Dar vaikystėje ji norėjo suprasti vieną, atrodytų, paprastą dalyką – kodėl varškės sūrelis toks skanus, o paprasta varškė – ne. Šiandien tas smalsumas tapo darbu – Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė tyrinėja maistą, aiškina produktų sudėtį ir pati juokauja, kad gebėjimas perskaityti etiketes ją vis dar verčia jaustis „kiečiausia mergaite pasaulyje“.
KTU Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos jaunesnioji mokslo darbuotoja Aelita Zabulionė nepriklauso tai kartai žmonių, kurie nuo vaikystės tvirtai žinojo tapsiantys mokslininkais. Augdama Joniškyje ji tiesiog stengėsi kuo daugiau sužinoti, skaityti ir suprasti. Žvelgdama atgal, mokslininkė mano, kad būtent tokios, iš pirmo žvilgsnio mažos kasdienės patirtys ir nulėmė jos profesinį kelią.
Joniškis padėjo tvirtus pamatus
Nors šiandien A. Zabulionės gyvenimas ir profesinė veikla susiję su kitais miestais, Joniškis jos istorijoje išlieka ypatinga vieta. Mokslininkė neabejoja, kad būtent čia susiformavo vertybės ir požiūris, kurie vėliau tapo tvirtu pagrindu tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame kelyje.
Aelitos atmintyje iki šiol ryškiai išliko vienas jai ypač svarbus vaikystės aspektas – įvairių įsimintinų dienų minėjimas. Ir kalba ji ne tik apie visiems svarbias datas, tokias kaip Sausio 13-oji ar Liepos 6-oji, bet ir apie kitas prasmingas progas – Žemės dieną, Angelų Sargų dieną ir panašiai.
„Tai nuo mažens formavo mano požiūrį į bendruomenę ir pasaulį. Mokiausi pažinti skirtingus žmones, vertinti jų indėlį ir mąstyti plačiau – nuo „man svarbu tik tai, kas susiję su manimi“ iki suvokimo, kad visi esame bendros ekosistemos dalis ir kiekvienas joje savaip svarbus. Esu tikra, kad jei ne mokyklos ir apskritai Joniškio bendruomenės dėmesys tokioms iniciatyvoms, šiandien į pasaulį žiūrėčiau visiškai kitaip“, – dalijasi ji.
Augdama Aelita išgirdo ir vieną frazę, kuri ją lydi iki šiol: „Žmogus juk ne medis – jei kažko trūksta, gali ieškoti kitur.“ Būtent toks požiūris vėliau padėjo ramiai priimti sprendimą išvykti iš gimtojo miesto.
„Pasaulyje yra begalė pasirinkimų – galima išvykti mokytis ten, kur tavo profesijai sudarytos palankiausios sąlygos, vėliau grįžti arba nuolat keisti miestus ir šalis. Šiuolaikinių technologijų dėka pasaulis tapo gerokai mažesnis. Į savo išvykimą žiūrėjau būtent taip – kaip į natūralią vietos, kurioje galėčiau geriausiai realizuoti savo potencialą, paiešką“, – sako KTU mokslininkė.
Nors šiandien į Joniškį ji sugrįžta rečiau, nes gyvenimo ir profesiniai keliai nuvedė kitur, ryšys su gimtuoju kraštu niekur nedingo.
„Gyvenimas regione man suteikė nepakeičiamą dovaną – gebėjimą vertinti bendruomeniškumą, pagarbą darbui ir kūrybišką požiūrį į ribotus resursus. Būtent tai suformavo mano, kaip mokslininkės, stuburą“, – teigia ji.
Todėl sutikusi kraštiečius Aelita visuomet jaučia didžiulį džiaugsmą ir sako niekada nepraleidžianti progos stabtelėti bei pabendrauti.
Ieškojo ne profesijos, o jausmo
Kiek save prisimena, vaikystėje A. Zabulionė svajojo tapti dainininke. Tačiau ne todėl, kad būtų išskirtinai gerai dainavusi – labiausiai ją žavėjo pati idėja stovėti prieš minią žmonių ir būti jų klausoma. Tuomet jai nė į galvą neatėjo, kad panašų jausmą vieną dieną suteiks visai kita scena – šiandien mokslininkė konferencijose ir mokymuose pristato savo tyrimus bei žiniomis dalijasi su šimtais klausytojų.
