Panevėžio futbolo alchemija: nuo biudžeto trupinių iki institucinės monopolijos

Šiuolaikinis viešasis valdymas savivaldybėse neretai primena teatrinį pastatymą. Scenoje garsiai deklaruojamas skaidrumas, konkurencija ir lygios galimybės, tačiau užkulisiuose vyksta visai kitoks veiksmas. Panevėžys, miestas su giliomis futbolo tradicijomis, pastaraisiais metais tapo išskirtine laboratorija, kurioje galima stebėti, kaip mokesčių mokėtojų pinigai paverčiami uždaru, vienam gavėjui pritaikytu mechanizmu.

Viešojoje erdvėje kilęs Panevėžio futbolo finansavimo skandalas, kurį atkakliai kėlė miesto tarybos opozicija ir ypač tarybos narys Ignas Gaižiūnas, atvėrė nepatogią tiesą: ribą tarp nuoširdaus rūpesčio sporto plėtra ir ciniško biudžeto lėšų „įsisavinimo“ savivaldybė jau senokai peržengė.

Ilgą laiką valdančioji dauguma opozicijos kritiką nurašinėjo kaip įprastą politinį triukšmą ar bandymą krautis reitingus prieš rinkimus. Buvo aiškinama, kad kritikai tiesiog nesupranta „aukšto meistriškumo sporto specifikos“, didžiulių investicijų poreikio ir tęstinumo būtinybės. Viską aukštyn kojomis apvertė 2026 metų pradžioje paskelbta Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Antikorupcinio vertinimo išvada. Ji rėžė tiesiai: Panevėžio miesto futbolo plėtros 2025–2027 m. programos finansavimo konkurso nuostatai kelia rimtų rizikų. Tai, ką opozicija vadino skandalingu ir monopoliniu modeliu, STT patvirtino oficialia teisine kalba, išdėstydama penkias kritines pastabas.

Pabandykime dekonstruoti Panevėžio futbolo rėmimo schemą. Remdamiesi biudžeto skaičiais ir STT išvadomis, atseksime, kaip per pastarąjį dešimtmetį kito miesto finansinės injekcijos, kaip augo apetitai ir kaip kartu su jais tobulėjo biurokratiniai barjerai, skirti eliminuoti bet kokią nepageidaujamą konkurenciją.

Istorinė evoliucija: nuo bendruomenės rėmimo iki dvaro oligarchijos (2015–2026 m.)

Norint suprasti dabartinio pasipiktinimo mastą, būtina atsukti laikrodį atgal. Savivaldybės sporto biudžetas nėra guminis, todėl lėšų dalybos visada atspindi realią galių pusiausvyrą mieste. Skaičių analizė nuo 2015 iki 2026 metų atskleidžia stulbinančią metamorfozę: nuo santykinai kuklių ir visiems prieinamų dotacijų pereita prie milžiniškų, į vienas rankas sukoncentruotų srautų.

Kukli pradžia ir augantis apetitas (2015–2019 m.)

Dešimtmečio pradžioje Panevėžio savivaldybės požiūris į sporto klubų rėmimą buvo kur kas nuosaikesnis ir labiau subalansuotas. 2016 metais iš 72,2 mln. eurų bendro miesto biudžeto Kūno kultūros ir sporto programai teko 2,66 mln. eurų. Tačiau privačių klubų projektams skiriamas pyragas buvo mažas: 46 sporto organizacijos dalijosi bendrą 232 000 eurų sumą. Tuometinėje hierarchijoje dominavo krepšinis – „Lietkabelio“ klubas (Aukštaitijos krepšinio centras) gavo 100 000 eurų. VšĮ futbolo klubas „Panevėžys“, palyginti su dabartiniais standartais, tenkinosi simboline 30 000 eurų suma, o rankinio klubas „HC Grifas“ gavo 20 000 eurų. Bazinį vaikų ugdymą vykdžiusi biudžetinė Panevėžio futbolo akademija buvo finansuojama atskira eilute – jai teko 353 800 eurų.

