Panevėžio miesto savivaldybės 2026–2028 metų strateginis veiklos planas (toliau – SSVP) bei kartu su juo pateikta socialinių paslaugų prognozė reprezentuoja unikalų dokumentinį žanrą, kuriame futuristinės vizijos apie ketvirtąją pramonės revoliuciją susiduria su negailestinga demografine tamsa ir biurokratiniu poreikiu viską sukišti į lenteles, net jei tie skaičiai rėkia apie sisteminius prieštaravimus. Analizuojant šiuos dokumentus, iškyla vaizdas miesto, kuris bando save įtikinti, jog yra „Šiaurės Rytų Europos robotikos centras“, nors didžiausią kapitalo grąžą planuoja iš laidojimo paslaugų, o socialinę gerovę bando kurti mažindamas paslaugas labiausiai pažeidžiamoms grupėms.

Skaitmeninis miražas: robotų sostinės ambicijos tuštėjančiame mieste

Savivaldybės misija deklaruoja siekį „teikti miesto bendruomenei kokybiškas paslaugas, kurios atitiktų viešuosius poreikius ir interesus“. Tačiau pažvelgus į trečiąjį veiklos prioritetą – „švietimo ir verslo bendrystę, plėtojančią ateities ekonomiką“ – prasideda tikroji skaitmeninė odisėja. Panevėžys oficialiai įsivardino ambiciją tapti vienu stipriausių Šiaurės Rytų Europos robotikos centrų. Ši vizija grindžiama STEAM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos) ugdymu, tikintis, kad tai pritrauks investicijas ir sukurs „ateities inovatorių ekosistemą“.

Visgi, kai futuristiniai lozungai susiduria su 4 lentelės monitoringo rodikliais, utopija pradeda blėsti. Pavyzdžiui, 3.3.3 uždavinys – „Paskatinti pažangių technologinių sprendimų kūrimą ir diegimą versle“ – atskleidžia, kad 2025 m. tik 9,5 proc. Panevėžio apskrities įmonių buvo įdiegusios technologines inovacijas. Savivaldybė drąsiai prognozuoja, kad 2028 m. šis rodiklis šoktelės iki 20 proc., tačiau kartu pripažįsta, kad darbuotojų inovatyviose įmonėse dalis projektuojama mažėjanti – nuo faktinės 78,7 proc. 2025 m. iki siektinos 75 proc. 2027 m.. Tai sukuria loginį paradoksą: miestas planuoja tapti robotikos lyderiu, kol inovatyvaus darbo jėgos dalis traukiasi.

Finansavimo prioritetai taip pat išduoda, kur iš tiesų nukreiptas savivaldybės dėmesys. Nors robotika ir „Pramonė 4.0“ skamba garsiai, „Ekonominės plėtros ir verslo skatinimo programai“ (05) 2026 m. skiriama tik 3,3 mln. Eur, kai tuo tarpu „Savivaldybės valdymo programai“ (01) – per 15,6 mln. Eur.

Šaltinis: Panevėžio miesto SSVP 2 lentelė.

Investicijų pikas 2027 metais (beveik 49 mln. Eur) rodo desperatišką bandymą įsisavinti Europos Sąjungos lėšas prieš baigiantis finansiniams laikotarpiams, tačiau 2028-ųjų prognozė (kritimas iki 20 mln. Eur) sufleruoja apie gresiančias „pachmėlio“ nuotaikas po didžiųjų statybų maratono.

Mirties ekonomika: „Grauduva“ kaip sėkmingiausia investicija

Vienas labiausiai šokiruojančių SSVP elementų slepiasi V skyriaus 5 lentelėje, kurioje nurodomi savivaldybės valdomų įmonių kapitalo grąžos (ROE) rodikliai. Kol strategai kalba apie robotus ir dirbtinį intelektą, realūs finansiniai lūkesčiai rodo ką kita. Miesto šilumos tinklai (AB „Panevėžio energija“) planuoja 3 proc. grąžą, vandentiekis (UAB „Aukštaitijos vandenys“) – vos 2 proc., o laidojimo paslaugas teikianti UAB „Grauduva“ užsibrėžė stabilų ir pavydėtiną 16 proc. ROE visam 2026–2028 metų laikotarpiui.

