1. Neseniai paskelbta Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinio saugumo strategija stebina aiškiu priešiškumu Europos Sąjungai, kaip Europos valstybes nares vienijančiai organizacijai. Joje skelbiama, kad Jungtinės Valstijos yra labai susirūpinusios dėl Europos „civilizacinio ištrynimo“(“civilizational erasure”), taip pat kad „didesnės problemos, su kuriomis susiduria Europa, apima Europos Sąjungos veiksmus, /…/ kurie kenkia politinėms laisvėms ir suverenitetui, migracijos politiką, kuri keičia žemyną ir kelia nesantaiką, žodžio laisvės cenzūrą ir politinės opozicijos slopinimą, krentantį gimstamumą, nacionalinių tapatybių ir pasitikėjimo savimi praradimą“. („the larger issues facing Europe include activities of the European Union, /…/ that undermine political liberty and sovereignty, migration policies that are transforming the continent and creating strife, censorship of free speech and suppression of political opposition, cratering birthrates, and loss of national identities and self confidence”.)
2. Pasak amerikiečių, visa tai yra „nusikaltimų“, kuriuos Europos Sąjunga, kaip viršvalstybinė organizacija, vykdo prieš nacionalines valstybes nares, sąrašas. O kadangi Europos Sąjunga valstybėms narėms neša tokias nelaimes, Jungtinės Valstijos yra pasirengusios padėti valstybėms narėms išsivaduoti iš šios vieningos Europos Sąjungos priespaudos. Štai kodėl Jungtinės Valstijos, pasitelkdamos visą savo valstybinę galią, ketina kovoti prieš Europos vienybę: „Amerikos diplomatija ir toliau turėtų pasisakyti už tikrąją demokratiją, žodžio laisvę ir nepamatuotą Europos tautų individualaus charakterio ir istorijos puoselėjimą. Amerika ragina savo politinius sąjungininkus Europoje skatinti šį dvasios atgimimą, o didėjanti patriotinių Europos partijų įtaka teikia pagrindo dideliam optimizmui. Mūsų tikslas turėtų būti padėti Europai ištaisyti jos dabartinę trajektoriją./…/ Mes norime dirbti su susivienijusiomis šalimis, kurios nori atkurti savo buvusią didybę./…/ Mūsų plačioji politika Europai turėtų teikti pirmenybę:/…/Europos tautose ugdant pasipriešinimą dabartinei Europos trajektorijai /…/“.
(“American diplomacy should continue to stand for genuine democracy, freedom of expression, and unapologetic celebrations of European nations’ individual character and history. America encourages its political allies in Europe to promote this revival of spirit, and the growing influence of patriotic European parties indeed gives cause for great optimism. Our goal should be to help Europe correct its current trajectory./…/ We want to work with aligned countries that want to restore their former greatness./…/ Our broad policy for Europe should prioritize:/…/cultivating resistance to Europe’s current trajectory within European nations/…/“.)
3. Tokioje antagonistinėje kalboje galėtume įžvelgti amerikietiškų emocijų išraišką, nostalgiją praeičiai, Jungtinių Valstijų ir visų Vakarų šlovės metams. Tačiau būtų klaidinga šioje antagonistinėje kalboje įžvelgti tik amerikietiškas emocijas. Antagonizmas Europos Sąjungos atžvilgiu kyla ne dėl vertybinių skirtumų ar tikro amerikiečių susirūpinimo demokratija, žodžio laisve ar nacionaline tapatybe Europos Sąjungoje ar jos valstybėse narėse. JAV nacionalinio saugumo strategijos antagonistinė kalba apie Europos Sąjungą kyla ne iš amerikietiškų sentimentalių emocijų dėl „senos geros Europos“, bet iš gilių strateginių sumetimų, labai praktiškų ir labai konkrečių Amerikos strateginių interesų, kurie geriausiai aprašyti garsiojoje Elbridžo A. Kolbio (Elbridge A. Colby) knygoje „Neigimo strategija“ (The Strategy of Denial, 2021 m.), kurios pasirašytą egzempliorių turiu ant savo darbo stalo.
4. E. A. Kolbis (E. A. Colby), garsusis prezidento D. Trumpo užsienio ir saugumo politikos ideologas, dabar eina gynybos (karo) sekretoriaus pavaduotojo politikos klausimais pareigas. Pagrindinė jo knygos mintis – JAV gynybos strategija turėtų būti grindžiama strateginiu tikslu neleisti bet kuriai šaliai ar regioninei šalių organizacijai užimti dominuojančią ar hegemoninę padėtį bet kuriame žemyne. Nes tai prieštarauja konkretiems JAV interesams, kadangi hegemonijos gali „nepalankiai paveikti ir pašalinti Jungtines Valstijas iš pakankamailaisvos prekybos ir prieigos prie šių turtingų regionų tokiu būdu, kuris pakenktų pagrindiniams Amerikos principams /…/“. (disfavor and exclude the United States from reasonably free trade and access to these wealthy regions in ways that would undermine America’s core principles /…/”.) Todėl JAV yra pasirengusios pasipriešinti Kinijos dominavimui Azijoje (tai buvo pasakyta 2021 m.; nelabai aišku, ar tai tebėra JAV strategija) ir pasipriešinti bet kokioms galimybėms ES tapti vieningesnei. Nes ES vienybė prieštarauja JAV interesams. Rusija nusipelno kur kas mažiau dėmesio, nes, Colby vertinimais, Rusija neturi galimybių tapti dominuojančia galia.
