Seksualinio išnaudojimo istorijos Bažnyčioje nėra vien pasakojimai apie pavienius kunigus, kurie peržengė visas įmanomas ribas. Daug svarbesnis klausimas – kas nutiko tada, kai apie tai buvo sužinota. Ar institucija pirmiausia saugojo vaiką ir auką? Ar pirmiausia galvojo, kaip sustabdyti nusikaltėlį? O gal svarbiausia buvo išvengti skandalo, apsaugoti Bažnyčios autoritetą ir išsaugoti kunigą?
Šiuos klausimus verta kelti ir kalbant apie Panevėžio vyskupiją. Ne todėl, kad galima tiksliai suskaičiuoti visus joje buvusius seksualinio išnaudojimo atvejus – tokio skaičiaus nėra ir, dėl šių nusikaltimų latentiškumo, greičiausiai niekada nebus. Aukos neretai prabyla praėjus dešimtmečiams, o dalis istorijų taip ir lieka neišgirstos.
Tačiau yra bylų, kuriose kaltinimai pasiekė teisėsaugą, teismus, Vatikano institucijas ar bent jau pačios vyskupijos vadovybę. Ir būtent šios istorijos leidžia pamatyti ne tik atskirų kunigų veiksmus, bet ir tai, kaip keitėsi – arba ne visada keitėsi – institucijos reakcija. Lietuvos vyskupijų duomenimis, pasibaigus 2025 metams, vis dar buvo tiriami penki galimi seksualinio išnaudojimo atvejai: du tyrimai pradėti 2025 metais, dar trys buvo tęsiami iš ankstesnių metų.
Panevėžio vyskupijos istorijoje ypač išsiskiria keturios pavardės – Vidmantas Kareckas, Juozapas Antanavičius, Dainius Matiukas ir Sigitas Sudentas. Jų istorijos skirtingos. Vienur buvo teismo nuosprendis, kitur baudžiamąją bylą sustabdė senatis, dar kitur kalbama apie vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagą internete ar nederamą elgesį skaitmeninėje erdvėje. Tačiau visose istorijose kartojasi vienas klausimas: kas nutinka kunigui po skandalo?
Kunigas, kuriam teismas skyrė baudą, bet Bažnyčia durų neužvėrė
Viena ryškiausių istorijų – kunigo Vidmanto Karecko. 2005 metais iškilo aplinkybės, susijusios su jo elgesiu Taujėnų vidurinės mokyklos Užulėnio pagrindinio ugdymo skyriuje. Ten jis dėstė tikybą. Dviejų pirmokių – šešerių metų mergaičių – motinos pranešė mokyklos vadovybei, kad kunigas per pamokas netinkamai lietė jų dukras: glostė, sodinosi ant kelių, kišo rankas po drabužiais ir už kelnaičių.
Iš pradžių teismas V. Karecką išteisino. Tačiau prokuratūrai sprendimą apskundus, 2007 metais Vilniaus apygardos teismas pripažino kunigą kaltu dėl mažamečių tvirkinimo ir skyrė 6250 litų baudą. Atrodytų, čia turėjo prasidėti aiški istorijos pabaiga: žmogus nuteistas už nusikaltimą prieš mažamečius ir pašalinamas iš aplinkos, kurioje gali susidurti su vaikais.
Tačiau įvyko priešingai.
Po teismo nuosprendžio V. Kareckas nebuvo pašalintas iš kunigystės. Jis buvo paskirtas į Vadoklių ir Lėno parapijas, vėliau atsidūrė Biržų krašte – Papilio, Kupreliškio ir Kvetkų parapijose, kur ilgą laiką ėjo klebono pareigas. Vyskupijos pozicija buvo ta, kad kunigui nebuvo leidžiama dirbti su vaikais. Tačiau čia ir atsiranda akivaizdi praktinė problema: klebonas dirba parapijoje, kurioje yra vaikai. Jie ateina į Mišias, krikštynas, Pirmąją Komuniją, kitus bažnytinius renginius. Kitaip tariant, formalus draudimas dirbti su nepilnamečiais ir realus gyvenimas parapijoje – du skirtingi dalykai.
