Prof. Andrius Vilkauskas, Kauno technologijos universiteto gynybos technologijų ekspertas
Šios nakties įvykiai dar kartą labai aiškiai parodė, kokios oro gynybos Lietuvai reikia. Karas Ukrainoje keičia pačią oro grėsmių sampratą: reaktyviniais varikliais varomi bepiločiai tampa vis greitesni, gali skristi vis toliau ir nešti vis didesnį naudingąjį krovinį. Dėl to technologinė riba tarp dalies smogiamųjų dronų ir kruizinių raketų palaipsniui nyksta. Tik laiko klausimas, kad jos galės pakelti 200-500 kg. sprogmenų.
Todėl nebepakanka oro gynybos įsivaizduoti kaip kelių labai galingų ir labai brangių sistemų. Lietuvai reikia kompleksinės gynybos, kurioje kiekvienai grėsmei būtų parenkama jai tinkamiausia priemonė. Prieš santykinai pigų ir nedidelį bepilotį ne visuomet racionalu naudoti brangią raketą ar kelti naikintuvą. Tačiau tai nereiškia, kad tradicinių oro gynybos priemonių nebereikia.
Pirmoji ir viena svarbiausių tokios sistemos sudėtinių dalių turėtų būti ankstyvasis aptikimas. Turime matyti ne tik didelius ir aukštai skrendančius objektus. Stebėjimo sistema turi apimti visą spektrą – radarinius, radijo dažnių, optinius, termovizinius ir akustinius jutiklius, skirtus aptikimui, atpažinimui ir lokalizavimui. Dar svarbiau, kad šių sistemų informacija būtų sujungiama į vieną bendrą vaizdą.
Būtent čia vis didesnį vaidmenį gali atlikti automatizuota duomenų analizė ir dirbtinis intelektas. Aptikus objektą svarbu ne tik pasakyti, kad „kažkas skrenda“, bet kuo greičiau nustatyti, kas tai yra, kokia jo trajektorija, greitis, tikėtinas tikslas ir kokią neutralizavimo priemonę racionaliausia naudoti. Šiuolaikinėje oro gynyboje sekundės tampa ne mažiau svarbios nei pačios raketos.
Antroji dalis – palyginti pigios neutralizavimo priemonės. Vienas perspektyviausių pavyzdžių yra dronai-perėmėjai, kuriuos Ukraina jau naudoja prieš smogiamuosius bepiločius. Jų logika paprasta: nereikia į kelių ar keliasdešimties tūkstančių eurų vertės grėsmę atsakyti nepalyginamai brangesne priemone, jeigu tą patį darbą gali atlikti specialiai tam sukurtas bepilotis.
Tačiau vien dronais-perėmėjais visų problemų neišspręsime. Skirsis priešo bepiločių greitis, aukštis, konstrukcija, valdymo būdas ir skrydžio profilis. Vienu atveju efektyviausia gali būti elektroninė kova, kitu – perėmimo dronas, trečiu – automatinė kinetinė sistema, o prieš greitesnį ar aukščiau skrendantį taikinį jau gali prireikti artimojo nuotolio priešlėktuvinės raketinės sistemos ar kitų konvencinių oro gynybos priemonių.
Todėl svarbiausias principas – ne viena „stebuklinga“ technologija, o skirtingų gynybos priemonių integracija. Modernizuotos „Stinger“, „Hydra“ ar panašios artimojo nuotolio oro gynybos sistemos, taip pat artimojo nuotolio „oras–oras“ ginkluotė, gali tapti vienu iš tokio kompleksinio tinklo elementų, ypač kovojant su žemai skrendančiais bepiločiais orlaiviais ir sparnuotosiomis raketomis.
Aukštesniame gynybos lygmenyje ir toliau bus būtinos gerokai galingesnės raketinės sistemos bei aviacija. Vis dėlto svarbiausia Ukrainos karo pamoka Lietuvai yra net ne konkretus ginklas. Tai greitis, kuriuo technologijos kuriamos, išbandomos, modifikuojamos ir perduodamos kariuomenei.
Ukraina per kelerius metus sukūrė itin dinamišką gynybos inovacijų ekosistemą. Technologija ten nėra kuriama dešimtmetį pagal nekintančią specifikaciją – sprendimai gimsta reaguojant į realias grėsmes, išbandomi kovos sąlygomis, o tada labai greitai tobulinami. Dronų-perėmėjų srityje jau matome ir sistemas, kuriose didelė dalis perėmimo proceso automatizuojama.
Lietuvai tai ypač svarbu. Turime artimą santykį su Ukraina ir galimybę mokytis ne iš teorinių modelių, o iš realios karo patirties. Bendri Lietuvos ir Ukrainos gynybos pramonės, mokslo bei kariuomenės projektai galėtų leisti mums daug greičiau perimti tai, kas jau patikrinta mūšio lauke, ir kartu kurti sekančią technologijų kartą.
Todėl šiandien turėtume galvoti ne vien apie tai, kiek ginklų galime sukaupti sandėliuose. Ne mažiau svarbu, ar turime gynybos ir inžinerinę pramonę, kuri po metų ar dvejų galės pagaminti tai, ko tuo metu reikės. Grėsmės keičiasi pernelyg greitai, kad galėtume apsiginti vien tuo, ką nusipirkome vakar.
Lietuvai reikia lanksčios, atviros inovacijoms ir gebančios labai greitai prisitaikyti gynybos ekosistemos – kariuomenės, pramonės, universitetų ir technologijų bendrovių bendradarbiavimo. Turime kompetencijų elektronikos, jutiklių, dirbtinio intelekto, autonominių sistemų ir kitose srityse, kurios šiandien tampa tiesiogine gynybos technologijų dalimi.
Karas Ukrainoje labai aiškiai parodė: prieš naujas grėsmes ne visada laimi tas, kuris turi brangiausią ginklą. Vis dažniau laimi tas, kuris greičiausiai pamato naują problemą, sukuria jai technologinį atsaką ir sugeba tą sprendimą greitai pagaminti dideliu mastu, kai kiekybė virsta kokybe.
Todėl investuodami į Lietuvos gynybą turime investuoti ne tik į ginklus, bet ir į gebėjimą kurti ginklus bei technologijas, kurių gali prireikti rytoj.