5. Verta perskaityti platesnę ištrauką iš E.A.Colby knygos, skirtą Europos Sąjungai, kad geriau suprastume jo strateginę logiką: „Labiausiai tikėtina alternatyva Rusijai, kaip pretenduojančiai tapti hegemone Europoje, greičiausiai yra Europos Sąjunga arba iš jos kylantis glaudesnis darinys. Nors netvirta valstybių koalicija dėl jai būdingo susiskaldymo vargu ar sugebės tapti ir likti viešpataujančiu dariniu (hegemonija), vienijanti supervalstybė galėtų tai padaryti. Pačios Jungtinės Valstijos, iš pradžių buvusios laisva konfederacija, ilgainiui virto labai vieninga strategine veikėja. XIX a. šeštajame dešimtmetyje Didžioji Britanija ir Prancūzija svarstė galimybę įsikišti į Amerikos pilietinį karą iš dalies tam, kad užkirstų kelią tokios galingos supervalstybės iškilimui. Taigi, vertinant tik transatlantiniame kontekste, Jungtinėms Valstijoms būtų geriau, jei Europa nebūtų labai vieninga supervalstybė dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių jos turėtų priešintis darnios hegemonijos įtvirtinimui bet kuriame svarbiausiame pasaulio regione. Tai nereiškia, kad Jungtinės Valstijos turėtų priešintis bet kokio laipsnio Europos integracijai. Jos yra suinteresuotos, kad Europa būtų pakankamai stabili ir galėtų nuosekliai veikti abiem pusėms svarbiais klausimais. Europa, galinti palengvinti kolektyvinių veiksmų iššūkius ir padėti spręsti ginčus, atitinka Jungtinių Valstijų interesus. Konfederacijos principu susivienijusi Europa gali sumažinti nestabilumą ir užkirsti kelią konfliktams žemyne, kurie priešingu atveju galėtų pritraukti Jungtines Valstijas; ji taip pat gali veiksmingai veikti Amerikos interesams naudingais būdais. Tačiau tai nereiškia, kad Jungtinėms Valstijoms būtų naudinga, jei Europos Sąjunga ar jos teisių perėmėja taptų tikrai vieningu dariniu, galinčiu įtvirtinti regioninę hegemoniją ir nepagrįstai apsunkinti ar net išstumti JAV prekybą ir dalyvavimą.“ („The most plausible alternative to Russia as an aspiring hegemon in Europe is likely the European Union or a more cohesive entity emerging from it. Although a loose coalition of states is unlikely to be able to seize and hold hegemony because of its inherent fractiousness, a unifying superstate could. The United States itself, initially a loose confederation, evolved into a highly unified strategic actor. In the 1860s, Great Britain and France considered intervening in the American Civil War in part to prevent the rise of such a powerful superstate. Considered solely in the transatlantic context, then, the United States is therefore better off if Europe is not a highly unified superstate for the same reasons that it should oppose establishment of a cohesive hegemony over any key region of the world. This does not mean that the United States should oppose any degree of European integration. It has an interest in a Europe that is reasonably stable and can act coherently on matters of mutual concern. A Europe with the ability to ease collective action challenges and help resolve disputes is in the interests of the United States. A confederated Europe can ameliorate instability and stave off conflicts within the continent that otherwise might draw in the United States; it can also act effectively in ways beneficial to American interests. But this does not mean the United States would benefit if the European Union or a successor became a truly unified entity capable of establishing regional hegemony and unduly burdening or even excluding US trade and engagement.”)
6. Iš Nacionalinio saugumo strategijos matyti, kad amerikiečiai planuoja kovoti prieš Europos Sąjungą, prieš mūsų stiprybę per vienybę, nes, jų vizijoje, Europos Sąjunga gali tapti grėsminga Amerikos interesams – vienijančia supervalstybe. Supervalstybe, tokia pat, kokia Jungtinės Valstijos tapo 1860-aisiais, kai Prancūzija ir Didžioji Britanija buvo pasirengusios kovoti prieš tokią besiformuojančią vieningosAmerikos galią. Atrodo, kad tiek Prancūzija, tiek Didžioji Britanija buvo pakankamai apdairios, kad nepadarytų istorinės klaidos, ir nusprendė nesipriešinti tokiai besiformuojančiai galiai, kuri XX a. padėjo ir Jungtinei Karalystei, ir Prancūzijai. Tikėkimės, kad ir šiandien Amerikos žemėje užteks apdairumo nesipriešinti kylančiai Europos vienybės galiai.
Šis tekstas yra asmeninė Andriaus Kubiliaus nuomone.
