Pasiūlymas prieš vestuves pasirašyti vedybų sutartį daugeliui vis dar skamba kaip nepasitikėjimo ženklas ar net skyrybų nuojauta. Tačiau teisininkai pabrėžia tai, apie ką susimąstoma retai: vedybinės sutarties nesudariusi pora taip pat gyvena pagal tam tikras taisykles, tik jas nustatė ne patys sutuoktiniai, o valstybė. Šios nuostatos automatiškai įsigalioja nuo santuokos sudarymo dienos ir apima viską – nuo darbo užmokesčio iki šeimos verslo.
Įsivaizduokite: dvejus metus puoselėjusi gražius santykius, pora apsigyvena kartu, susižada ir ima planuoti svajonių vestuves. Tačiau likus visai nedaug laiko iki šventės, vienas jų ištaria „sukrečiančius“ žodžius: pasirašykime vedybų sutartį. Partneris pasimeta, suabejoja kito jausmais ir net pradeda svarstyti, ar apskritai nori tuoktis.
Neigiamas nusistatymas dėl vedybų sutarčių visuomenėje vis dar gajus, pastebi teisės firmos „Sorainen“ partnerė, advokatė Jurgita Karvelė, besispecializuojanti šeimos teisės ir ginčų sprendimo srityse.
„Išgirdę tokį pasiūlymą, žmonės dažniausiai pamano, kad antroji pusė jau planuoja skyrybas arba neabejoja, jog santuoka anksčiau ar vėliau iširs. Tai suprantama: nors vedybų sutarties nuostatos taikomos ir santuokos metu, didžiausią reikšmę šis dokumentas įgyja būtent skyrybų atveju. Vis dėlto vedybų sutartis nėra santuokos žlugimo pranašas“, – teigia J. Karvelė.
Valstybė jau nusprendė už jus
Pasak advokatės, svarbiausia suvokti: vedybų sutarties nebuvimas nereiškia, kad poros turtiniai santykiai nėra teisiškai reglamentuoti. Priešingai – Civiliniame kodekse įtvirtintos taisyklės automatiškai įsigalioja nuo santuokos sudarymo akimirkos. Šis valstybės numatytas modelis vadinamas bendrąja jungtine nuosavybe.
„Vedybų sutartis yra galimybė patiems nuspręsti, kokios taisyklės galios poros turtiniams santykiams, užuot palikus šį sprendimą įstatymui. Todėl diskusiją reikėtų pradėti ne nuo klausimo, ar mums reikia sutarties, o nuo to, ar norime gyventi pagal valstybės numatytą tvarką, ar visgi susikurti savąją“, – pažymi J. Karvelė.
Ką ši tvarka reiškia praktiškai, paaiškina teisės firmos „Sorainen“ teisininkė Ieva Tučkutė. Bendroji jungtinė nuosavybė apima visą santuokos metu įgytą turtą – nesvarbu, kieno lėšomis jis pirktas, kas uždirbo pinigus ar kieno vardu turtas įregistruotas.
„Jei nėra vedybų sutarties, pusė žmonos darbo užmokesčio teisiškai laikoma vyro pajamomis, ir atvirkščiai. Net jei abu sutuoktiniai sutartų, nė vienas jų negali įsigyti registruojamo turto asmeninės nuosavybės teise. Kol santuoka trunka, nėra išskirta, kiek ir kokio turto priklauso kiekvienam – viskas yra bendra. Tai išgryninama tik dalijant turtą, dažniausiai – skiriantis“, – aiškina I. Tučkutė.
Taisykles galima susikurti patiems
Vedybų sutartis leidžia sutuoktiniams pasirinkti jų poreikius geriausiai atitinkantį turto teisinį režimą. Pasak I. Tučkutės, galima išskirti kelis pagrindinius modelius. Vienas jų – visiškas bendrosios jungtinės nuosavybės atsisakymas, kai visas po santuokos įgytas turtas tampa asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe. Šis variantas dažnai aktualus poroms, kuriose abu partneriai turi savarankiškus verslus ir skirtingus finansinius įsipareigojimus.
„Kita galimybė – bendroji dalinė nuosavybė, kai santuokoje įgytas turtas padalijamas į iš anksto nustatytas dalis, pavyzdžiui, po 50 proc. ar kitu šalių sutartu santykiu. Taip pat galima pasirinkti mišrų modelį, numatant skirtingas taisykles skirtingoms turto rūšims: pavyzdžiui, transporto priemonės ar nekilnojamasis turtas gali tapti asmenine kiekvieno nuosavybe, o visas likęs turtas likti bendrąja jungtine nuosavybe“, – vardina I. Tučkutė.
Ne tik turto dalybos
Turto teisinis režimas – tik viena vedybų sutarties dalių. Praktikoje šalys neretai susitaria dėl įvairių kompensacijų, išlaikymo ar kitų individualių įsipareigojimų santuokos nutraukimo atveju. Kai kurie susitarimai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti netikėti, tačiau jie puikiai parodo šios sutarties lankstumą.
„Vienoje sutartyje buvo numatyta, kad skyrybų atveju vyras žmonai mokės kelių dešimčių tūkstančių eurų kompensaciją už kiekvieną santuokoje pragyventą mėnesį. Kitoje – nustatyti kriterijai būstui, kurį vyras įsipareigojo nupirkti žmonai nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės santuoka nutrūktų. Dar vienoje sutartyje šalys sutarė, kad skyrybų atveju žmonai bus mokamas išlaikymas, o jo suma bus didesnė, jei ši iki išsiskyrimo bent 18 mėnesių iš eilės nedirbo ir santuoka neiširo dėl jos kaltės“, – pasakoja J. Karvelė.
Tokie pavyzdžiai tinka ne visiems, tačiau jie rodo, kad vedybų sutartis gali atspindėti realų gyvenimą, o ne tik abstraktų teisinį modelį. Pašnekovių teigimu, baimintis vedybų sutarties vien dėl jos sąsajų su skyrybomis neverta.
„Tai panašu į baimę sudaryti testamentą vien todėl, kad jis siejamas su mirtimi. Nė vienas šių dokumentų nesukuria įvykio, kuriam yra skirtas. Abu tik leidžia iš anksto nuspręsti, kaip būtų sprendžiami svarbūs klausimai, jei tokia situacija vis dėlto susiklostytų. Vedybų sutartis – tai teisė pasirinkti. O nepasirinkimas nėra neutralus sprendimas: jis reiškia, kad taisykles už jus jau parinko įstatymas“, – priduria teisės firmos „Sorainen“ partnerė J. Karvelė.
