2024, vasario 26, Pirmadienis

Mokęs gyventi pagal sąžinę. Jono Jurašo būties kaina

Vasario 1 d. 17.15 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaroma Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parengta paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“. Ekspoziciją pristatys, į kelionę po kūrėjo gyvenimą ir kūrybą pakvies parodos sumanytoja bei kuratorė Liucija Armonaitė.

„Jonas Jurašas. Būties kaina“ jau rodyta Kaune, Merkinėje, Vilniuje. Stabtelėjimas Panevėžyje ypatingas. Nes tai gimtasis teatro režisieriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato miestas.

Žiūrovams pateikiami biografijos faktai, lėmę asmenybės formavimąsi, kūrybines nuostatas, nepalenkiamą priešpriešą sovietinei sistemai. Čia, Panevėžyje, į penkiamečio Jonuko sąmonę įsirėžė tragiška 1941-ųjų diena, kai jo ir sesers Nijolės akivaizdoje sušaudyti tėvai Sofija ir Jonas. Kada parkritusi ant kelių motina baltaraiščių maldavo pasigailėti bent vaikų… Tragediją mena ir buvę Sietyno gatvės kaimynai. Tarp jų – Ina Leontina Laurinaitytė, kuri muziejui padovanojo unikalią 1941-ųjų fotografiją – vaikų apsuptą mokyklų ir darželių inspektorę S. Jurašienę. Ši fotografija – viena parodos eksponatų. Gal parodoje apsilankys žmonių, kurie pažins save toje senoje fotografijoje?… Gal atsiras ir daugiau vertingų dokumentų, liudijančių Jurašų šeimos gyvenimą Panevėžyje? Jiems atsirastų vietos tarp parodos eksponatų – papildytų ir praplėstų informaciją apie režisieriaus vaikystę Panevėžyje.

J.Jurašas sukūrė daugiau kaip 50 spektaklių sovietmečio Lietuvoje ir Rusijoje, Vakaruose (JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Japonijoje), nepriklausomybę atgavusioje tėvynėje – Operos ir baleto, Kauno dramos teatruose. Anot J. Jurašo, pastarasis – svarbiausias jo kūrybinio darbo uostas. Teatras, griaudėjęs nuo sužavėtų žiūrovų ovacijų, kuriame netrūko išdavysčių, o režisieriaus sumanymus žlugdė sovietiniai funkcionieriai.

Toks buvo ir 1972-ųjų pavasaris, kai Kaune vyko net kelios Jurašo režisuotos Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ peržiūros, provokaciniai nomenklatūros aptarimai. Valdžia, susidorodama su „nepatogiu, per daug dvasingu ir nacionalistiniu“ režisieriumi, įsakė spektaklio finale atsisakyti Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, žėrė priekaištus aktorei Rūtai Staliliūnaitei, kuri Barboros  žodžiais išsakė meilę ne tik Žygimantui Augustui, bet ir laisvai Lietuvai. Jurašas sulaukė griežtų valdžios nurodymų. J. Grušą ištiko infarktas… Protestuodamas prieš cenzūrą J. Jurašas parašė atvirą laišką LTSR kultūros ministrui, tačiau buvo pašalintas iš vyriausiojo režisieriaus pareigų be teisės dirbti teatre.

Negaudavo ir kitų valdiškų darbų nei režisierius, nei jo žmona Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, netekusi tarnybos Jaunimo teatre. Beveik dvejus metus šeima šiaip taip vertėsi iš atsitiktinių darbų, draugų ir bičiulių pagalbos. 1974 m. KGB Jurašus išprašė iš Tėvynės.

Jau daug metų pora gyvena JAV. Tačiau ir šiandien režisierius kai kam vis dar nepatogus, nes vadovaujasi nekintančiomis pamatinėmis vertybėmis: visur ir visada – gyvenime ir kūryboje – elgtis pagal savo sąžinę. Laisvo žmogaus sąžinę.

Jurašas laiškas ekspozicijos lankytojams: „Kreipiuosi į jus iš toli – iš kitos Atlanto pusės, norėdamas padėkoti už nelauktą prasmingą dovaną – už parodą, kuri apžvelgia mano vingiuotą kūrybinę kelionę, ir už dėmesį, skiriamą jai. Sakoma, teatras – efemeriškas menas. Ir vis dėlto kai kurių teatro kūrinių pėdsakai išlieka. Tai patvirtina ir ši paroda. Mano spektaklių nebėra, o jų vaizdai, atšvaitai, įrašai, rekvizitai liudija, kad ne veltui gyventa. O gyventi man reiškė kurti, nepasiduoti, neišduoti savo principų. Priešintis priespaudai, prietarams ir laikui. Džiaugiuosi, kad man kartais pavykdavo uždegti žmones gyventi pagal savo sąžinę“.

Paroda „Jonas Jurašas. Būties kaina“ bibliotekoje veiks nuo vasario 1 iki kovo 18 d.

 

Parengta pagal Liucijos Armonaitės informaciją

- Reklama -

Naujausi straipsniai