Šis rodiklis nėra atsitiktinis. Tai negailestinga demografinės realybės diagnozė. Panevėžio populiacija 2025 m. sausio 1 d. siekė 85 774 gyventojus ir toliau mažėja. Dokumentuose atvirai pripažįstama, kad „Panevėžyje fiksuojamas mažas gimstamumas ir visuomenės senėjimas“. Tokiame kontekste ritualinės paslaugos tampa stabiliausiu ir pelningiausiu verslo modeliu. Ironiška, kad miestas, siekiantis tapti ateities pramonės centru, didžiausią grąžą generuoja iš paslaugų, kurios tiesiogiai koreliuoja su miesto nykimu.

Tai sukuria kraupią ekonominę simetriją: kol švietimo sistemoje planuojama investuoti milijonus į vaikus, kurių skaičius mažėja (2028 m. bendrojo ugdymo mokyklose besimokančiųjų projektuojama 9 310, palyginti su 9 380 metais prieš tai), laidojimo sektorius išlaiko aukščiausią efektyvumą. Mirtis Panevėžyje yra pelningesnė už inovacijos.

Socialinės inžinerijos paradoksai: „mažinti“ gerovę vardan normatyvų

Panevėžio socialinių paslaugų prognozė 2026–2028 metams yra dar vienas biurokratinio meno kūrinys. Dokumentas deklaruoja tikslą padėti asmenims ir šeimoms išvengti socialinių problemų, tačiau skaičiai rodo specifinį požiūrį į paramą. Ryškiausias pavyzdys – 4.3 rodiklis: „Socialinė priežiūra šeimoms“, teikiama vaikams su negalia ir jų šeimoms.

Prognozės skiltyje įrašytas žodis „Mažinti“. Biurokratinė logika čia negailestinga: paslaugų išvystymo normatyvas Panevėžyje 2025 m. buvo 60,2 (gavėjų skaičius 1 000 vaikų su negalia), o nustatytas siektinas rodiklis – tik 20. Kadangi miestas „viršijo planą“ teikdamas pagalbą neįgalius vaikus auginančioms šeimoms, strategai nusprendė, kad paramos mastą reikia apkarpyti, kad jis atitiktų popierinius standartus. Tai vyksta tuo pačiu metu, kai savivaldybė džiūgauja baigusi statyti „Harmonijos miestą“ – kompleksinių paslaugų centrą būtent šioms šeimoms. Susidaro įspūdis, kad pastatas statomas tam, kad būtų kur „mažinti“ paslaugas pagal normatyvus.

Šis „išvystymo normatyvų“ kultas persmelkia visą socialinę sritį. Pavyzdžiui, pagalba į namus darbingo amžiaus asmenims su negalia (rodiklis 2.2) planuojama tik „išlaikyti esamą“, nors jos normatyvas mieste siekia vos 1,2, kai siektinas rodiklis yra 20. Vadinasi, ten, kur paslaugų trūksta beveik 20 kartų, plėtra neplanuojama, o ten, kur paramos teikiama daugiau nei reikalauja sausas ministerijos įsakymas, ji bus mažinama.

Atvejis su psichosocialine pagalba senjorams (rodiklis 1.6) yra beveik komiškas: 2025 m. ją gavo vos 1 asmuo visame mieste. Strateginis planas dabar numato „plėtojimą“, bet kai atskaitos taškas yra nulis, bet koks judesys atrodys kaip statistinis proveržis.

SEMC: abejotinas kultūrinis identitetas ant skolų pamatų

Stasio Eidrigevičiaus menų centras (SEMC arba „Stasys Museum“) SSVP pristatomas kaip „naujos kartos muziejus“ ir pagrindinis turistų traukos taškas. Tačiau panagrinėjus finansinę šio flagmano pusę, vaizdas tampa labiau panašus į prabangų meno kūrinį, kurį miestas įsigijo išsimokėtinai, bet nelabai žino, kaip jį išlaikyti ir ką su juo veikti.

