Šarvai iš vilnos ir dronai iš fotelių: Panevėžio LEZ plėtros studijos geopolitinė utopija prieš investicinį nuosmukį

Panevėžys, ilgą laiką geriau žinomas kaip pragmatiškos pramonės, tekstilės pramonininkų bei ramių Norvegijos baldų surinkėjų miestas, pastaruoju metu nusprendė atlikti kvantinio šuolio vertą transformaciją. Remiantis 2026 m. gegužės 28 d. pristatyta Panevėžio LEZ (PANREG) plėtros studija, kurią parengė urbanistinių vizijų kūrėjai „Bauland“ ir nekilnojamojo turto analitikai „Newsec“, Aukštaitijos sostinė ruošiasi tapti ne kuo kitu, o didžiausiu Šiaurės-Baltijos regiono gynybos ir inovatyvios gamybos koridoriumi.

„Šiandien Panevėžys turi galimybę tapti vieta, kur susitinka strateginė infrastruktūra, pramonė, technologijos ir tarptautinės investicijos. „Rail Baltica“ atveria regionui visiškai naują etapą – galimybę būti svarbia Baltijos ir Šiaurės Europos ekonominio žemėlapio dalimi. Labai svarbu, kad šį projektą matome kaip ilgalaikę kryptį, kuri stiprina viso regiono konkurencingumą, kuria aukštos pridėtinės vertės darbo vietas ir atveria daugiau galimybių žmonėms savo ateitį kurti Panevėžyje bei Panevėžio regione“, – sako Panevėžio miesto vicemeras Rytis Račkauskas.

MB „Bauland” ir UAB „Newsec advisers LT” parengtas dokumentas tiesiog spinduliuoja geopolitiniu patosu. Jame suvedami tokie globalūs veiksniai kaip NATO gynybos finansavimas, Europos reindustrializacija ir tarptautinės vėžės „Rail Baltica“ magija. Tai esą ne šiaip vietinės reikšmės pramonės rajonas, o strateginis Baltijos gynybos ir pramonės koridorius. Vis dėlto, atidžiau palyginus šias vizualizacijose gimusias vizijas su valstybės institucijų statistika bei esama Panevėžio laisvosios ekonominės zonos (LEZ) ekosistema, kyla klausimas: ar šis projektas nėra dar vienas gigantiškas, nuo realybės atitrūkęs lūkesčių burbulas?

Popierinis kosmosas: 3 milijardai eurų ir 50 metų stabilios gerovės matematika

Studijos autoriai demonstruoja neeilinę drąsą operuodami ateities prognozėmis. Siūloma esamą kuklią 47 ha teritoriją išplėsti iki milžiniško 424 ha poligono. Kad ši teritorija nebūtų vadinama tiesiog tuščiais žemės ūkio laukais šalia Gustonių miško, joje prognozuojama sukurti net 7 000 naujų darbo vietų, pritraukti apie 3 milijardus eurų privačių investicijų bei atseikėti valstybei ir savivaldybėms apie 1,4 mlrd. Eur gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 300 mln. Eur pelno mokesčio.

Didžiausias finansų inžinerijos perlas slepiasi vietinių tiekėjų naudos skaičiuoklėje. Teigiama, kad per LEZ gyvavimo laikotarpį (2027–2077 m.) vietiniams tiekėjams bus sukurta net 22,4 milijardo eurų vertė. Šis skaičius gautas pritaikius stulbinančiai statišką prielaidą: vienas darbuotojas kasmet sukurs lygiai 97 tūkst. eurų tiesioginių pajamų vietos verslui, ir ši vertė išliks absoliučiai nekintanti net penkiasdešimt metų. Toks ekonominis modeliavimas drąsiai ignoruoja bet kokius technologinius lūžius, dirbtinio intelekto plėtrą ar elementarią infliaciją. Per ateinančius penkis dešimtmečius pasaulyje gali pasikeisti ir technologijos, geopolitinės santvarkos, ir valiutos tačiau Panevėžio LEZ darbininkas, panašu, išliks stabiliausiu mato vienetu visoje Šiaurės Europoje.