Šis laikotarpis rodo, kad miestas dar stengėsi išlaikyti proporcijas ir neleido vienam klubui absoliučiai dominuoti. Tačiau 2019 metais situacija lūžo iš esmės. Sporto organizacijoms paskirstytas biudžetas išaugo iki 636 000 eurų, iš kurių buvo finansuoti 43 projektai. Liūto dalis atiteko dviejems gigantams: krepšinio klubas „Lietkabelis“ gavo 301 000 eurų, o futbolo klubas „Panevėžys“ išgyveno precedento neturintį šuolį – jo dotacija pasiekė 200 000 eurų.

Dviejų klubų hegemonija paliko kitas 41 organizaciją dalytis trupinius. Pavyzdžiui, Panevėžio triatlono klubas, iškovojęs teisę organizuoti pasaulio čempionatą, gavo tik 38 800 eurų. Kitos futbolo iniciatyvos liko paraštėse: asociacija „Sportidus plius“ (salės futbolas) gavo 3 000 eurų, „Aukštaitijos“ futbolininkai – 1 500 eurų, o FK „Ekrano senjorai“ – vos 1 000 eurų. Būtent ši 2019-ųjų statistika puikiai iliustruoja opozicijos ir I. Gaižiūno kritiką: miestas nustojo remti sporto įvairovę ir bendruomenes, o biudžetą pavertė dviejų profesionalių klubų išlaikymo fondu. Tuomet bendras sporto klubų poreikis siekė 1,4 mln. eurų – mažiems klubams teko merdėti, kol didieji sėmė biudžeto lėšas pilnomis saujomis.

Trimečių programų era: monopolijos įtvirtinimas (2020–2023 m.)

Siekdama užtikrinti „stabilumą“ – o tiksliau, garantuoti nenutrūkstamą ir nekvestionuojamą finansinį srautą prioritetiniams klubams – savivaldybė įvedė trimečių programų finansavimo modelį. Tai buvo genialus biurokratinis ėjimas. Užuot kasmet kėlus klausimus dėl lėšų skyrimo pagrįstumo taryboje, kur opozicija galėtų kelti nepatogius klausimus, buvo sukurta ilgalaikė schema.

2020 metais buvo patvirtintas finansuojamų Panevėžio miesto savivaldybės sporto organizacijų trimetės (2020–2022 m.) programos projektų sąrašas. Vertinimo komisija sulaukė projektų, kurių prašoma suma siekė beveik 1,4 milijono eurų, tačiau paskirstė 700 900 eurų. VšĮ futbolo klubas „Panevėžys“ su projektu „Link medalių!“ užsitikrino 294 000 eurų sumą. Šis projektas apėmė miesto garsinimą ir reprezentavimą dalyvaujant A lygoje ir potencialiai UEFA turnyruose. Šalia to, VšĮ krepšinio klubas „Lietkabelis“ užsitikrino 306 000 eurų metinį finansavimą. Šios dvi organizacijos suvalgė absoliučią daugumą trimetės programos biudžeto.

Tuo pačiu metu, smulkiesiems futbolo entuziastams teko tenkintis simbolinėmis, beveik pašaipiomis išmokomis iš kitų nedidelių savivaldybės fondų. Pavyzdžiui, 2020 m. vasarą Panevėžio FK „Ekrano senjorai“ už projektą „Futbolas – gyvenimo būdas“ gavo 540 eurų, o VšĮ „Naujieji projektai“ vaikų ir jaunimo vasaros sporto lygai, apimančiai ir futbolą, gavo 760 eurų. Panašus vaizdas matomas ir 2022 metais, kai asociacija „Panevėžio futbolas“ Lietuvos futsal A lygos varžybų rengimui iš savivaldybės gavo 3 800 eurų. Skirtumas tarp 294 000 eurų didžiajam klubui ir 3 800 eurų salės futbolo bendruomenei puikiai iliustruoja sporto politikos prioritetų deformaciją.

Aukščiausias taškas: milijonai vienoms rankoms ir teisinės užkardos (2024–2026 m.)

