Sovietų okupacijos metais Katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo viena iš nedaugelio institucijų, kuri išsaugojo nuo valdžios nepriklausomą moralinį ir visuomeninį autoritetą. Dėl to ji nuo pat okupacijos pradžios tapo sovietinio saugumo taikiniu. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais su nepaklusniais dvasininkais buvo kovojama atviromis represijomis – areštais, tardymais, įkalinimu ir trėmimais. Vėliau KGB taktika keitėsi. Fizinį susidorojimą vis dažniau papildė sekimas, agentūrinis darbas, provokacijos, dezinformacija ir kompromitavimas.
KGB tikslas buvo ne vien pašalinti konkretų kunigą iš visuomeninio gyvenimo. Ne mažiau svarbu buvo pakirsti jo autoritetą ir sukelti nepasitikėjimą Bažnyčios viduje bei tarp tikinčiųjų.
Tai buvo ypač svarbu po Stalino mirties, kai tiesioginės represijos tapo politiškai mažiau patogios. Atvirai nuteistas kunigas galėjo tapti kankiniu, o jo įkalinimas – dar vienu įrodymu, kad sovietinė valdžia persekioja tikinčiuosius. Todėl vis dažniau buvo ieškoma kitokių poveikio priemonių. Viena iš jų buvo kompromatas.
Kompromatas kaip KGB ginklas
Kompromituojančią medžiagą KGB rinko apie įvairių sričių žmones, tačiau dvasininkijos atveju jos reikšmė buvo ypatinga. Kunigo autoritetas rėmėsi ne tik jo pareigomis. Tikintieji jį vertino kaip moralinį autoritetą, todėl informacija apie tariamą ar tikrą jo nederamą elgesį galėjo būti ypač veiksminga.
KGB domėjosi dvasininkų praeitimi, jų ryšiais, finansine veikla, santykiais su užsieniu, gyvenimo būdu ir asmeniniu gyvenimu. Buvo renkama viskas, kas galėjo būti panaudota spaudimui ar viešam kompromitavimui. Sovietinio saugumo dokumentuose kompromitavimas buvo suprantamas kaip konkreti operatyvinė priemonė. Jo paskirtis buvo ne tik gauti informacijos apie žmogų, bet ir daryti jam poveikį.
Tam tikrais atvejais kompromituojanti medžiaga buvo naudojama verbuojant į agentūrą. Žmogui galėjo būti pasiūlyta rinktis tarp bendradarbiavimo ir jo kompromituojančios informacijos panaudojimo teisėsaugos ar propagandos tikslais. Tai galėjo būti ypač veiksminga tada, kai kalbėta apie veiksmus, kurie pagal sovietinę teisę buvo laikomi nusikaltimais.
Seksualinis gyvenimas – viena jautriausių KGB dominusių sričių
Sovietinėje Lietuvoje vyrų homoseksualūs santykiai buvo kriminalizuoti. LSSR Baudžiamojo kodekso 122 straipsnis už homoseksualius santykius numatė baudžiamąją atsakomybę. Nepilnamečių tvirkinimas ir seksualiniai nusikaltimai taip pat buvo kriminalizuoti.
Todėl informacija apie tokio pobūdžio veiklą galėjo tapti itin stipriu kompromatu.Tačiau KGB požiūris į tokią informaciją ne visada buvo vienodas. Jeigu žmogų būtų iš karto perdavus teisėsaugai ir jis būtų nuteistas, saugumas prarasdavo galimybę juo naudotis. Operatyviniu požiūriu daug vertingesnis galėjo būti kontroliuojamas žmogus, kuris likdavo laisvėje ir toliau eidavo savo pareigas. Būtent todėl seksualinis kompromatas galėjo tapti ne vien baudžiamosios bylos medžiaga, bet ir šantažo priemone.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad iš to negalima daryti išvados, jog visi dvasininkai, turėję seksualinio pobūdžio problemų, buvo KGB užverbuoti būtent tokiu būdu. KGB agentūros verbavimo praktika buvo gerokai platesnė. Buvo naudojami įvairūs motyvai – karjera, materialinė nauda, galimybė išvykti į užsienį, ideologiniai argumentai, kompromituojanti medžiaga ir tiesioginis spaudimas. Seksualinis kompromatas buvo vienas iš galimų įrankių, tačiau ne vienintelis.
KGB domėjosi ir paprasčiausiais Bažnyčios reikalais
Sovietinės valdžios priešiškumas Bažnyčiai atsiskleidžia ne tik politinėse bylose. Kunigas Alfonsas Strielčiūnas, dirbęs Anykščių, Kupiškio ir Rokiškio krašte, 1959 metais buvo nuteistas vieneriems metams priverstinių darbų. Byla buvo susijusi su statybinėmis medžiagomis, kurias jis buvo įsigijęs Obelių bažnyčios remontui.