„Apie mokslą tuo metu negalvojau – kur kas dažniau sau kėliau kitus klausimus: kaip noriu jaustis? Kas man patiktų? Ką galėčiau daryti vėl ir vėl, šimtus kartų, ir tai man neatsibostų? Vėliau paaiškėjo, kad mokslinė veikla mano kasdienybei tinka kur kas labiau nei bandymai, dainuojant Arianos Grande dainą „God is a woman“, nepriekaištingai pasiekti aukščiausias natas“, – juokiasi ji.
Skaityti Aelita išmoko būdama šešerių, o netrukus atrado ir vietinę biblioteką. Nuo tada knygas namo nešdavosi maišais. Labiausiai ją traukė enciklopedijos ir knygos apie kosmosą, tačiau ne mažiau mėgo ir grožinę literatūrą.
„Man tai buvo kažkas stebuklingo – galėdavau puslapis po puslapio pažinti kitas kultūras ir laikmečius, suprasti pasaulio veikimo dėsnius bei pamatyti, kaip skirtingai žmonės jį interpretuoja. Knygos iki šiol išliko neatsiejama mano gyvenimo dalimi“, – dalijasi ji.
Karjeros kelią nulėmė gyvenimiška logika
A. Zabulionės aplinkoje išsilavinimas ir aukštasis mokslas visada buvo laikomi prasmingu ir vertingu pasiekimu. Vis dėlto dažniausiai tai buvo siejama su praktine specialybe, inžineriniu išsilavinimu ar bakalauro laipsniu. Kadangi jos giminėje nebuvo nei mokslininkų, nei gydytojų, apie mokslinę karjerą ji nesusimąstė iki tol, kol tapo studente.
„Mūsų šeimoje buvo labai vertinamos žinios ir įgūdžiai, o ypatingas dėmesys skiriamas meniniam ugdymui – muzikai, dailei, rankdarbiams, šokiams ir literatūrai. Užaugau tarp labai pragmatiškų, išlavintą kritinį mąstymą turinčių žmonių, kurie visada skatino ieškoti balanso tarp to, kas patinka, ir to, kas galėtų užtikrinti stabilų darbą bei saugų gyvenimą“, – pasakoja ji.
Kadangi Aelitai labai patiko biologija ir chemija, o aplinkoje dažnai buvo sakoma, kad „kad ir kas benutiktų, darbo visada turės tie, kurie dirba su maistu arba laidotuvėmis“, ji nusprendė savo pomėgius suderinti su praktišku požiūriu į ateitį. Taip pasirinko maisto technologijos studijas. Tuo metu būsimoji mokslininkė dar negalėjo numanyti, kad būtent maisto mokslo srityje ras veiklą, kuriai norės skirti savo profesinį gyvenimą.
„Šios nuostatos man labai padėjo tapti tuo, kuo esu šiandien: visada žinojau, kad teorija be praktikos neturi didelės vertės, kad kiekvienas veiksmas turi turėti aiškią paskirtį, o specifiniai įgūdžiai yra tikroji žmogaus vertė. Manau, kad bet kokiame kontekste tai yra labai tvirtas pagrindas“, – sako KTU mokslininkė.
Riboti resursai netapo kliūtimi
Augdama A. Zabulionė aplink save nematė moterų iš akademinio pasaulio, tačiau nemano, kad tai būtų turėję didelės įtakos jos pasirinkimams. Pasak mokslininkės, ji visada ieškojo kitokių pavyzdžių – žmonių, kurie savo kasdieniame darbe atrodė laimingi, nepriklausomai nuo profesijos. Ji domėdavosi, kaip jie atrado savo kelią, o tokį smalsumą, kaip pati sako, išlaikė iki šiol.
„Esu įsitikinusi, kad karjera yra viso gyvenimo projektas, kuriame bet kuriuo metu galima padaryti netikėtą, staigų ir sėkmingą posūkį“, – sako ji.
