Keliautojai po pasaulį, visuose planetos kampeliuose ieškantys įdomiausių istorijų ir patyrimų, Audrius ir Alma Sutkai, baigė šio rudens kelionę po Balkanų pusiasalį. „1000 pasaulio stebuklų“ projekto autoriai visureigiu „Defender“ iš viso įveikė per penkioliką tūkstančių kilometrų ir išmaišė penkias šalis: Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Kosovą, Makedoniją, o kelionę užbaigė pažindami Albaniją.
„Nepaisant to, kad finišavome Salonikuose, Graikijoje, paskutinė mūsų lankyta šalis buvo nuostabioji, įdomioji ir gražioji Albanija. Čia atvykom lydimi visokių mitų ir legendų, draugų patyrimų, gerų įspūdžių ir tai pasitvirtino. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau atvykome į valstybę, kuri turi savo identitetą ir daro įtaką kitom, aplinkinėm valstybėm, tapti europietiškoms ir žengti žingsnį. Nors ir labai jaučiasi prorusiška įtaka, Albanija sugeba pastovėti prieš ją“, – pasakojo A. Sutkus pridurdamas, jog negalima nepaminėti, kad Albanija yra nusiteikusi vakarietiškai ir tokia yra jų kryptis, nepaisant to, kad nuveikti šiuo klausimu dar tikrai yra daug ką – nuo korupcijos, atliekų tvarkymo iki žmonių požiūrio.
Pakelėse daug… plovyklų
Kadangi pora keliauja visureigiu, pirmasis įspūdis apie naują šalį dažniausiai atsiranda iš to, kokie pasitinka keliai ir ką galima pamatyti pakelėse. Ne kartą akį rėžė šiukšlių kalnai, tačiau įvažiavus į Albaniją vaizdas buvo gerokai kitoks – čia pakelėse pilna automobilių plovyklų: „Pirmiausia pamačiau daug pakelės plovyklų, kuriose žarnos purškia vandenį fontanais be sustojimo – vanduo iš kalnų čia bėga nemokamai. Ir įdomu, kad savitarnos čia nėra: kaina vienoda ar plauniesi pats, ar nuplauna darbuotojai – septyni eurai.“
Šiam kelių mėnesių nuotykiui savo visureigį pora rinkosi atsakingai – automobilis tokiose kelionėse tampa ne tik transporto priemonė, tačiau ir biuras, virtuvė, miegamasis. Taip pat svarbu, kad būtų patogu važiuoti greitkeliais, bet užtektų pravažumo ir nusukus į apleistus kalnų kelius ar net bekelę. Šiuos lūkesčius jau ne pirmoje kelionėje išpildo dyzelinis „Land Rover Defender“, kurio salone Sutkai turėjo viską, ko reikia kelių mėnesių gyvenimui kelyje.
Policijos korupcija ir keistas eismas
„Albanijoje vairuotojai vairuoja labai skirtingai nei kitose Balkanų šalyse: jeigu pirmoje juostoje stovi pastatyti automobiliai ir kažkam ten reikia sustoti, jie ramiai statosi antroje eilėje, įjungia avarinį ir išeina keliom valandom. Visoje Albanijoje eismas vyksta trečia eile, – Albanijos eismo ypatumais dalinosi A. Sutkus ir juokdamasis sakė, kad visą laiką jautėsi įkliuvęs į vairuotojų sistemą, kurios neina lengvai suprasti, – Lenkimai per viengubą ar dvigubą ištisinę, greičio viršijimai čia norma.“
Gatvėse, atokiau nuo miestų centrų, galima sutikti ir gatvėmis vaikščiojančių kiaulių, karvių, ožkų, net arklių, kurie iš konteinerių vagia maisto atliekas, verčia juos ant žemės – tokie dalykai, sako keliautojas, juos dar labiau atitolina nuo Europos, bet tuo pačiu tame slypi labai daug autentikos.
Į Vakarų gyvenimą žengianti šalis vis dar turi ir daug korupcijos, kurią teko patirti patiems: „Po mini autoįvykio patys susidūrėm su policija, kuri už procedūrą paprašė pinigų ir kai pasakiau, kad galiu mokėti kortele persigalvojo, kad mokėti visgi nereikia. Supratau, kad tai vis dar egzistuoja, bet tai tikrai neužtemdė požiūrio į Albaniją. Čia labai patiko – daug tradicijų, tautiškai apsirengusių žmonių, šokių ir dainų.“
Albanija – Škiperija
Pasakodamas apie tradicijas ir šalį A. Sutkus paminėjo tai, kas ir jam buvo naujiena – albanai savo šalį vadina Škiperija (alb. Shqipëria) ir pavadinimo Albanija čia nesigirdi. Pavadinimas kilęs nuo škipo, reiškiančio erelį, matomą ant vėliavos. Tokį pavadinimą galima išvysti ir aplinkinėse šalyse, ant ženklų, rodančių kryptį į Albaniją.