Artėjant prie analizuojamo laikotarpio pabaigos, apetitai pasiekė tokį lygį, kuriam neužteko senųjų procedūrų. 2023–2025 m. laikotarpiu bendrai aukšto meistriškumo sporto programai jau buvo skiriama daugiau kaip 3,1 milijono eurų (vidutiniškai apie 1 milijoną eurų kasmet), kuriais toliau maitinosi reprezentacinės komandos. 

Kulminacija tapo sprendimai, priimti 2024 metų pabaigoje ir 2025 metų pradžioje, kurie ir tapo STT tyrimo objektu. 2024 m. gruodžio 27 d. miesto taryba (sprendimu Nr. 1-563) patvirtino Panevėžio miesto futbolo sporto šakos 2025–2027 metų plėtros programą ir jos finansavimo konkursą. Pagal šią programą, merės 2025 m. kovo 5 d. potvarkiu Nr. M-123, miestą valdančio politinio komiteto „Atsinaujinančiam Panevėžiui“ nario vadovaujamai VšĮ futbolo akademijai „Panevėžys“ buvo skirta protu sunkiai suvokiama 440 000 eurų suma vieniems metams iš programos. Kai ant kortos pastatoma beveik pusė milijono eurų kasmet, atsiranda teorinė rizika, kad konkurse gali bandyti dalyvauti ir kiti sporto subjektai, inovatyvios akademijos ar privatūs investuotojai. Būtent siekiant eliminuoti šią „grėsmę“, buvo sukurti Nuostatai, kuriuos tarybos opozicija vadino korupciniais, o STT savo išvadoje pavertė biurokratinio cinizmo etalonu.

Teisėkūros farsas: chirurginė STT išvados analizė ir biurokratinė alchemija

Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2026 metais pateikta Antikorupcinio vertinimo išvada „Dėl Panevėžio miesto futbolo sporto šakos 2025–2027 metų plėtros programos finansavimo iš savivaldybės biudžeto lėšų konkurso nuostatų“ yra išskirtinis dokumentas. Nors jis parašytas standartine, bejausme teisės aktų vertinimo kalba, tarp eilučių ir išvadų punktų slypi gilus institucinis pasibaisėjimas tuo, ką pavyko sukonstruoti Panevėžio miesto savivaldybės teisininkams ir politikams.

Miesto tarybos narys Ignas Gaižiūnas savo kritikoje akcentavo, kad sukurta sistema tarnauja ne viešajam interesui, o yra iš anksto nulemtas žaidimas, skirtas maitinti vieną konkretų klubą ir jo susijusias struktūras. STT išvada šią politinę prielaidą pavertė teisiškai įrodytu faktu, dekonstruodama Nuostatus, patvirtintus tarybos sprendimu Nr. 1-563. Analizuojant penkias kritines STT pastabas , atsiveria meistriškai sukurta biurokratinė apsaugos sistema, susidedanti iš subjektyvumo, laiko paradoksų, slaptumo ir neatskaitomybės.

Visagalis klerkas ir institucinis subjektyvumas

Pirmasis ir bene ciniškiausias barjeras bet kokiai konkurencijai, kurį identifikavo STT, yra paraiškų administracinės atitikties vertinimo mechanizmas. Kiekvienas viešasis konkursas prasideda nuo formalių reikalavimų patikrinimo. Standartinėje praktikoje tai yra elementarus techninis procesas: ar pateikti visi parašai, ar užpildytos reikiamos formos. Tačiau Panevėžio futbolo programos Nuostatų 4 punktas numato, kad už konkurso vykdymą yra atsakingas vienas žmogus – Sporto skyriaus darbuotojas.

Šis vienasmenis pareigūnas, remiantis Nuostatų 27.7 papunkčiu, turi įvertinti, ar paraiškos teikėjas atitinka visus 18 programos Kriterijų lentelėje numatomų rezultatų pasiekimo vertinimo kriterijų. Sąrašas įspūdingas: atitikimas LFF sertifikavimo žvaigždutėms, dešimtys UEFA licenciją turinčių trenerių, 34 sukomplektuotos grupės, 14-15 žaidėjų pagrindinėje komandoje ir t.t..