2024 metais ši istorija vėl sprogo viešumoje. Žurnalistiniame tyrime buvo atskleista, kad už mažamečių tvirkinimą teistas kunigas vis dar eina pareigas. Šį kartą visuomenės spaudimas tapo pakankamas, kad vyskupija kreiptųsi į Vatikano Tikėjimo mokymo dikasteriją. 2024 metų birželį gautas nurodymas pritaikyti papildomas kanonines sankcijas. V. Kareckas buvo atleistas iš Papilio, Kupreliškio ir Kvetkų klebono pareigų. Tačiau jis nebuvo pašalintas iš kunigų luomo. Jis tapo Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos rezidentu.
Tai reiškia, kad savarankiškai parapijai vadovauti jis nebegalėjo, o jo veikla turėjo būti prižiūrima kito kunigo. Vyskupija tokį sprendimą aiškino kaip priemonę išvengti netinkamų situacijų ir užtikrinti nepilnamečių apsaugą. Tačiau paprastam žmogui lieka labai paprastas klausimas: jeigu žmogus teismo pripažintas kaltu dėl pirmokių tvirkinimo, kodėl jis apskritai lieka kunigu ir kodėl jo gyvenimas toliau susijęs su parapija?
Byla, kurioje auka tapo įtariamuoju
Dar kitokią institucinio atsako pusę atskleidžia monsinjoro Juozapo Antanavičiaus istorija. Pasak Dainiaus Černo, 1992 metais, kai jam buvo 17 metų, tuometis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas J. Antanavičius jį seksualiai išnaudojo. D. Černas pasakojo, kad kunigas kelis kartus kvietė jį į savo namus. Vieno susitikimo metu jaunuoliui buvo pasiūlyta arbatos, po kurios, jo teigimu, apsvaigo galva ir jis prarado sąmonę. Atsipeikėjęs jis esą suprato atsidūręs kunigo lovoje.
Apie šį įvykį D. Černas į Panevėžio vyskupiją kreipėsi dar 2002 metais. Tačiau atsakymo, kurio tikėjosi, nesulaukė. Vėliau jis kreipėsi ir į tuometį vyskupą Joną Kaunecką bei Šventojo Sosto atstovus. Baudžiamasis procesas valstybėje taip ir nebuvo pradėtas – praėjo pernelyg daug laiko ir buvo suėjusi senatis. Todėl klausimas persikėlė į Bažnyčios kanoninės teisės erdvę. 2009 metų pabaigoje vyskupas J. Kauneckas, įvertinus Vatikano institucijų surinktą medžiagą, atleido J. Antanavičių iš pareigų ir sustabdė jo kunigiškas teises. Jam buvo uždrausta viešai aukoti Mišias, sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių. J. Antanavičius sprendimą apskundė Vatikanui, tačiau apribojimai buvo patvirtinti ir sukonkretinti.
Tačiau istorija tuo nesibaigė.
D. Černas, teigdamas patyręs didelę moralinę žalą, iš dvasininko pareikalavo kompensacijos. Po to J. Antanavičius pats kreipėsi į policiją ir apkaltino D. Černą turto prievartavimu bei šantažu. Ir štai atsiranda viena skaudžiausių šios istorijos detalių: žmogus, kuris viešai teigė buvęs seksualiai išnaudotas, pats tapo baudžiamojo tyrimo objektu. Jam buvo paskirta kardomoji priemonė, teko reguliariai registruotis policijoje ir neišvykti iš Lietuvos. Tyrime buvo kvestionuojama ir jo psichinė būklė. Tyrimas truko beveik metus, kol galiausiai buvo nutrauktas nenustačius nusikaltimo sudėties. D. Černas vėliau kreipėsi į teismą dėl valstybės atsakomybės už, jo manymu, neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą. Jo ieškinys buvo atmestas.