Pirmasis SEMC etapas Panevėžiui atsiėjo apie 9,26 mln. Eur (su PVM). Už šią sumą 2024 m. birželį duris atvėrė beveik 4 tūkst. kv. m. ploto erdvės. Tačiau tai buvo tik preliudija. SSVP 02 programoje (Investicijų projektai) SEMC rekonstrukcijai ir naujų paslaugų diegimui (II etapui) suplanuotos dar solidesnės sumos:

2026 m. – 2 mln. Eur (ES lėšos);
2027 m. – 6,16 mln. Eur (iš jų 1,16 mln. Eur – paskola, 5 mln. Eur – ES);
2028 m. – 1,93 mln. Eur (iš jų 0,93 mln. Eur – paskola, 1 mln. Eur – ES).

Sudėjus jau išleistus pinigus ir planuojamas investicijas, bendra SEMC kaina sieks beveik 20 mln. Eur. Tačiau įdomiausia prasideda ne statybų aikštelėje, o kasmetinėje buhalterijoje. 2026 m. biudžeto projekte SEMC išlaikymui (Kultūros ir meno programa 11) numatyti 2 039,6 tūkst. Eur asignavimų. Tuo tarpu pačios įstaigos pajamos už paslaugas (bilietus, edukacijas, nuomą) planuojamos vos 236 tūkst. Eur. Vadinasi, miestas kiekvienais metais turės „damesti“ po 1,8 mln. Eur vien tam, kad muziejus veiktų.

Kaip sekasi su lankytojais? Atidarymo sėkmė buvo įspūdinga – per pirmuosius tris mėnesius sulaukta 40 tūkst. lankytojų. Tačiau ši sėkmė turi „kabliuką“: 53 proc. jų buvo patys panevėžiečiai, kuriems savivaldybė dovanojo 3 mėnesių nemokamą lankymą. Strateginis planas 2028-iesiems numato, kad turistų skaičius apgyvendinimo įstaigose pasieks 32 980 asmenų (2025 m. – 20 047). Kyla klausimas: jei visi Panevėžio viešbučių svečiai vieningai užsuktų pas Stasį, ar jie sugebėtų padengti tuos 2 milijonus eurų metinių išlaidų? Kol kas skaičiai rodo, kad kiekviena estetinė patirtis muziejuje yra dosniai subsidijuojama iš biudžeto lėšų, kurios galėtų keliauti, pavyzdžiui, socialinei priežiūrai.

Biurokratijos triumfas: 15 milijonų už popierinį valdymą

Nagrinėjant programų biudžetus, labiausiai į akis krenta disproporcija tarp administravimo ir tiesioginės naudos gyventojams. „Savivaldybės valdymo programa“ (01) 2026 m. pareikalaus 15,6 mln. Eur. Šios lėšos skirtos administracijos algoms, tarybos darbui ir kitoms valdymo funkcijoms.

Palyginkime tai su kitomis sritimis:

Aplinkos apsauga (04): 521,3 tūkst. Eur (30 kartų mažiau nei valdymui).
Informacinės visuomenės plėtra (09): 408 tūkst. Eur.
Visuomenės iniciatyvų skatinimas (14): 275,4 tūkst. Eur.

Vadinasi, savivaldybės biurokratinio aparato išlaikymas kainuoja gerokai daugiau nei visos pastangos šviesti visuomenę, saugoti gamtą ir skaitmenizuoti miestą kartu sudėjus. Negana to, savivaldybė planuoja kasmet atlikti virš 30 patikrinimų įmonėse dėl viešųjų užrašų taisyklingumo (rodiklis 1.0.2.04). Kol miestas svajoja apie robotus, realybėje valdininkai vaikščios po gatves tikrindami kablelius reklaminiuose stenduose.

Savivaldybė taip pat numatė, kad teigiamų ir neigiamų paminėjimų apie Panevėžį žiniasklaidoje santykis turi būti stabilus – 65 proc. teigiamų naujienų ir 35 proc. neigiamų. Tai beveik orveliška detalė: planas numato ne tik kelius ir vamzdžius, bet ir laukiamą žiniasklaidos nuotaiką. Jei žurnalistai parašys per daug kritinių straipsnių apie didėjantį „Grauduvos“ pelną, jie tiesiog sugadins savivaldybės „siektiną stebėsenos rodiklį“. Tikėtina, kad teigiamą rodiklį teks koreguoti skatinant pelningomis sutartimis „palankiuosius” ar, tiesiog, perkant reklaminius straipsnius.

