsnius pirmyn“ slepiasi karti realybė: kol valdininkai varto blizgias ataskaitas, neįgalieji mieste jaučiasi lyg kliūčių ruože, kurį įveikti ne visada padeda net ir stipriausia valia. Miestas vis dar stringa ties baziniais poreikiais, o proveržį bandoma imituoti vienkartinėmis akcijomis
Praėjusią savaitę pristatyta tarybos veiklos apžvalga primena klasikinį valdišką scenarijų: kai trūksta sisteminių pokyčių, dėmesys nukreipiamas į simbolius. Kol savivaldybės pastatas šviečia violetine spalva, realus miestas asmenims su judėjimo negalia dažnai tampa neįveikiama tvirtove.
Žiemos egzaminas: sniego kalnai prieš neįgaliųjų vežimėlius
Nors taryba džiaugiasi „miesto infrastruktūros pritaikymu“, užtenka vienos gausesnės pūgos, kad visos deklaracijos ištirptų. Panevėžio šaligatviai šią žiemą tapo geriausiu įrodymu, kokia trapi yra toji žadėtoji įtrauktis.
Sniego valymo prioritetai mieste akivaizdžiai aplenkia pėsčiųjų zonas: ant šaligatvių suversti milžiniški sniego kalnai asmenims su vežimėliais palieka „nulinį šansą“ judėti. Kol sveikas praeivis gali perlipti pusnį, neįgalusis priverstas apsisukti arba rizikuoti gyvybe važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi. Kur šioje situacijoje buvo Gerovės tarybos balsas, kai buvo planuojami miesto valymo darbai? Ataskaitoje apie „įkalintus namuose“ dėl nevalytų gatvių – nė žodžio.
Nauji verslai – senos barjerų tradicijos
Dar didesnį nerimą kelia tai, kad Panevėžyje vis dar dygsta objektai, ignoruojantys universalaus dizaino principus. Paradoksalu, bet net ir 2025-aisiais mieste atidaromos naujos prekybos vietos, kuriose neįgalieji tiesiog nelaukiami.
Ryškus pavyzdys – Rožyno mikrorajone duris atvėrusi „Elimart“ parduotuvė. Gyventojai pastebi, kad čia pasigendama elementaraus panduso, užtikrinančio savarankišką patekimą į vidų. Kaip savivaldybė ir jos kontroliuojamos institucijos leidžia atidaryti naujus komercinius objektus, kurie neatitinka prieinamumo standartų? Tai ne tik verslo etikos, bet ir teisinio reguliavimo spraga, apie kurią tarybos ataskaitoje taktiškai nutylima.
Transporto aklavietė ir tualetų politika
Taryba kaip didelį laimėjimą išskiria „modernų viešąjį tualetą“ Senvagėje. Žinoma, tai svarbu, tačiau kai vienas tualetas tampa metinės ataskaitos akcentu, tai daug pasako apie bendrą ambicijų lygį.
Tuo tarpu didžiausia problema – transportas – lieka aklavietėje. Pripažinta, kad sprendimų dėl visą parą teikiamų taksi paslaugų žmonėms su negalia ieškota, bet jie nerasti. „Trūksta transporto priemonių“, – konstatuoja savivaldybė. Tai reiškia, kad asmuo su negalia Panevėžyje po darbo valandų vis dar yra įkalintas savo namuose, nesvarbu, kiek pastatų bus apšviesta violetine spalva.
Paspirtukai vs. Strategija
Atskiro paminėjimo vertas pasididžiavimas „tarpininkavimu dėl paspirtukų parkavimo“. Nors saugumas svarbus, tai labiau primena smulkų ūkinį klausimą, kurį turėtų savivaldybės specialistas, o ne strateginio lygmens institucija. Kai aukščiausio lygio diskusijos sukasi apie paspirtukų patraukimą nuo šaligatvio, sisteminės reformos lieka užribyje.
Reziumė: laikas baigti šviesti, laikas pradėti valyti
Asmens su negalia reikalų koordinatorė Ugnė Valužienė teigia, kad kiekviena iniciatyva yra „žingsnis link visiems patogesnio Panevėžio“. Tačiau bendruomenei nereikia simbolinių žingsnių – jai reikia nuvalytų šaligatvių, pandusų prie kiekvienos naujos parduotuvės ir galimybės išsikviesti transportą bet kuriuo paros metu.
Kol neįgalieji Panevėžyje bus matomi tik per šventes su nemokamos kavos puodeliu, o likusią žiemą praleis įkalinti už sniego barjerų, tol šios ataskaitos bus tik saviapgaulė. Panevėžyje vis dar laukiama ne „violetinio solidarumo“, o realaus prieinamumo.