Kur čia slypi genialus korupcinis dizainas? Ogi ten, kad Nuostatuose visiškai nėra reglamentuota, pagal kokius oficialius dokumentus ar valstybinius registrus šis darbuotojas nustato atitiktį. STT tyrėjai pažymi, kad Nuostatų 16.7 papunktis leidžia dalyviui pateikti „kitus dokumentus“, kuriuos jis pats mano esant reikalingus.

Kaip teigia STT išvada, toks reglamentavimas reiškia, kad Sporto skyriaus darbuotojas administracinės atitikties vertinimo metu „savo nuožiūra pagal subjektyvų supratimą vertina, ar konkurso dalyvis atitinka lentelėje nustatytus kriterijus“. Iš esmės, vienas savivaldybės klerkas atlieka kokybinį (ne kiekybinį ar formalų) 440 000 eurų vertės paraiškos vertinimą vienasmeniškai. Jei atsirastų koks nors nepageidaujamas futbolo klubas, metantis iššūkį hegemonui, šis darbuotojas turėtų absoliučią, niekaip teisiškai neapribotą diskreciją atmesti jo dokumentus tiesiog konstatuodamas, kad jo „subjektyviu supratimu“ dokumentai neįrodo atitikties. STT tai vienareikšmiškai vadina „antikorupciniu požiūriu ydingu teisiniu reglamentavimu, sudarančiu sąlygas neobjektyviam ir neskaidriam […] vertinimo procesui“, leidžiančiu sudaryti išskirtines sąlygas konkrečiam dalyviui.

Laiko mašinos paradoksas: kaip pasiekti 2027 metų rezultatus 2025 metais?

Jei pirmasis punktas rėmėsi subjektyvumu, tai antroji STT pastaba dekonstruoja visišką teisinį absurdą, kuris peržengia logikos ribas ir įžengia į mokslinės fantastikos teritoriją. Nuostatų 17 punkte reikalaujama, kad „Paraiškos teikėjas turi atitikti visus Programos uždavinių ir rezultato pasiekimo vertinimo kriterijų lentelėje numatomus rezultato pasiekimo vertinimo kriterijus“.

Pažvelgus į mero patvirtintą Kriterijų lentelę , matome, kad joje surašyti ateities tikslai. Programa skirta 2025–2027 metams. Konkursas buvo paskelbtas ir vyko 2025 metų sausio mėnesį (paraiškos teikiamos iki sausio 30 d.). Tačiau lentelėje reikalaujama parodyti rezultatus, kurie bus pasiekti 2026 ir 2027 metais. Pavyzdžiui, 2027 metais organizacija turi turėti 18 futbolo trenerių su UEFA licencija, 550 programoje dalyvaujančių asmenų, 34 sukomplektuotas grupes.

Remiantis STT išvada, konkurso administracinės atitikties vertinimo formoje (tvirtintoje sausio 7 d. mero potvarkiu Nr. M-8) vertinama, ar teikėjas vykdo visus numatytus kriterijus. STT tyrėjai tiesiogiai konstatuoja nesuvokiamą faktą: „administracinės atitikties vertinimo metu vertinami ne praeityje objektyviai pasiekti rezultatai, o ateityje dar tik pasiektini (arba ne) rezultatai, kurių pasiekimo konkurso organizavimo metu objektyviai pagal faktinius duomenis įvertinti neįmanoma“.

