2024, gegužės 21, Antradienis

Danutė Kalinauskaitė: žmogaus istorija rašytojui – tarsi nenušveistas sidabras

„Ar susirinko žmonių?“, – prieš žengdama pas savo kūrybos gerbėjus kuklinosi Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, viena įdomiausių lietuvių prozininkių Danutė KALINAUSKAITĖ.  Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje surengtas jos pirmojo romano „Baltieji prieš juoduosius“ pristatymas. Kūrinio, kuriam komplimentus dosniai seikėja tiek kritikai, tiek skaitytojai.

Labai natūraliai

„Kaip pasisekė, kad jūsų laukia žodžių audra! Baltai pavydžiu neskaičiusiems – kai įlįsite į šį romaną, jis nebepaleis. Man pats gražiausias dalykas – kai atsiverti knygą, o ši tave užpuola. Literatūroje ieškome gražių dalykų, o čia jų turime daug. Man pačiai „Baltieji prieš juoduosius“ primena Gabrielį Garsiją Markesą, Milaną Kunderą. Iki šiol rašėte noveles. Ar jos tapo per ankštos, kad pasukote į romaną?“, – D. Kalinauskaitės klausė vakaro vedėja, J. Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė.

„Buvo laikai, kada sakydavome: jei rašai romaną, vadinasi, nori būti madingas, šiuolaikiškas. Man patinka novelės – puikiai pažįstami vandenys. Visgi šiek tiek pabodo. O slinktis į romaną nutiko labai natūraliai. Tiesiog susirinkusi medžiagą, braškėdama per visas sąsparas supratau į novelę netilpsianti. Vis dėlto įvykiai apima 200 metų, daugybė veikėjų. Kita vertus, jei nebūčiau parašiusi 3 novelių knygų, nebūtų ir pirmojo romano. Didelio iššūkio nebuvo. Tiesiog rašiau kaip novelę, tačiau žymiai didesniu masteliu.  Žinoma, per tuos 6 metus buvo visko. Prieidavau aklavietę, nebesirašydavo. Būta akimirkų, kai pagalvodavau: ką aš čia veikiu, kodėl apsiėmiau? Bet dabar viskas baigta. Matau pilną salę ir esu labai laiminga“, – sako D. Kalinauskaitė.

Ne tarpuvartėje     

Romanas „Baltieji prieš juoduosius“ kalba apie dabartį ir atmintį, į praeitį nudrykusias giminės istorijas, genealoginio medžio šakų braižymą.

„Kodėl genealoginis medis? Nes tai įrodymas, kad gimstame ne tarpuvartėje, už mūsų pečių stovi daug žmonių ir likimų, visa giminė.  Net jei primirštame, nebendraujame, vengiame. Tiesa, dabar savo genealoginius medžius dažniausiai turi aristokratų palikuonys“, – šypsosi rašytoja.

Kartu ji akcentuoja: tai ne jos šeimos genealoginis medis, o romane autobiografiškumo mažai.

„6 metus iš visur rinkau istorijas. Jos į mano ausis lindo ir pačios. Autobiografinė ašis – mama praranda atmintį ir su dukra bando ją susigrąžinti. Daugiau – vien kitų žmonių istorijos, ypač senų. Prilipdavau kaip erkė ir klausinėdavau klausinėdavau… Tie stebėdavosi – ar jų gyvenimo momentai gali būti įdomūs kitiems? Mat žmogus dar nesupranta, kad jo istorija – tarsi neapdirbtas sidabras. Rašytojas mato, kada gali jį nušveisti ir nublizginti“, – sako D. Kalinauskaitė.

Taip romane atsidūrė badmetis, arklienos valgymas, drabužiai iš parašiutų, kareiviškų šinelių, mėnesio algą suėdusi ožka, ilgos vaistininko kojinės ir kt.

„Aišku, viską papildo ir fantazija. Kartais nė nebežinau, kur ji prasideda ir baigiasi. Draugė kažkada patarė: meluok naglai ir drąsiai – tada atrodys kaip tikra, kaip tiesa“, – šypsosi D. Kalinauskaitė.

6 metai pralėkė ne tik kalbantis su žmonėmis, bet ir naršant istorinius archyvus, žiūrint filmuotą medžiagą, begarsius filmus, gilinantis į madas, fotografijas, atskirų laikmečių kainas, interjero detales, savo kojomis įveikiant Kauno gatvelių raizgalyną.

„Rašytojas privalo turėti daugybę medžiagos, kad jaustųsi laisvai, komfortiškai. Mat kartais tenka prasikuisti dėl vienintelio sakinio, kol randi tą būtiną smiltelę. Vis dėlto liūdniausia, kai turi TĄ detalę/įvykį/faktą, tačiau taip ir neįterpi į kūrinį. Nes netinka, būtų perkrauta etc.“, – pasakoja rašytoja.

Potvynis Kaune

Romanas dažnai giriamas už tikroviškumą, ypač virtuoziškai vaizduojamas 1946 m. pavasarinio Kauno potvynio istorijas ir detales. Šia knygos vieta patenkinta ir autorė.

„Vėlgi susirinkau daugybę medžiagos. Tarkim, valtis pririšdavo prie namo kamino, kad nenuneštų vanduo. Nes be valties žmonėms nebūtų jokių vilčių išsigelbėti. Pasakojimai, kokius namus rasdavo  grįžusieji po potvynio – visiškai nebetinkamus gyventi. Chaosą sukėlusius rusų palei upę įkastus pastolius. Nuotraukos su ledo lytimis, ledu ant stogų, išplukdytais namais. Man buvo įdomu, kad romaną perskaičiusi 92 metų moteris tvirtino mačiusi žmogų, kurį pavaizdavau potvynio scenose. Iš tiesų taip, galėjo matyti kažką panašaus, tačiau tikrai ne šį žmogų – tai visiškai mano vaizduotės vaisius. Na, vadinasi, to tikrumo išties yra“, – šypsosi D. Kalinauskaitė.