„Džiaugiuosi matydamas, kad čia žmonės didžiuojasi savo šalimi, jaučiasi atgimimas, ryškus kultūros paveldas. Aišku, tradicinis maistas irgi įvairus – čia jau galima paragauti įvairių patiekalų iš subproduktų, kurių neužčiupdavom kitose Balkanų valstybėse keliaudami anksčiau. Iš visokių avių smegenėlių, akių, žandų ir visokių kitų dalykų, kurie kitose šalyse nebuvo valgomi. Čia visai kitokio skonio ir sriubos, troškiniai – su raugintais pieno gaminiais, rūgštele. Visai kitoks posūkis maisto potyriuose“, – dalinosi keliautojas ir tęsė, jog Albanų virtuvėje taip pat daug ir jūros gėrybių, nes šalis turi daug kranto su Adrijos ir Jonijos jūromis.
Tiesa, nors Albanija paliko puikų įspūdį, tai jau nėra pigi šalis – benzino litras gali kainuoti ir du eurus dvidešimt centų, o dyzeliną, kurio ir reikėjo keliautojų „Defender“, pigiausiai pavyko rasti už eurą ir septyniasdešimt centų.
Keliautojas sako, kad pagal degalų kainas Albanija labiau primena Skandinavijos šalis, o maistas čia kainuoja panašiai tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Visose anksčiau lankytose šios kelionės valstybėse maistas būdavo bent jau šiek tiek pigesnis.
Tęsiant apie maistą ir gamtą, keliauninkams įstrigo įspūdingi alyvmedžių plotai bei pati alyvuogių kultūra: sūdymas, rauginimas, aliejaus spaudimas. Akis patraukė ir levandų laukai, kuriuos A. Sutkus sulygino su tais, į kuriuos pažiūrėti žmonės važiuoja į Olandiją ar Prancūziją. Auga ir apelsinai bei mandarinai, o kelionės metu kaip tik buvo galima įsigyti jų ką tik sunokusių ir labai skanių – žinoma, nebe taip pigiai kaip tą buvo galima padaryti ankstesnėse šalyse.
Graikų ir Osmanų istorijos pėdsakai
Kaip gamta sužavėjo savo spalvomis, skoniais ir kvapais, taip Albanijos miestuose dėmesį patraukė senamiesčiai ir Graikijos, Osmanų imperijų palikimas.
„Negaliu nepaminėti tūkstančio langų senamiesčio Beračio – ten iš tikrųjų yra jausmas, kad tūkstantis langų žiūri į tave. Tų senamiesčių ir mažesnių, ir didesnių, labai nemažai. Labai daug visokių iš graikų miestų likusių objektų, kurių vienas didžiausių buvusi Apolonija – antikinis miestas, įsikūręs Ilyrijoje, dabartinėje pietvakarių Albanijoje, prie Vjosės upės senosios vagos. Lur vaikštai ir supranti kokio senumo ir įspūdingumo Albanijos istorija“, – pasakojo A. Sutkus.
Porai įspūdį paliko ir Valbonos nacionalinis parkas, į kurį jie atvyko pačiame rudens gražume, kai kalnuose matosi baltos viršūnės, o medžiai atsiskleidžia visomis margomis rudens spalvomis. Sutkai sako, kad panašų grožį paskutinį kartą matė Kanadoje, bet ir ten nebuvo taip ryšku. Keliaujant kalnuose keliautojai vėl pasidžiaugė ir teisingu automobilio pasirinkimu – teko važiuot ir per upių vagas, ir kirsti tekančius upelius, ir pralysti siaurais, vandens išplautais kalnų keliukais.
„Norint pasiekti mūsų pasirinktas ir norimas vietas visureigis mums atnešė labai daug džiaugsmo, – apibendrino A. Sutkus ir paminėjo, jog įveikus per penkioliką tūkstančių kilometrų neiškilo jokių modernaus automobilio problemų ar sukrėtimų, – Atrodo labiausiai bijai šiuolaikiškų elektronikos sutrikimų, kiti automobiliai būna rodo įvairius gedimų perspėjimus prietaisų skydelyje, dėl kuro kokybės rodo klaidas. Tai „Defender“ važiavo puikiai, nepaisant ir visokios kokybės dyzelio, kurį teko piltis tose šalyse. Nuoširdžiai galima pagirti šitą visureigį.“
Šalies kraštovaizdį formuoja ir gausybė čia pastatytų bunkerių – skaičiuojama, kad jų yra iki 750 tūkstančių, pastatytų septintajame – devintajame dešimtmečiuose. Juos galima pamatyti visur: žmonių kiemuose, kalnuose, ypač daug pasienyje su kitomis valstybėmis. Jie atsirado, nes Albanijos komunistinės diktatūros vadovas Enveris Hoxha buvo apsėstas gynybos idėja ir tikėjo, kad Albaniją puls tiek Vakarai, tiek Sovietų Sąjunga, todėl šalis turi būti kaip tvirtovė.
Nors visose Balkanų šalyse jautėsi savitumas ir skirtingas politinis ar istorinis kontekstas, keliautojai sako, jog aplankyti šiuos kraštus linki kiekvienam. Balkanų pusiasalio kalnai ir spalvos yra vos už poros dienų kelio automobiliu nuo Lietuvos, o vaizdai ir patirtys nukelia į toliausius pasaulio kraštus.