Nors dar būdama moksleivė girdėdavo, kad didžiųjų miestų vaikai turi korepetitorius, pati tokios galimybės neturėjo. Tačiau, kaip pabrėžia Aelita, jai labai pasisekė su mokytojomis, kurios smalsiems ir žingeidiems vaikams organizuodavo vadinamąsias nulines pamokas.
Objektyviai vertinant regionų ir didmiesčių galimybes, skirtumų, tikriausiai, galima rasti. Vis dėlto jos prisiminimuose pirmiausia iškyla ne riboti resursai, o mokytojų veidai, jų begalinis atsidavimas ir nuoširdus dėmesys mokiniams.
„Ši patirtis mane išmokė nesidairyti į šalis ir nesiskųsti – kad ir kokie būtų pradiniai resursai, visada gali pasirinkti, ką geriausio gali padaryti esamoje situacijoje. Buvau tvirtai nusprendusi prisiimti atsakomybę už savo ateitį, todėl pasirinkau atkakliai mokytis. Valstybės finansuojama studijų vieta man buvo svarbiausias asmeninis tikslas ir bilietas į aukštąjį mokslą. Tikiu, kad aiškiai matant tikslą ir jo prasmę tampa daug lengviau kryptingai išnaudoti net ir ribotus resursus“, – dalijasi KTU mokslininkė.
Mokslininkai – ne tokie, kaip ji įsivaizdavo
Anksčiau A. Zabulionė manė, kad mokslininkai daugiausia bendrauja tarpusavyje, kalba sudėtingais terminais, o jų veikla paprastam žmogui gali atrodyti nuobodi ir sunkiai suprantama. Tačiau įsiliejusi į akademinę bendruomenę ji greitai suprato, kad toks įsivaizdavimas neturi daug bendro su realybe.
„Mano kolegos universitete visada buvo labai malonūs, tačiau didžiausią lūžį patyriau stažuotės Graikijoje metu. Ten susipažinau su savo mokslo srities pasaulinio lygio ekspertais. Buvau tik pirmųjų metų doktorantė, todėl viskas atrodė be galo įdomu, o aš drąsiai klausdavau jų patarimų. Mane labai sužavėjo, kaip noriai tokio aukšto lygio specialistai dalijasi savo patirtimi, siūlo pagalbą ir konsultacijas“, – prisimena Aelita.
Pasak KTU mokslininkės, daugybė jos sutinkamų kolegų tiesiog dega tuo, ką daro, o jų istorijos yra unikalios ir įtraukiančios. Aelitą žavi tai, kad užtenka žmogaus paklausti apie jo tyrinėjamą reiškinį, ir netrukus išgirsti netikėtų, gilia patirtimi grįstų įžvalgų.
„Būti šios tarptautinės akademinės bendruomenės dalimi man yra vienas didžiausių profesinių džiaugsmų“, – sako ji.
Jei svajonė negąsdina, ji per maža
Paklausta, ką šiandien palinkėtų jaunuoliams, svarstantiems apie mokslininko kelią, Aelita nedvejodama atsako – drąsiai bandyti. Per penkiolika metų universitete ji sutiko daugybę skirtingų studentų ir doktorantų, todėl pastebėjo vieną aiškią tendenciją: jei žmogaus galvoje bent trumpam kyla mintis apie doktorantūrą ar mokslinį darbą, greičiausiai verta ją išbandyti. Pasak mokslininkės, žmonėms, kuriems toks kelias visiškai neįdomus, tokios mintys dažniausiai net nekyla.
„Jei ši idėja aplankė tave, vadinasi, turi potencialo ją įgyvendinti. Dažniausiai mus stabdo tik mūsų pačių ribotas įsivaizdavimas apie tai, kas yra įmanoma“, – įsitikinusi A. Zabulionė.
KTU mokslininkės nuomone, svarbiausia kurti aplinką, kurioje jauni žmonės galėtų rinktis savo kelią nevaržomi išankstinių stereotipų ar primestų lūkesčių. O tiems, kurie dvejoja, ar jų svajonė nėra pernelyg didelė, ji turi trumpą atsakymą: „Jei svajonė nė truputėlio negąsdina, vadinasi, ji per maža.“