Tuo metu net bažnyčios remontas nebuvo vien parapijos vidaus reikalas. Religinės bendruomenės ūkinė veikla buvo kontroliuojama, o kunigai galėjo būti baudžiami už tai, kas įprastomis aplinkybėmis atrodytų kaip paprastas administracinis ar ūkinis veiksmas. Tokios bylos buvo dalis platesnės sistemos, kurioje Bažnyčios veikla buvo apribota, o dvasininkų veiksmus stebėjo valstybės saugumo struktūros.
Agentūra Bažnyčios viduje
KGB Bažnyčioje kūrė agentūrinį tinklą. Jo paskirtis buvo rinkti informaciją apie dvasininkų veiklą, parapijų gyvenimą, tikinčiųjų nuotaikas, ryšius su užsieniu ir antisovietinę veiklą. Oficialūs agentai pasirašydavo bendradarbiavimo įsipareigojimus, gaudavo slapyvardžius ir buvo vedami atskirose bylose. Pagal atliekamas funkcijas jie galėjo būti informatoriai, stebėtojai ar asmenys, kuriems buvo pavedama daryti įtaką kitiems.
Egzistavo ir vadinamieji patikėtiniai. Jie formaliai nebuvo priskiriami agentams, nepasirašydavo įsipareigojimų ir dažnai bendradarbiaudavo žodiniu susitarimu. Tokia bendradarbiavimo forma KGB buvo patogi, nes jai reikėjo mažiau formalumų. Dvasininkijos atveju tokio tinklo reikšmė buvo ypatinga. Informacija iš Bažnyčios vidaus leido KGB stebėti ne tik pavienius kunigus, bet ir platesnius procesus.
Sovietiniam saugumui buvo svarbu žinoti, kas platina pogrindinę literatūrą, kas palaiko ryšius su užsieniu, kas renka informaciją apie religijos laisvės pažeidimus ir kas gali tapti nauju pasipriešinimo centru.„LKB Kronika“ tapo pagrindiniu taikiniu, Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais katalikų pogrindis tapo viena svarbiausių sovietinio saugumo problemų Lietuvoje. 1972 metais pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ sistemingai fiksavo sovietinės valdžios vykdomus tikinčiųjų persekiojimus ir informaciją apie represijas skleidė ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. KGB suprato, kad leidinio sustabdymas vien represijomis gali duoti priešingą rezultatą. Suimti jo leidėjai galėjo tapti dar didesniu pasipriešinimo simboliu.
Todėl buvo naudojamos ir kitos priemonės.
1974 metų rugpjūčio 14 dieną LSSR KGB pirmininkas J. Petkevičius patvirtino priemonių planą, kuriuo buvo siekiama kompromituoti su „LKB Kronika“ susijusius kunigus – Sigitą Tamkevičių, Alfonsą Svarinską, Juozą Zdebskį ir Praną Račiūną.
Dokumentuose numatyta rinkti informaciją apie šiuos dvasininkus ir ją panaudoti jų autoritetui mažinti. Buvo planuojami skundai, šmeižikiška informacija, bandymai supriešinti kunigus tarpusavyje ir su Bažnyčios vadovybe.
Tai buvo tipiška KGB taktika: jeigu nepavyksta žmogaus nugalėti tiesioginiu kaltinimu, galima pabandyti sukurti aplink jį nepasitikėjimo atmosferą.
kun.Juozas Zdebskis – provokacijų taikinys
Kunigo Juozo Zdebskio byla rodo, kiek toli galėjo eiti tokios priemonės. KGB jį stebėjo daugelį metų. Jo sekime dalyvavo didelis agentų tinklas. Zdebskis buvo laikomas vienu aktyviausių katalikų pasipriešinimo dalyvių. 1976 metais jis buvo apkaltintas vairavęs neblaivus, nors alkoholio nevartojo. Apie incidentą buvo paskelbta rajono spaudoje. Vėliau buvo platinami laiškai, kuriuose tariamai Zdebskio suvedžiotos moterys jį kaltino nederamu elgesiu. Taip pat buvo mėginama sukurti įspūdį apie jo seksualinį gyvenimą ir moralę.
1980 metais prieš Zdebskį buvo įvykdyta dar viena provokacija. Jo automobilio sėdynė buvo apipurkšta nežinomos kilmės chemine medžiaga. KGB planavo sukelti sveikatos problemų ir kartu paskleisti gandus apie tariamą venerinę ligą. Lietuvos ypatingojo archyvo paskelbtoje medžiagoje šie veiksmai tiesiogiai siejami su siekiu kunigą sukompromituoti.
Tai vienas ryškesnių pavyzdžių, kaip sovietinis saugumas bandė veikti ne per teismą, o per žmogaus reputaciją.