Šioje istorijoje ypač daug pasako ne tik teisiniai sprendimai, bet ir vieša retorika. Vyskupas J. Kauneckas aiškino, kad šis atvejis negali būti vadinamas pedofilija, nes auka buvo 17 metų. Tyrimo medžiagoje ši komunikacija vertinama kaip bandymas seksualinio smurto istoriją perkelti iš nusikaltimo kategorijos į „moralinės tvarkos“ pažeidimo lauką. Tai svarbi detalė, nes žodžiai šioje istorijoje tampa ne šiaip žodžiais.
„Pedofilija“, „seksualinis išnaudojimas“, „lytinė prievarta“, „moralinis pažeidimas“ – visuomenei tai skamba labai skirtingai. Kiekvienas terminas keičia tai, kaip suvokiame auką, kaltininką ir institucijos atsakomybę. J. Antanavičius vėliau nebuvo iškeldintas iš Panevėžio. Jis liko gyventi savo privačiame name ir net po sankcijų pabaigos pasirodydavo viešumoje. 2012 metais jis skaitė pranešimą renginyje, skirtame kunigui Alfonsui Lipniūnui pagerbti. Tai sukėlė dalies tikinčiųjų ir aukos atstovų pasipiktinimą.
Kai nusikaltimas persikelia į kompiuterį
Dainiaus Matiuko byla jau priklauso kitai epochai. Čia nėra pasakojimo apie seniai įvykusį nusikaltimą klebonijoje ar mokykloje. Ši istorija parodo, kad technologijos pakeitė ir seksualinio išnaudojimo formą.
Ilgametis Rokiškio vikaras Dainius Matiukas įkliuvo atsitiktinai, teisėsaugai tiriant Šiaulių vyskupijos Micaičių klebono Alionido Budriaus veiklą. Paaiškėjo, kad A. Budrius turėjo per 60 „susirašinėjimo draugų“, kuriems masiškai siuntinėjo vaikų pornografiją. Jis taip pat tikslingai mezgė kontaktus su bažnyčioje besilankančiais paaugliais, siuntinėjo jiems nepadorias žinutes ir apsinuoginusių kunigų nuotraukas (vieną paauglį atvirai vadino „seksiumi“, teiraudamasis, ar šis „išdykauja“).
Vienas pagrindinių A. Budriaus adresatų buvo būtent D. Matiukas, kurio kompiuteryje rasta mažiausiai 53 bylos su vaikų pornografija (31 nuotrauka figūravo Interpolo bazėje). Teisme paaiškėjo šokiruojanti detalė: D. Matiukas prisipažino pornografiją su mažamečiais berniukais pradėjęs kaupti dar studijuodamas, o polinkį netrukdomai tęsė kunigų seminarijoje. Tai rodo kritines Bažnyčios psichologinės atrankos spragas – asmenys su giliais nukrypimais sėkmingai praeina visus filtrus.
Nepaisant nusikaltimų sunkumo, bausmės atrodo neadekvačios. D. Matiukui skirta 5 000 eurų bauda. (Beje, teisme už jį bandė laiduoti dvi seserys, bet skundas buvo atmestas). Šį kartą vyskupijos reakcija buvo gerokai greitesnė. Vyskupas Linas Vodopjanovas teigė, kad prokuratūros informacija buvo tarsi „šaltas dušas“. D. Matiukas buvo atleistas nuo pareigų dar iki galutinio teismo sprendimo ir išsiųstas į vienuolyną atgailauti. Vėliau byla perduota Vatikanui, kuris skyrė dvejų metų kanoninę bausmę – kunigas buvo pašalintas iš viešos kunigiškos tarnystės.
Tačiau 2024 metais įvyko tai, kas šiandien kelia daugiausia klausimų. Pasibaigus dvejų metų sankcijai, D. Matiukas buvo grąžintas į aktyvų bažnytinį gyvenimą. Jis paskirtas Utenos Dievo Apvaizdos parapijos rezidentu. Vyskupija tai aiškino tuo, kad kunigas jau atliko jam paskirtą bausmę. Jam uždrausta sielovada su nepilnamečiais ir kontaktai su jais, o jo veikla apribota ir vykdoma prižiūrint parapijos klebonui. Formaliai tai yra kontrolės mechanizmas. Tačiau visuomenėje natūraliai kyla kitas klausimas: ar žmogaus, teisto dėl disponavimo vaikų seksualinio išnaudojimo medžiaga, sugrąžinimas į parapiją nėra per daug rizikingas sprendimas?
