Sveiki atvykę į 2026-ųjų Panevėžį – miestą, kuris skaitmeninėje erdvėje sėkmingai įvaldė kvantinę fiziką, nes sugeba vienu metu būti ir „atsinaujinantis“, ir visiškai nepasiekiamas. Jei manėte, kad didžiosios odisėjos baigėsi ties Homeru, vadinasi, dar nebandėte oficialioje savivaldybės svetainėje surasti Tarybos komiteto posėdžio darbotvarkės. Tai patirtis, po kurios net ištikimiausias pilietis pasijunta lyg archeologas, bandantis atkasti Troją su vaikišku plastikiniu semtuvėliu, kol virš galvos šviečia neoninis užrašas apie skaitmeninę ateitį.
Savivaldybės svetainės fasadas blizga lyg naujai išasfaltuota gatvė prieš rinkimus, o naujienų srautas čia liejasi be perstojo. Galite sužinoti viską apie artėjančius smuikininkų rečitalius, naujas krepšinio aikšteles ir pasidžiaugti gražiomis nuotraukomis, tačiau vos tik pabandote žvilgtelėti į politinę „virtuvę“, jus pasitinka tiršta informacinė migla. Nors miestas garsiai deklaruoja el. demokratijos principus, bandymas sužinoti, apie ką iš tiesų diskutuos Tarybos komitetai, primena slėpynes su vaiduokliais. Dienotvarkių pateikimas yra toks fragmentiškas arba visai neegzistuojantis, kad stebėti vietos politikų sprendimų priėmimo procesą realiu laiku tampa iš esmės neįmanoma. Tai sukuria specifinį skaitmeninį darinį, kuriame savivaldybė komunikuoja tik apie šventinius rezultatus, tačiau rūpestingai slepia argumentus ir diskusijas, kuriais remiantis tie rezultatai pasiekti.
Jei jūsų hobis yra sudėtingos detektyvinės mįslės, Kontrolės ir audito tarnybos skiltis taps jūsų mėgstamiausia vieta, nors ir ne dėl informacijos gausos. Čia galima rasti skambius 2025-ųjų ar 2026-ųjų audito ataskaitų pavadinimus apie reprezentacines lėšas ar nekilnojamojo turto valdymą, tačiau pats jų turinys vartotojui dažnai tampa nepasiekiama anomalija. Informacija paskęsta sudėtingoje navigacijoje arba yra pateikiama tokiu būdu, kad eilinėms miestiečiui būtų lengviau iššifruoti senovės hieroglifus nei suprasti, kaip efektyviai naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Viešųjų pirkimų srityje laikas apskritai tarsi sustojęs skaitmeniniame gintare, nes kai kuriose skiltyje vis dar puikuojasi archajiški 2022 metų techninių specifikacijų projektai, saugomi su didesniu rūpesčiu nei aktualūs pranešimai apie Nacionalinį diktantą. Net ir noras pasitikrinti viešųjų bei privačių interesų deklaracijas atsimuša į papildomus barjerus, nes be tikslių asmens duomenų jokio bendro rizikos profilio pamatyti nepavyks.
Elektroninės paslaugos, kurių skaičių savivaldybė ambicingai žada didinti, realybėje primena skaitmeninį tarpininką-biurokratą, kuris mieliau rodo pirštu kitur nei padeda. Vartotojas, tikėdamasis modernaus ir vienu paspaudimu veikiančio proceso, dažniausiai atsimuša į virtualią sieną, nes daugelis paslaugų tėra nuorodos į išorinius valstybinius portalus. Dar liūdniau atrodo vietinės „naujovės“, kurios pasireiškia tik galimybe atsisiųsti senas prašymų formas. Šie dokumentai atrodo tarsi užkonservuoti nuo tų laikų, kai telefonai dar turėjo laidus, o jų aprašymai sukonstruoti naudojant tokį tankų biurokratinį žargoną, kad paslaugos užsakymas virsta dvasinio apsivalymo praktika per kančią. Skaitmeninis procesas čia dažnai baigiasi ties „Technical Error“ pranešimu būtent tose skiltyse, kurios turėtų tarnauti kaip administracinės skaidrumo bazės.
Didžiausias šios odisėjos kontrastas išryškėja lyginant fizinę ir skaitmeninę miesto erdves. Panevėžys pelnytai giriamas už pavyzdingą fizinės infrastruktūros pritaikymą neįgaliesiems – nuo autobusų iki socialinių paslaugų centrų. Tačiau pati savivaldybės svetainė šiai grupei tampa skaitmenine tamsa, nes ji neatitinka aukščiausių prieinamumo standartų ir nėra pilnai optimizuota ekrano skaitytuvams. Susidaro paradoksali situacija: neįgalusis gali lengvai nuvažiuoti vežimėliu iki savivaldybės pastato durų, bet jam bus be galo sunku per sudėtingą svetainės struktūrą užsiregistruoti į tas kelias laisvas dienos globos vietas, kurios ten teoriškai skelbiamos.
Ir pabaigai. Šiandieniniai Savivaldybės namai internete primena modernią vitriną su užrakintomis durimis. Kol komunikacijos skyrius sėkmingai štampuoja naujienas apie kultūrinius pasiekimus, esminės administracinės nuorodos ir skaidrumo elementai lieka vartotojui nepasiekiami. Svetainė yra orientuota į viešuosius ryšius, o ne į funkcionalią el. demokratiją, todėl miestiečiams užkertamas kelias stebėti esminius procesus komitetų lygmeniu. Galiausiai Panevėžio skaitmeninis veidas išlieka aktualus tik kaip spalvingas renginių kalendorius, o kaip savivaldos skaidrumo ir paslaugų įrankis jis iš esmės nefunkcionuoja, palikdamas bendruomenę informacinėje nuošalėje su 408 tūkstančių eurų sąskaita už „plėtrą“.