Sigitas Tamkevičius –kai kompromatas nepadėjo, liko represijos
Sigitas Tamkevičius KGB akiratyje atsidūrė dar studijų metais Kauno kunigų seminarijoje. Vėliau jis tapo vienu pagrindinių „LKB Kronikos“ leidėjų ir katalikų pasipriešinimo dalyvių.KGB jį stebėjo, rinko informaciją apie jo veiklą ir ieškojo galimybių jį kompromituoti.
Tačiau kai kuriais atvejais problema buvo ta, kad realios kompromituojančios medžiagos nebuvo. Tuomet buvo naudojami kiti metodai – anoniminiai skundai, šmeižtas, bandymai supriešinti su kitais kunigais, melagingos istorijos ir informacinės provokacijos.
Galiausiai KGB pasirinko atviras represijas. 1983 metų gruodžio 2 dieną LSSR Aukščiausiasis Teismas Sigitą Tamkevičių nuteisė šešeriems metams lagerio ir tremties už antisovietinę agitaciją ir propagandą. Jis buvo išsiųstas į lagerius ir tremties vietas Permės srityje, Mordovijoje ir Tomsko srityje. Tačiau „LKB Kronika“ nesustojo. Šis epizodas gerai atskleidžia visą sovietinio saugumo veikimo logiką.
Pirmiausia – stebėjimas.
Tada – informacijos rinkimas.
Po to – agentūrinis darbas, kompromitavimas, provokacijos ir bandymai žmogų izoliuoti nuo jo aplinkos.
Jeigu to neužtekdavo – byla ir kalėjimas.
KGB kova su Lietuvos katalikų pasipriešinimu truko iki pat sovietinės sistemos žlugimo. 1973–1983 metais buvo suimta nemažai žmonių, susijusių su „LKB Kronikos“ leidyba ir platinimu, tačiau pogrindinis leidinys išliko. Sovietų saugumui taip ir nepavyko visiškai kontroliuoti informacijos apie religijos persekiojimą Lietuvoje. „LKB Kronika“ buvo leidžiama iki 1989 metų ir tapo vienu svarbiausių sovietinio režimo represijas Lietuvoje dokumentavusių šaltinių. KGB dokumentai šiandien leidžia matyti ne tik galutinį rezultatą – suėmimus, teismus ir tremtis. Jie parodo ir kitą sovietinės kovos pusę: ilgą, kantrų ir dažnai nematomą bandymą žmogų palaužti ne vien kalėjimu, bet ir baime, šantažu, sekimu, provokacijomis bei kompromatu. Tai buvo sistema, kurioje kunigą buvo galima persekioti ne tik už tai, ką jis padarė, bet ir už tai, ką apie jį buvo galima priversti patikėti kitus.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, panašu, kad KGB represinis aparatas, dešimtmečius klastojęs bylas, rengęs provokacijas ir bandęs kompromituoti dvasininkus, galėjo suformuoti Bažnyčios hierarchijoje savotišką gynybinį refleksą – kaltinimus kunigams pirmiausia vertinti kaip išorinį puolimą, šmeižtą ar galimą valstybinių struktūrų provokaciją. Sovietmečiu toks refleksas galėjo būti gyvybiškai svarbus institucijos ir jos žmonių išlikimui. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę ir Lietuvai tapus demokratine valstybe, tas pats gynybinis mechanizmas galėjo virsti sistemine yda, kai institucijos reputacijos apsauga imama laikyti svarbesne už būtinybę objektyviai ištirti jai mestus kaltinimus.
Šio sovietmečio palikimo nereikėtų suprasti kaip pasiteisinimo šiandienos klaidoms. Priešingai – jis leidžia geriau suprasti, kodėl kai kurie instituciniai refleksai galėjo išlikti ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Tiek KGB šantažo nulemtas dvasininkų kolaboravimas, tiek seksualiniai nusikaltimai ar kitas nederamas elgesys yra skirtingi, tačiau iki šiol ne visuomet iki galo įvertinti Bažnyčios istorijos puslapiai.
Atviras šių faktų pripažinimas ir jų tyrimas yra būtina sąlyga, jeigu Bažnyčia nori susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą ir išsaugoti moralinį autoritetą. Tuo pat metu vis aktyvesni teisėsaugos atliekami ikiteisminiai tyrimai rodo, kad ilgą laiką egzistavusią dvasininkų teisinės atsakomybės spragą pamažu keičia valstybės institucijų reikalavimas vertinti galimus nusikaltimus pagal tuos pačius teisės principus, kurie taikomi visiems kitiems visuomenės nariams. Tai suteikia galimybę aukoms būti išgirstoms, o pasaulietinei teisei – užtikrinti savo viršenybę nepriklausomoje valstybėje.
Rolandas Meiliūnas
paninfo.lt redaktorius
