„Nykstanti Lietuva“, „Emigrantų Lietuva“ – tokios antraštės ne vienus metus dominavo šalies portaluose, politikų kalbose, net akademiniuose tyrimuose. Tačiau šiandien galima drąsiai pasakyti: tokios prognozės ne tik nepasitvirtino – jos smarkiai prasilenkė su realybe.
2017 m. Vilniaus universiteto tyrime buvo prognozuojama, kad 2022 m. Lietuvoje gyvens vos 2,69 mln. žmonių ir kad tai – optimistinis scenarijus. Jungtinės Tautos (JT) 2019 m. buvo dar pesimistiškesnės – jų prognozėje 2025 m. mūsų šalies gyventojų skaičius turėjo siekti vos 2,59 mln.
Kur esame šiandien? 2025 m. Lietuvoje gyvena ne 2,59, o 2,89 milijono gyventojų – visu Kauno miestu (300 tūkst. žmonių) daugiau, nei prognozavo JT.
Kodėl tokie dideli netikslumai? Atsakymas paprastas – prognozės neįvertino besikeičiančių migracijos tendencijų. 2019 metais prognozavau, kad Lietuva pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo turės teigiamą migracijos balansą, o 2020-aisiais – kad pirmą kartą per 30 metų Lietuvos Respublikos piliečių tarptautinės migracijos balansas taps teigiamas. Abu kartus buvau teisus. Ir tai ne atsitiktinumas – tai ilgalaikė tendencija.
Pastarąjį penkmetį Lietuvos gyventojų skaičius dėl teigiamo imigracijos balanso net paaugo: nuo 2,81 iki 2,89 milijono. Svarbiausia – augome ne tik dėl atvykusių užsieniečių, bet ir dėl grįžtančių Lietuvos piliečių. Nuo 2019 m. į Lietuvą grįžo 36,7 tūkst. gyventojų daugiau nei iš jos išvyko – tai visas Marijampolės dydžio miestas. Daugiausia lietuvių grįžta iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Vokietijos ir Airijos. Tai ne tik skaičiai: šie žmonės atsineša žinias, profesinę patirtį, kapitalą, o svarbiausia – norą gyventi ir kurti Lietuvoje.
Dar 2020 metais lažinausi, kad 2050 m. Lietuvoje gyvens gerokai daugiau nei JT prognozuoti 2,1 mln. žmonių. Šias lažybas tikrai laimėsiu, nes tendencijos jau dabar aiškios – pesimistai apsiriko.
Labiausiai džiugina tai, kad jau penkerius metus iš eilės turime teigiamą Lietuvos Respublikos piliečių migracijos balansą t.y. daugiau lietuvių grįžta į Lietuvą, nei iš jos emigruoja. Tai yra mums kiek neįprasta tendencija, nes ilgą laiką lietuviai buvo linkę ieškoti laimės svetur. Pavyzdžiui, per pirmuosius 15 metų po įstojimo į Europos Sąjungą, iš Lietuvos emigravo net 376 tūkst. gyventojų. Tačiau situacija keičiasi. Ir nors grįžtančiųjų skaičiai dar nėra tokie dideli, svarbu tai, kad pagyvenę svečioje šalyje ir savo noru grįžę į Lietuvą jie jaučiasi laimingi gyvendami savo gimtinėje – visai kaip Janošo knygos „Panama labai graži” herojai Tigriukas ir Meškiukas, apkeliavę pasaulį ir supratę, kad jų svajonių šalis – tai vieta, kur viskas pažįstama, sava. Tokį jausmą vis dažniau patiria ir į Lietuvą grįžtantys žmonės.
Todėl kitą kartą išgirdę apie „nykstančią Lietuvą“, paklauskite: kokiais duomenimis tai pagrįsta? Nes realybė rodo ką kita – Lietuvos piliečiai vis dažniau renkasi gyventi ir kurti čia.