Koks šio loginio absurdo tikslas? Ignas Gaižiūnas ir kiti kritikai tai puikiai suprato. Tai yra „užrakinimo“ mechanizmas. Tokius Kriterijų lentelės reikalavimus paraiškos teikimo momentu, t. y. dar net negavus finansavimo, gali atitikti tik vienas vienintelis subjektas – tas, kuris jau turi sukomplektuotą milžinišką infrastruktūrą iš ankstesnių metų dotacijų. Šiuo atveju – su miestą valdančiu politiniu komitetu „Atsinaujinančiam Panevėžiui” siejamo  futbolo klubo „Panevėžys” direktoriaus pavaduotojo Pauliaus Janušausko valdoma VšĮ futbolo akademija „Panevėžys“. Kitiems potencialiems dalyviams, kurie, STT žodžiais tariant, norėtų plėtotis ir tuos rezultatus pasiekti per Programos įgyvendinimo laikotarpį, „administracinės atitikties vertinimo metu faktiškai užkertamas kelias dalyvauti konkurse“. Tai nėra konkursas; tai yra praeityje sukurto monopolio legitimizavimas popieriuje, reikalaujant iš kitų turėti laiko mašiną. STT šią nuostatą pavadino „kritiškai ydinga antikorupciniu požiūriu“.

Vaiduoklių komisija ir sprendimų priėmimo slaptumas

Trečioji STT pastaba nagrinėja kokybinio vertinimo etapą. Jei paraiška stebuklingu būdu praeina administracinį filtrą (pagal Nuostatų 30 punktą), ji per 5 darbo dienas teikiama komisijai. Kaip ir pridera „demokratinei“ savivaldai, sprendimus priima ne vienas asmuo, o kolegialus organas (Nuostatų 7.1 papunktis).

Tačiau čia Panevėžio teisininkai pritaikė kitą klasikinių autoritarinių struktūrų triuką – institucinį šešėlį. Nuostatai, kuriuos tvirtina miesto taryba (viešas ir skaidrus organas), visiškai nereglamentuoja komisijos sudarymo procedūros, narių skaičiaus, jų kompetencijos, posėdžių vedimo ar sprendimų priėmimo tvarkos. Viskas yra perkelta į komisijos veiklos nuostatus, kurie tvirtinami Savivaldybės mero potvarkiu.

Problema, kurią atskleidė STT, yra šokiruojanti: šie mero potvarkiu tvirtinami komisijos veiklos nuostatai paprasčiausiai nėra viešai paskelbti. STT atstovai neturėjo jokios galimybės įvertinti, kas ir kaip vertina projektus. Toks fragmentuotas ir iš dalies slaptas reglamentavimas paneigia bet kokią visuomeninės kontrolės galimybę. Kaip pastebi STT, neviešinant taisyklių, „neužtikrinama… galimybė konkurso dalyviams įgyvendinti savo teises, pavyzdžiui, apskundžiant konkurso rezultatus“. Juk neįmanoma teisme ar apeliacinėje komisijoje apskųsti procedūros pažeidimo, jei pati procedūra yra įslaptinta ir prieinama tik merui bei jo paskirtiems „vaiduokliams“. Tai sukuria palankią terpę neobjektyviam ir išimtinai politiškai motyvuotam sprendimų priėmimui.

Neriboto limito bankomatas: papildomas finansavimas be jokių taisyklių

Net jei visos ankstesnės kliūtys garantuoja vieno klubo pergalę, sistema turi būti atspari netikėtumams, pavyzdžiui, jei „netinkamas“ konkurentas pasiūlytų atlikti tuos pačius darbus už gerokai mažesnę sumą. Nuostatų 36 punktas sako, kad pirmenybė teikiama tam dalyviui, kuris prašo mažesnės savivaldybės biudžeto lėšų dalies. Tai skamba kaip skaidrus ekonominis principas, saugantis mokesčių mokėtojų pinigus.

Tačiau Panevėžio savivaldybės dizaineriai į Nuostatus (41 punktas) įdėjo Trojos arklį: „Programos vykdytojas, gavęs lėšų Programai įgyvendinti, turi teisę teikti motyvuotą realiu faktiniu poreikiu pagrįstą prašymą dėl papildomų lėšų skyrimo“.

STT tyrėjai, pasižymintys puikiu ciniškų schemų perpratimu, iškart identifikavo riziką. Kas trukdo iš anksto numatytam laimėtojui konkurso metu oficialiai paprašyti neadekvačiai mažos sumos vien tam, kad pasinaudojant 36 punktu garantuotai išstumtų bet kokį konkurentą? O kai konkurentai eliminuojami ir sutartis pasirašyta, laimėtojas tiesiog ateina į (slaptą) komisiją ir, vadovaudamasis 41 punktu, sako: „mums trūksta lėšų“.