Kita vertus, potvyniai kauniškę rašytoją lydėjo nuo pat vaikystės.

„Gyvenau prie Jiesios, kur ši įteka į Nemuną. Tad vaikystė ženklinta potvyniais – upė pakildavo iki pat namų durų, nors namas buvo ant kalvelės. Apsemdavo serbentus, vyšnias kone iki viršūnių. Todėl tas visur aplinkui tyvuliuojančio nevaldomo vandens vaizdas puikiai pažįstamas. Kartą difterija sirgo brolis – labiausiai bijojo, kad per potvynį nepaliktume jo ir neišeitume“, – prisimena romano autorė.

Nevirkdyti skaitytojo

A.Preidytė pabrėžė: jai itin patiko gyvi, jautriai, bet neverksmingai nuspalvinti herojai.

„Personažai turi būti sultingi, pilnakraujai, o ne iškirpti iš popieriaus. Aš nenurašinėju nuo prototipo.  Kurdama herojų iš vieno realaus žmogaus paimu charakteringą nosį, iš kito – ligas, įpročius ir t. t. Sakoma, kad turiu kinematografinį matymą – mano personažai gyvi kaip kine. Galbūt. Tačiau ties tuo rašytojui reikia labai stipriai padirbėti“, – sako D. Kalinauskaitė.

Dar vienas jos, kaip kūrėjos, sąmoningai pasirinktas bruožas – nevirkdyti skaitytojo.

„Stengiuosi, kad tekste nebūtų emocinio šantažo. Išmokau nuryti emocijas, neverkšlenti, nesniaukroti, nebūti sentimentali. Man asmeniškai romane labai skaudi mamos ir dukros istorija (nes mano), rašydama pati žliumbiau, bet skaitytojo stengiuosi nevirkdyti. Netgi atvirkščiai – pralinksminti. Todėl knygoje nemažai smagių scenų, kai kurias rašydama net pati juokiausi. Mano nuomone, humoras būtinas, nes lietuvių prozoje per daug rimties, santūrumo, liūdesio. Kaip ir mūsų kine: jei lašas nulaša, antras – tik po 15 minučių, – šypsosi rašytoja.

Dabar dirba romanui

KB.alinauskaitė sako pagaliau ilsinanti galvą.

„6 metus gyvenau rašymo režimu. Apie knygą mąstai net tada, kai nerašai. Kad ir ką veiktum – užsuktas skaitiklis. Ar maudaisi duše, ar miegi, važiuoji autobusu, tiesiog vaikštinėji. Dabar, kai knyga baigta, ja nebegyvenu. Ilsiuosi – žinoma, kiek leidžia 11 mėnesių anūkutė“, –  šypsosi.

Kiek įtakos kūrinio sėkmei turi reklama?

„Negali įlįsti kaip JAV rašytojas Džeromas Selindžeris į medžio drevę ir atsiriboti – nebe tie laikai. Poetas Marcelijus Martinaitis yra pasakęs: nebeužtenka išleisti knygos – reikia skandaliuko. Na, gal ir nebūtina, tačiau dabar yra socialiniai tinklai, todėl dirbu juose, dalijuosi atsiliepimais, recenzijomis, interviu ir pan. Dalyvauju romano pristatymuose, laidose, susitikimuose. Turi juk tas garsas sklisti. Žinoma, visada svarbu išlieka kūrinio kokybė“, – teigia rašytoja.

Apie naujus kūrinius moteris teigia dabar negalvojanti – kol kas dirbanti šiam.

„Tiksliai pasakė  poetas Rimvydas Stankevičius: išleidęs knygą negali iškart imtis naujos – apie metus atidirbinėji knygai. Po metų, kai visi jau primiršta, – gal. Kita vertus, aš turiu ir daugiau veiklos: redaguoju knygas, padedu auginti anūkėlę ir kt.“, – sako D. Kalinauskaitė.

Pavadinimo mįslė

„Daugelį romano pavadinimas šokiravo. Esą negalima žmonių skirstyti į baltuosius ir juoduosius. Dauguma juk esame pilki. Tačiau čia juodieji – užmarštis. Ne veltui mamai viską pamirštant atsiranda žmonės juodais kostiumais. Atgaivinti atmintį ir prisiminti giminę – atkasti šaknis. Tie, kuriuos prisiminei, tampa baltaisiais. Kita vertus, pavadinime – ir šachmatų lenta. Man ji turi didelę energetinę vertę – tėtis žaisdavo šachmatais. Kai svečias pas mus užsibūdavo, tuoj pasiūlydavo jam pažaisti. Žaidimas yra visoje knygoje: atmintis žaidžia su užmarštimi“, – pasakoja D. Kalinauskaitė.

Nors autorė sako, kad jos kūryba – kietas riešutėlis vertėjams, netrukus „Baltieji prieš juoduosius“ bus išleisti latvių kalba. Tuo rūpinasi vertėja Dacė Mejerė. Jau būta atskirų bandymų romano dalis versti į vokiečių, anglų kalbas, tačiau sutarčių dėl viso kūrinio dar nėra.

 

Asta Sarapienė

Komunikacijos specialistė

- Reklama -

Naujausi straipsniai