Tuo tarpu A. Budrius, kurio ryšių pagrindu visoje Lietuvoje pradėta net 12 naujų tyrimų, atsipirko 7 000 eurų bauda. Pradžioje suspenduotas, 2023 m. jis sulaukė Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio malonės – jam leista privačiai aukoti mišias ir priimti aukas. Bažnyčia ir toliau kliaujasi „atgailos“ prizme, ignoruodama didžiulę tokių nusikaltėlių recidyvo riziką.
Dar viena istorija – šįkart apie skaitmeninę erdvę
Sigito Sudento istorija nėra tokia pati kaip V.Karecko ar D.Matiuko. Tyrimo medžiagoje ji pateikiama kaip nederamo elgesio skaitmeninėje erdvėje atvejis. 2024 metų pradžioje viešumoje pasirodė informacija apie tuometį Vyžuonų kleboną S. Sudentą. Jaunuolis teigė, kad dvasininkas pažinčių svetainėje ieškojo artimų santykių ir siuntė jam intymias savo nuotraukas. Pats S. Sudentas pripažino turėjęs intymių nuotraukų archyvą, tačiau atsakomybės už jų platinimą neprisiėmė ir teigė, kad į jo telefoną galėjo būti įsilaužta. Šioje istorijoje svarbi kita detalė: vyskupija apie situaciją žinojo dar 2021 metais. Tuomet buvo gautos galimai pornografinės nuotraukos ir susirašinėjimo ištraukos, tačiau iš pradžių apsiribota asmeniniu perspėjimu ir priminimu apie dorovės normas. Tik 2024 metais, istorijai iškilus į viešumą, S. Sudentui buvo skirtas oficialus kanoninis įspėjimas. Vyskupijos generalvikaras aiškino, kad negalima už pirmą nusižengimą iš karto taikyti griežčiausios bausmės ir kad Bažnyčia siekia žmogui suteikti galimybę pasitaisyti. Vis dėlto visuomenės spaudimas augo ir 2024 metų liepą S. Sudentas buvo atleistas iš Vyžuonų klebono pareigų.
„Kilnojimas“ – kai problema keliauja kartu su kunigu
Visų šių istorijų centre slypi vienas žodis, kurio Bažnyčia oficialiai taip nevadina, tačiau kuris jau seniai įsitvirtino viešojoje erdvėje – „kilnojimas“. Jo principas paprastas. Jeigu vienoje parapijoje kyla problema, kunigas perkeliamas kitur. Administraciniu požiūriu tai gali būti įprasta personalo valdymo priemonė. Tačiau jeigu perkėlimo priežastis yra seksualinis nusikaltimas ar rimtas elgesio pažeidimas, tokia praktika įgauna visiškai kitą prasmę.
V. Karecko atveju po teismo sekė Vadokliai ir Lėnas, vėliau Papilys, Kupreliškis ir Kvetkai, o 2024 metais – Biržai, jau rezidento statusu.
D. Matiuko kelias buvo kitoks: Rokiškis, vienuolynas ir galiausiai Utena.
J. Antanavičius po nušalinimo iš pareigų liko gyventi Panevėžyje.
S. Sudentas iš Vyžuonų klebono pareigų buvo atleistas, tačiau tolesnis jo statusas viešai nebuvo išsamiai detalizuotas.
Svarbiausia čia ne tai, kad kiekvienas kunigas būtinai buvo fiziškai „pervežtas“ iš vienos parapijos į kitą. Svarbiausia – pati logika: problema išsprendžiama pakeičiant vietą arba pareigas, o ne visada pašalinant žmogų iš institucijos. Tai sukuria paradoksą. Jeigu kunigas keliamas į kitą parapiją, problema nėra sunaikinama. Ji tiesiog perkeliama į kitą bendruomenę.