Abejonių dėl skaičiavimų kruopštumo kelia ir pačioje studijoje įsivėlusios aritmetinės keistenybės. Pavyzdžiui, rekomenduojamoje funkcinėje sudėtyje nurodoma, kad MTEP (mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros) veikla turėtų užimti 25 % bendro vystymo ploto, tačiau kvadratiniais metrais tai išreiškiama kaip vos 11 314 kv.m. iš bendro 1 622 363 kv.m. potencialo. Toks akivaizdus neatitikimas rodo, kad skaidrės buvo rengiamos skubotai, siekiant sukurti kuo įspūdingesnį vizualinį įspūdį, o ne pateikti tikslią ekonominę analizę.

Esama Panevėžio LEZ ekosistema: nuo vilnos verpimo iki kabelių pynių vyniojimo

Kad suprastume atotrūkį tarp popierinių vizijų ir tikrovės, naudinga pažvelgti į tai, kas Panevėžio LEZ (kurią valdo privati „Ogmios grupės“ bendrovė) vyksta šiandien. Šiuo metu LEZ užima vos 47 ha plotą – tai yra mažiausia veikianti laisvoji ekonominė zona Lietuvoje, nusileidžianti net Marijampolei (77,7 ha) ar Akmenei (98,6 ha).

Nors studija garsiai kalba apie pažangiausią „MTEP + Gynybos“ pramonę , dabartinių investuotojų sąrašas grąžina į pramoninės žemės ūkio provincijos realybę. Didžiausias zonos darbdavys ir flagmanas yra „AQ Wiring Systems“, kurioje dirba 1 185 darbuotojai. Jos specializacija – itin pažangios ateities technologijos… tiksliau, automobilinių kabelių pynių rankinis ir pusiau automatinis surinkimas. Kiti stambūs investuotojai: „Devold“, gaminanti vilnonius megztinius ir trikotažą (įmonėje dirba 388 darbuotojai) , bei „IMG Lithuania“ („Ekornes“ grupė), gaminanti patogius norvegiškus fotelius ir sofas. Šalia jų glaudžiasi tradiciniai metalo apdirbėjai „Arginta Engineering“ bei polietileno pakuotės gamintojai „Komex“.

Nors visi šie verslai yra gerbtini ir moka mokesčius, vadinti juos „gynybos pramonės ir karinio MTEP klasteriu“ reikalauja ypatingo kūrybiškumo. Jei kiltų karinis konfliktas, Panevėžys priešą tikriausiai galėtų apmėtyti minkštais foteliais ir apvilkti šiltais megztiniais, tačiau studijoje piešiami pažangių karinių technologijų poligonai kol kas tėra tolimas sapnas. Dar daugiau – Ekonomikos ir inovacijų ministerijos stebėsenos duomenys rodo, kad Marijampolės ir Panevėžio LEZ veikiančių įmonių skaičius dvejus metus iš eilės (iki 2023 m. pabaigos) išvis neaugo. Tai indikuoja, kad natūralus investuotojų susidomėjimas regionu yra pasiekęs savotišką plato, kurį pramušti bandoma ne realiomis reformomis, o skambiomis PowerPoint skaidrėmis.

Užsienio investicijų (TUI) realybė: liūdna statistika, kuri neskaito skaidrių

Dar skaudesnis smūgis plėtros studijos autorių ambicijoms yra realios tiesioginių užsienio investicijų (TUI) tendencijos Panevėžio krašte. Naujasis planas numato, kad į 424 ha teritoriją pavyks pritraukti net 3 milijardus eurų privačių investicijų. Palyginimui, sukauptosios TUI visame Panevėžio mieste per dešimtmečius sudarė vos 400,5 mln. Eur – tai yra juokingi 1,47 % visų šalyje investuotų užsienio lėšų. Kitaip tariant, per visą nepriklausomybės laikotarpį visas miestas nesugebėjo sukaupti net septintadalio tos sumos, kurią dabar tikimasi pritraukti į vieną naują lauką šalia Gustonių. Žvelgiant į Panevėžio apskrities lygmens TUI statistiką, situacija tampa dar labiau neraminanti. Užuot augusios, investicijos vienam gyventojui demonstruoja aiškią regresiją ir traukimąsi, o tai visiškai prieštarauja optimistiškiems plėtros scenarijams.