Švietimo sistemos paradoksas: daugiau pinigų mažiau vaikų

Švietimas yra didžiausia biudžeto eilutė – per 102 mln. Eur 2026 m. ir auga iki 112 mln. Eur 2028 m.. Tai turėtų signalizuoti apie klestintį miestą, pilną jaunimo. Tačiau rodikliai sako ką kita. Ikimokyklinio ugdymo mokyklų skaičius mažėja nuo 29 (2026 m.) iki 24 (2028 m.). Vaikų skaičius darželiuose projektuojamas trauktis nuo 3 000 iki 2 900.

Mažėjant klientų (vaikų), programa vis tiek brangsta. Paaiškinimas paprastas: „miestas išgyvena akivaizdžius pokyčius visose srityse, pradedant atnaujinama infrastruktūra“. Tai dar kartą patvirtina diagnozę – Panevėžys yra statybų ir betoninių projektų miestas. Milijonai liejami į sienas, tikintis, kad robotai ar bent jau turistai jas užpildys.

Net ir akademiniai lūkesčiai yra stebėtinai kuklūs. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) matematikos pasiekimų lygį planuojama pakelti nuo 64 proc. (2026 m.) iki 66 proc. (2028 m.). Dviejų procentų augimas per trejus metus, investuojant šimtus milijonų į švietimo infrastruktūrą, neatrodo kaip ambicingas „robotikos centro“ proveržis. Tai labiau primena bandymą tiesiog neužgesti.

Sporto elitas: vienas naujas herojus per metus

Sporto programa (12) ir švietimo dalis, skirta būtent sportui, Panevėžyje pasižymi kone metafizine ramybe. Pagrindinis aukšto meistriškumo sportininkų rengimo rodiklis (1.2.2. R) atskleidžia savivaldybės planavimo „drąsą“:

2026 m. projektuojama 279 aukšto meistriškumo sportininkai;
2027 m. – 280;
2028 m. – 281.

Miestas planuoja augti po vieną elito sportininką per metus. Tai vyksta tuo pat metu, kai Raimundo Sargūno sporto gimnazijos išlaikymui 2026 m. numatoma 2 824,5 tūkst. Eur. Nors liūto dalį (apie 2,7 mln. Eur) čia dengia valstybės dotacijos, savivaldybė vis tiek skiria solidų kofinansavimą. Turint gimnaziją su milijoniniu biudžetu, planuoti tik vieno sportininko prieaugį per metus yra arba kraštutinis biurokratinis kuklumas, arba pripažinimas, kad infrastruktūra neturi nieko bendro su rezultatais.

Dar daugiau, užduotis „Aukšto meistriškumo sportininkų ir jų trenerių skatinimas“ (01.02.02) numato, kad savivaldybė kasmet skirs lygiai 10 premijų už aukštus rezultatus. Premijų ir stipendijų fondui 2026 m. iš miesto biudžeto numatyta 110 000 Eur. Žinant, kad miesto sporto stipendija siekia 500 Eur per mėnesį, šios sumos vos užtenka palaikyti keliolika geriausių atletų, kol likę 260+ sportininkų turės džiaugtis galimybe lankytis 30 mln. Eur kainuojančiame baseine.

„Aukštaitija“: Olimpinės viltys už dvigubą kainą

Jei SEMC yra Panevėžio „kultūrinis identitetas“, tai daugiafunkcinio sporto ir sveikatingumo centro „Aukštaitija“ (A. Jakšto g. 1) rekonstrukcija yra miesto „fizinės sveikatos“ paminklas. Projekto odisėja, prasidėjusi 2022 m. pabaigoje, yra puikus pavyzdys, kaip auga apetitas statyboms.

Finansinė infliacija ir skolos uodega

Pradinė rekonstrukcijos kaina buvo planuojama apie 15 mln. Eur, tačiau realybė pasirodė dvigubai brangesnė. Šiuo metu bendra projekto vertė siekia 30,3–30,5 mln. Eur. Nors 65 proc. lėšų skiria valstybė, savivaldybės 35 proc. dalis tampa rimta našta.