Kodėl Bažnyčios bausmė gali atrodyti visiškai kitaip nei valstybės bausmė?
Čia susiduria dvi sistemos. Viena – valstybės teisė. Kita – Bažnyčios kanonų teisė. Valstybė vertina nusikaltimą pagal Baudžiamąjį kodeksą. Bažnyčia papildomai vertina dvasininko veiksmus per savo vidaus teisės sistemą. Problema ypač išryškėja tada, kai valstybės teismas skiria palyginti švelnią bausmę arba baudžiamasis procesas apskritai neįmanomas dėl senaties. V. Kareckui buvo skirta 6250 litų bauda. D. Matiukui – 5000 eurų bauda. J. Antanavičiaus atveju baudžiamoji byla dėl senaties apskritai nebuvo pradėta. Bažnyčiai tokios aplinkybės tampa papildomu argumentu rinktis ne laicizaciją, o kitokią sankciją. Tačiau būtent čia atsiranda didžiausia problema. Valstybinė bausmė ir Bažnyčios sprendimas nėra tas pats dalykas. Tai, kad žmogus neatlieka kalėjimo bausmės, savaime nereiškia, kad jis gali saugiai grįžti į aplinką, kurioje yra vaikų.
Rezidentas – kompromisas, kuris nieko iki galo neišsprendžia?
V. Karecko ir D. Matiuko istorijų pabaiga tapo beveik vienoda. Abu 2024 metais tapo rezidentais – vienas Biržuose, kitas Utenoje. Rezidentas neturi tokios galios kaip klebonas. Jis negali savarankiškai vadovauti parapijai ir jo veiklą kontroliuoja kitas kunigas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip kompromisas: žmogus nėra paliekamas vienas, jam ribojamas darbas su nepilnamečiais, tačiau jis nėra išmetamas iš kunigų luomo. Tačiau toks sprendimas reiškia, kad atsakomybė už rizikos kontrolę perkeliama kitam žmogui – parapijos klebonui. Tai reiškia, kad vietos bendruomenė turi pasitikėti ne tik pačiu sprendimu, bet ir tuo, kad kitas kunigas sugebės nuolat prižiūrėti žmogų, kuris jau buvo nuteistas arba pripažintas padaręs sunkų seksualinio pobūdžio pažeidimą. Tyrimo medžiagoje ši praktika vertinama kaip institucinis kompromisas, leidžiantis formaliai apriboti rizikingą veiklą, tačiau kartu išsaugoti kunigą Bažnyčios struktūroje.
Tai ne vien Panevėžio istorija
Panevėžio atvejai nėra vakuume. Lietuvoje jau yra buvę istorijų, kai seksualinio išnaudojimo faktai paaiškėjo praėjus dešimtmečiams. Vienas iš pavyzdžių – kunigo Kęstučio Ralio pasakojimas apie jo paties vaikystėje patirtą seksualinį išnaudojimą. K. Ralys viešai prabilo, kad 1975–1978 metais, būdamas dvylikos metų klapčiuku Kelmėje, buvo seksualiai išnaudojamas klieriko Vlado Petraičio. Pastarasis vėliau tapo kunigu Baltarusijoje ir ten dirbo iki mirties 2012 metais. Bažnyčios tyrimas, atliktas praėjus dešimtmečiams, galiausiai konstatavo moralinį tikrumą, kad išnaudojimas įvyko. Tačiau kaltininkas tuo metu jau buvo miręs.
Šios istorijos svarbios todėl, kad jos primena vieną paprastą dalyką: tyla nereiškia, kad nusikaltimo nebuvo. Vaikas gali tylėti dėl baimės. Dėl gėdos. Dėl to, kad netiki, jog suaugusieji juo patikės. Arba todėl, kad žmogus, kuris jį išnaudojo, yra tas pats žmogus, kuriam aplinkiniai patiki moralinio autoriteto vaidmenį. Būtent todėl tokios bylos gali iškilti į paviršių tik po dešimties, dvidešimties ar dar daugiau metų.