Kaip akcentuoja STT, Nuostatuose nėra jokių papildomų sąlygų ar kriterijų, apribojančių tokio papildomo finansavimo skyrimą. Komisija gali skirti pinigus tiesiog „savo nuožiūra“, net neatsižvelgdama į tai, ar rezerviniame sąraše nėra kitų klubų, kurie negavo nei cento. Toks mechanizmas paverčia viešąjį konkursą farsą, suteikdamas laimėtojui neribotą diskreciją naudotis savivaldybės biudžetu kaip asmeniniu bankomatu, faktiškai anuliuojant bet kokią finansinės konkurencijos prasmę pirminiame etape. Tai skatina nesąžiningą elgseną ir maksimizuoja korupcijos riziką.

Pinigai yra, atsakomybės nėra: iliuzinė kontrolė

Viešojo administravimo teorija remiasi prielaida, kad viešųjų lėšų panaudojimas privalo generuoti matomą ir pamatuojamą viešąjį gėrį, o subjektas, gavęs lėšas, privalo griežtai atsiskaityti už kiekvieną rezultatą. STT analizė atskleidžia, kad Panevėžio savivaldybėje šis principas buvo sąmoningai iškastruotas.

Nuostatų 51 punktas teigia, kad Programos vykdytojas „Savivaldybės administracijos reikalavimu privalo pateikti visą prašomą informaciją…“. STT pabrėžia žodį „reikalavimu“. Teisiškai tai reiškia, kad Programos vykdytojui nėra nustatyta pareiga reguliariai (pavyzdžiui, kas ketvirtį ar kasmet) teikti ataskaitas apie 440 000 eurų panaudojimą. Jei draugiškai nusiteikusi savivaldybės administracija nusprendžia „nereikalauti“, tai jokia ataskaita niekada ir nepateikiama. Kaip konstatuoja STT, „Programos vykdymo ir lėšų panaudojimo kontrolė gali būti visai nevykdoma“.

Dar tragikomiškesnė situacija yra su finansinėmis sankcijomis (Nuostatų 37 punktas) ir sutarties nutraukimo sąlygomis (Nuostatų 53 punktas). STT atkreipia dėmesį, kad nė viena iš finansinių sankcijų ar sutarties nutraukimo sąlygų nėra tiesiogiai susieta su Programos tikslų ar Kriterijų lentelėje nustatytų rezultatų nepasiekimu. Pavyzdžiui, organizacija pasižadėjo atitikti LFF 3 žvaigždutes, surinkti 18 UEFA licencijuotų trenerių ir turėti 550 programoje dalyvaujančių asmenų. Jei po metų paaiškėja, kad jie neturi nei žvaigždučių, nei trenerių, nei vaikų – pagal Nuostatus, tai nėra tiesioginis pagrindas taikyti finansines sankcijas, nes jos taikomos tik už smulkius finansinio prisidėjimo (10 proc.) trūkumus.

O sutarties nutraukimas galimas tik už „esminius pažeidimus“ (53.2 papunktis), kurių sąvoka Nuostatuose… nėra apibrėžta. STT argumentuoja, kad nesant aiškios sąvokos, savivaldybės administracija gali subjektyviai interpretuoti, kas yra esminis pažeidimas, ir atleisti proteguojamą klubą nuo bet kokios atsakomybės, o kitą (hipotetinį) klubą nubausti už smulkmenas. Toks reglamentavimas sudaro tiesiogines sąlygas neskaidriai ir ne pagal paskirtį naudoti šimtatūkstantines lėšas, eliminuojant elementariausią kontrolės mechanizmą.