2026 m. biudžeto projekte „Aukštaitijos“ rekonstravimui numatyti asignavimai yra vienas didžiausių finansinių iššūkių. Planuojama pasinaudoti skolinimosi galimybe – vien 2026 m. šiam projektui savivaldybė ketina pasiskolinti 4 927,3 tūkst. Eur. Tai reiškia, kad būsimieji „robotikos centro“ inovatoriai dar ilgai plaukios baseine, už kurį sumokėta iš bankų paskolų.

Kas slepiasi už 30 milijonų?

Nors objektas pristatomas kaip sporto bazė, jame planuojamas turinys labiau primena kurortinį SPA, skirto ne vien tik profesionalams, bet ir „aktyviai gyvenantiems panevėžiečiams“:

Olimpinis baseinas: FINA standartus atitinkantis 50 m ilgio, 10 takų baseinas su „išnyrančia“ pertvara (leidžiančia jį padalinti į 25 m dalis).
Šuolių baseinas: Atnaujintas 25 m baseinas su moderniu šuolių bokštu (tokią infrastruktūrą šiuo metu turi tik Vilniaus Lazdynų baseinas).
SPA zona miestiečiams: Trys pirtys, masažinis, vaikų ir pramoginis baseinai.
Pramogos ir paslaugos: Kavinė (iš kurios galima stebėti varžybas), treniruoklių salė, kineziterapijos kabinetai.

Miestas skaičiuoja, kad centre vienu metu galės lankytis iki 907 žmonių. Tai ambicingas skaičius mieste, kuriame 2028 m. bendrojo ugdymo mokyklose besimokančiųjų projektuojama vos 9 310. Projekto pabaiga numatyta 2026 m. rugpjūčio 26 d. Ironiška, kad kol investuojama į FINA standartus atitinkančius šuolių bokštus, socialinių paslaugų srityje planuojama „mažinti“ pagalbą neįgaliems vaikams, nes jų šeimų poreikiai tiesiog… neatitinka normatyvų. Tuo tarpu judumo paslaugos gyventojams iš vis lieka už paraščių. 2 lentelėje pripažįstama, kad duomenys apie tai, kiek asmenų gavo judumo paslaugą pageidaujamą dieną, tiesiog „nerenkami“. Miestas žino, kiek eurų uždirbs „Grauduva“, bet nežino, ar neįgalusis galėjo nuvažiuoti pas gydytoją tada, kai jam reikėjo.

Išvados: tarp futuristinio fasado ir ritualinės realybės

Panevėžio 2026–2028 metų strategija yra bandymas užmaskuoti gilią demografinę krizę blizgančiais robotikos terminais ir naujų pastatų fasadais. Dokumentų analizė atskleidžia penkias esmines strategines tendencijas:

Prioritetų disbalansas: Biurokratijos valdymas (15 mln. Eur) ir naujos statybos (SEMC, sporto centrai) dominuoja prieš realų inovacijų versle skatinimą ar aplinkosaugą.
Mirties stabilumas: Vienintelis sektorius, iš kurio savivaldybė užtikrintai tikisi aukšto pelno (16 proc. ROE), yra laidojimo paslaugos. Tai vienintelė „pramonės“ šaka, kuriai nereikia ES paramos, kad ji išliktų efektyvi.
Socialinis cinizmas: Pagalba neįgaliems vaikams ir jų šeimoms mažinama vien todėl, kad ji viršija biurokratinius normatyvus, ignoruojant realų poreikį.
Skolų kupros auginimas: Didieji projektai (SEMC, „Aukštaitija“) remiasi milijoninėmis paskolomis, kurias turės grąžinti vis mažėjantis dirbančiųjų skaičius.
Vizualinio identiteto kultas: Kai trūksta realių pasiekimų, planuojama investuoti į „vizualinį identitetą“ ir stebėti, kad žiniasklaida rašytų 65 proc. gerų žinių.

Panevėžys 2028-aisiais projektuojamas kaip vieta, kur robotai (bent jau popieriuje) aptarnauja turistus (kurių tikimasi sulaukti tūkstančiais), o realus gyvenimas vyksta centralizuotos buhalterijos kabinetuose ir pelningose šarvojimo salėse. Tai miestas, kuris stato paminklus savo ateičiai, tuo pat metu mažindamas paramą tiems, kurie tą ateitį galėtų kurti čia ir dabar.

Paninfo.lt redaktorius

Rolandas Meiliūnas