Ar sistema keičiasi?
Taip. Bent jau formaliai. Lietuvos Katalikų Bažnyčia pastaraisiais metais įdiegė daugiau prevencinių priemonių. Patvirtintos nepilnamečių apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo gairės, vyskupijose paskirti už skundų priėmimą ir pirminius tyrimus atsakingi asmenys. Panevėžio vyskupijoje šias funkcijas atlieka kunigas dr. Simas Maksvytis. Taip pat rengiami mokymai. Lietuvos vyskupų konferencijos duomenimis, vien 2025 metais surengta 17 tokių mokymų, kuriuose dalyvavo 287 žmonės. Tai yra svarbūs pokyčiai. Tačiau prevencijos sistemos vertė matuojama ne tuo, kiek mokymų surengta ar kiek dokumentų pasirašyta. Ji matuojama tuo, kas nutinka tada, kai atsiranda realus kaltinimas.
Ar vaiku patikima iš karto?
Ar informacija perduodama teisėsaugai?
Ar įtariamas žmogus nedelsiant pašalinamas iš galimos rizikos aplinkos?
Ar aukai nereikia metų metais įrodinėti, kad ji verta būti išgirsta?
Ir galiausiai – ar žmogus, kuris buvo nuteistas už seksualinį nusikaltimą prieš vaiką, apskritai gali kada nors grįžti į parapijos gyvenimą?
Būtent į šiuos klausimus formalių atsakymų kol kas nepakanka. Tyrimo medžiagoje pabrėžiama, kad Karecko, Matiuko ir Sudento istorijos rodo, jog net ir pripažinus kaltę ar nustačius sunkų pažeidimą galutinis rezultatas gali būti ne pašalinimas iš struktūros, o pareigų apribojimas, priežiūra ar paskyrimas į kitą statusą.
Klausimai, nuo kurių nebegalima pabėgti
Panevėžio vyskupijos istorijoje galima rasti skirtingų reakcijų.
V. Karecko atveju – ilgas buvimas parapijose po teismo nuosprendžio ir tik vėliau pritaikyti apribojimai.
J. Antanavičiaus istorijoje – metų metus trukęs aukos bandymas būti išgirstai, senaties problema, kanoninės sankcijos ir galiausiai net baudžiamasis tyrimas prieš patį pareiškėją.
D. Matiuko byloje – greita vyskupijos reakcija, pašalinimas iš pareigų, kanoninė bausmė ir vėlesnis sugrįžimas kaip rezidentui.
S. Sudento atveju – informacija, apie kurią vyskupija žinojo anksčiau, pradinis įspėjimas ir sprendimas atleisti iš klebono pareigų tik po viešo skandalo.
Tai nėra keturios vienodos istorijos. Tačiau jos kartu leidžia užduoti vieną nepatogų klausimą: ar institucijos tikslas yra užkirsti kelią naujai žalai, ar vis dar pirmiausia išsaugoti kunigą ir jo statusą?
Šis klausimas svarbus ne tik katalikams. Bažnyčia yra visuomenės dalis. Kunigas nėra vien privatus asmuo – jis turi autoritetą, prie kurio žmonės patiki savo vaikus, šeimas, paslaptis ir problemas. Todėl kai toks autoritetas panaudojamas prieš silpnesnį žmogų, atsakomybė negali baigtis vien ties klausimu, ar nusikaltėlis buvo nubaustas.
Reikia klausti ir to, ką darė aplinkiniai, kai apie tai sužinojo.
Galbūt būtent čia ir slypi svarbiausia šių bylų pamoka. Nusikaltimą gali padaryti vienas žmogus. Tačiau tyla, delsimas, perkėlimas, reputacijos saugojimas ir nenoras pripažinti problemą jau yra institucinis pasirinkimas. O tokio pasirinkimo kaina visada sumokama ne institucijos reputacija. Ją sumoka auka.
Rolandas Meiliūnas
Paninfo.lt redaktorius