Politinis kontekstas: Opozicijos balso ignoravimas ir kleptokratinės tendencijos

Tarybos nario Igno Gaižiūno ir kitų opozicijos atstovų viešai išreikšta kritika dėl Panevėžio futbolo finansavimo, kurios kulminacija tapo reikalavimas atlikti STT vertinimą, ilgą laiką valdančiosios daugumos buvo atmetama pasitelkiant demagogiją apie „aukštus miesto sporto pasiekimus“. Oficialus 2025–2027 m. programos tikslas skamba didingai: „vystyti struktūrizuotą futbolininkų sportinio rengimo sistemą, užtikrinti futbolo bendruomenei prieinamą… aplinką, prisidėti prie teigiamo Panevėžio miesto, šalies įvaizdžio formavimo“.

Tačiau STT dokumentas demaskuoja šią retoriką. Kai teisės aktai konstruojami taip, kad laimėtų tik viena institucija, kai panaikinama bet kokia rezultatų kontrolė ir įslaptinamas komisijos darbas, „teigiamo įvaizdžio formavimas“ tampa figos lapeliu, dengiančiu biudžeto vampyrizmą. Opozicijos atstovai, tokie kaip I. Gaižiūnas, akcentavo būtent šią sisteminę problemą: savivaldybės sporto politika Panevėžyje tapo ne sporto, o specifinės interesų grupės maitinimo politika.

„Atšalimo efektas“ sporto ekosistemoje

Sukurta monopolinė sistema turi destruktyvų poveikį visai Panevėžio sporto ekosistemai. Kaip matėme iš istorinių duomenų , anksčiau Panevėžyje egzistavo bent minimali futbolo krypčių įvairovė: salės futbolas , senjorų turnyrai , mažesnės asociacijos. Centralizavus finansavimą ir sukūrus hermetiškus Nuostatus, siunčiamas aiškus signalas investuotojams ir sporto entuziastams: jūsų idėjos Panevėžyje yra nepageidaujamos, nes jūs niekada neįveiksite administracinio darbuotojo , jūs neturite laiko mašinos ir neturite priėjimo prie slaptų buvusio mero komisijų.

Tai sukelia klasikinį „atšalimo efektą“. Rinka tiesiog nustoja generuoti naujas iniciatyvas. Kam stengtis kurti inovatyvią vaikų futbolo akademiją, kviesti užsienio specialistus ar investuoti privačias lėšas, jei iš anksto žinoma, kad 440 000 eurų savivaldybės pyragas jau yra padalintas politiniuose užkulisiuose? Monopolija, net ir sporte, neišvengiamai veda į kokybės smukimą, nes dingsta išlikimo ir tobulėjimo instinktas, kurį skatina konkurencija. Kai biudžetas garantuotas, motyvacija auginti rezultatus – tiek sportinius, tiek vadybinius – drastiškai krenta.

Ar kitos sporto šakos veikia taip pat?

Nors STT išvada tiesiogiai liečia tik futbolo programą, ji atveria erdvę pagrįstoms abejonėms dėl visos Panevėžio savivaldybės sporto finansavimo architektūros. Nuo 2023 iki 2025 metų, kaip nurodo pati savivaldybė, aukšto meistriškumo sporto programai buvo išdalyta virš 3,1 mln. eurų, ir dar 2026 m. patvirtintas naujas trimetis aprašas.

Jei futbolo Nuostatai galėjo būti surašyti taip ciniškai ir ignoruojant elementariausius skaidrumo standartus, kyla logiškas klausimas: ar kitose srityse, pavyzdžiui, milijoniniame krepšinio finansavime (kur „Lietkabelis“ istoriškai atsiriekia didžiausią dalį – 301 tūkst. eurų 2019 m. , 306 tūkst. 2020 m. ), taikomi skaidresni kriterijai? Ar ten vertinimo komisijų nuostatai yra vieši? Šis skandalas, pagrįstas tarybos nario I. Gaižiūno ir kitų opozicionierių iškeltais faktais, formuoja gilią institucinę nepasitikėjimo krizę. Tai sufleruoja, kad „valstybės užgrobimo“ reiškinys Panevėžyje  sėkmingai evoliucionavo į „savivaldos užgrobimo“ mikrolygmenį, kur teisėkūra aptarnauja ne viešąjį, o privatų interesą.