Valstybės duomenų agentūros rodikliai atskleidžia, kad sukauptos TUI vienam Panevėžio apskrities gyventojui 2022 m. pasiekė 2 560 Eur ribą , tačiau jau 2023 m. jos nukrito iki 2 189 Eur. Tuo pat metu Vilniaus apskritis džiaugiasi 25 903 Eur rodikliu, o pramoniniai Telšiai sugebėjo pritraukti 6 973 Eur vienam gyventojui. Šiame kontekste teiginys, kad Panevėžys staiga taps magnetu 3 milijardų eurų privačiam kapitalui, atrodo kaip sunki ekonominė haliucinacija. Užsienio investuotojai nebėga į Panevėžio regioną – jie iš jo greičiau traukiasi arba optimizuoja esamus kaštus, o tai tiesiogiai griauna teorines studijos prielaidas.

Šimto septyniasdešimt penkių milijonų eurų ruletė: infrastruktūra ir Daukniūnų gynybinis skydas

Kad ši „MTEP + Gynybos“ utopija apskritai turėtų šansą prasidėti, valstybės ir savivaldybių prašoma prisidėti ne smulkmena – 175 mln. Eur tiesioginių investicijų į viešąją infrastruktūrą. Už šiuos pinigus planuojama įrengti „Rail Baltica“ krovinių terminalą, nutiesti tranzitinius kelius, suformuoti uždarą transporto kilpą bei nutiesti specialią geležinkelio atšaką pačioje LEZ teritorijoje.

Pati plėtra yra išdalyta į keturis etapus, išsidėsčiusius per stulbinantį 30 metų laikotarpį. Pirmasis etapas turėtų prasidėti 2027 m. (prioritetą teikiant logistikai ir pradiniams MTEP sklypams), o paskutinysis etapas planuojamas tik… 2055–2056 metais. Planuoti gynybos pramonės infrastruktūrą trisdešimčiai metų į priekį regione, kuriame geopolitinė situacija ir karinės technologijos kinta kas kelis mėnesius, yra mažiausiai drąsu. Iki 2056 metų kariniai dronai ir ginkluotė gali būti gaminami visiškai kitais principais, o pati „Rail Baltica“ vizija jau bus tapusi gilia istorija.

Ne mažiau ironiškai atrodo ir siūlomi urbanistiniai-ekologiniai sprendimai. Kadangi sunkiosios karinės pramonės kaimynystė vietos gyventojams paprastai nekelia didelio susižavėjimo, studijos rengėjai siūlo suformuoti vadinamąjį „Žaliąjį stuburą“ (ekologines jungtis palei melioracijos griovius) ir rytinę teritorijos dalį juosiantį „Žaliąjį barjerą“. Šis barjeras (vizualinis ir akustinis želdynų skydas) turėtų apsaugoti vos už 250 metrų esančios Daukniūnų gyvenvietės žmones nuo už tvoros dūzgiančių gamyklų. Galima tik įsivaizduoti ramią Daukniūnų kaimo kasdienybę, kurioje vietiniai gyventojai per berželių alėją stebės, kaip už tvoros bandomos naujos kartos karinės technologijos.

Rizikų analizė: didelė tikimybė, kad nieko nebus

Įdomiausia plėtros studijos dalis atsiskleidžia oficialioje rizikų valdymo matricoje. Čia patys projekto rengėjai, tarsi norėdami apsidrausti nuo ateities ieškinių, oficialiai pripažįsta, jog esminių rizikų tikimybė yra didelė.