Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatyta Antano Terlecko knyga „Šiferio byla”. Itin gyvame, visus susirinkusiuosius įtraukusiame renginyje dalyvavo autorius, filosofas, publicistas Donatas Puslys, rašytojas, visuomenės veikėjas Andrius Zimaitis.
„Gerovės“ dalis
Kelias į knygą „Šiferio byla“ nebuvo rožėmis klotas.
„Tai ilgai brandintas vaisius – viskas prasidėjo net ne nuo doktorantūros, o nuo magistrantūros studijų. Pastarosiose atlikau vieno atvejo analizę, tačiau laukas vis plėtėsi. „Šiferio byla“ neapima viso sovietmečio – tik laikotarpį nuo 1940 iki 1965 metų. Jos akcentas – kolektyvizacija, tačiau iš esmės du siužetai: Lietuvos okupacija ir aneksija (užvaldymo procesai), o paskui kolektyvizacija. Kolchozų (pasirenku vadinti būtent šiuo žodžiu, nes taip atskleidžiamas ir požiūris) steigimas kaip bandantis įsivažiuoti darinys, kuris labai vargsta, stena. Lietuviškas aktualijas pradėjau nuo 1940-ųjų, nes okupacijos istorija neatsiejama. Pavyzdžiui, tremtys. Jų aukos daugiausia buvo į vadinamųjų buožių sąrašus įtraukti žmonės – tie, ką norėta išmesti iš sovietinio kaimo. Šiek tiek aptariu ir partizaninio karo siužetų“, – savo kūrinį pristato A. Terleckas.
Kodėl knygos pavadinime figūruoja šiferis?
„Šiferis man tiko kaip simbolis. Ir dėl konkrečios žmogaus istorijos knygoje, ir todėl, kad visiems atpažįstamas. Štai dirbu su studentais. Jie jau nebegali tiksliau apibūdinti, kas yra kolchozas, tačiau populiarius pasakojimus apie dūmą ant stogo ir šiferį žino. Kita vertus, tai buvo vienas dalykų, sovietmečio pasiūlytų kaip „gerovės“ paketo dalis. T. y. esą nebe skiedromis savo stogus dengsite, o va tokiu puikiu daiktu. Nesvarbu, ką šiferis daro jūsų sveikatai, – jisai yra, yra pigus, užsiklosit savo stogus lakštais, jums nebešalta, tai bus ilgalaikis, tvarus sprendimas. Šiferio simbolis man tiko šiai reformai, nes viską pakeičia. Ne integruojamas į senąją kultūrą, o ją nušluoja. Lygiai taip, kaip užsibrėžta sunaikinti senąjį kaimą ir ant viršaus statyti kažką nauja“, – teigia bibliotekos svečias.
Lietuvoje lėčiausiai
A.Terlecko teigimu, kolektyvizacija trijose Baltijos valstybėse skyrėsi – Lietuvoje ji skynėsi kelią sunkiausiai ir lėčiausiai. Priežastys kelios. Būtent Lietuvoje vyko stipresnis partizaninis karas – Latvijoje ir Estijoje daugiau vyrų nuėjo kovoti už vokiečius, suformuoti SS batalionai, tad daugiau žuvo arba buvo suimti. Be to, oficialus sovietinis pasakojimas apie kolektyvizaciją – mažažemiai valstiečiai, kuriems visko trūksta, pirmiausia stoja į kolūkius. Išties buvę atvirkščiai. Pirmiausia stodavę stambūs ūkininkai – priešingu atveju jiems taikyti milžiniški mokesčiai, grėsė baudžiamoji atsakomybė ar Sibiras. Latvijoje, Estijoje tarpukariu ūkiai buvo stambesni, tad ir kolektyvizacija kiek spartesnė.
A.Terleckas įžvelgia skirtumų ir pačios Lietuvos regionuose.
„Ryškiausia kolektyvizacija buvo Vilniaus krašte – teritorijoje, iš esmės nepriklausiusioje Lietuvai iki sovietinės okupacijos (jei tiksliau, 1939 metų). Ten nebuvo įvykdyta tarpukarinė žemės reforma, vyravo labai smulkus ūkis. O paimkim Dzūkiją. Visi puikiai žinome posakį apie grybus, uogas ir dzūkes. Ir išties – dzūkai gebėdavo ne iš bulvių ar ko nors kito auginimo išgyventi, o iš grybavimo, žvejybos ar kt. Todėl juos buvo sunkiau priversti eiti į kolchozą. Būtent ten kolektyvizacija buvo lėčiausia. O apskrityse, kur ūkiai buvo stambiausi (geriausias pavyzdys – Šiauliai), kolektyvizacija vyko greičiausiai“, – pasakojo.
Kolchozo visuomenės palikimas
A.Terleckas įveda kolchozo visuomenės sąvoką ir yra įsitikinęs – jos liekamųjų reiškinių savo kasdienybėje turime ir dabar.
„Kolchozo visuomenė – labai keista būklė (ilgainiui ją pakeitė kolūkinė, šią – pokolūkinė visuomenė). Vienas skiriamųjų bruožų – nesuinteresuotumas. Šiuos žmones buvo labai sunku priversti dirbti. Vienas motyvavusių dalykų buvo baimė. Nes iki 1953-iųjų, Josifo Stalino mirties, jei nedirbai kolchoze, sąmoningai to vengei, visada galėjai būti ištremtas. Vėliau tos baimės kiek atsitraukė, ir žmonės masiškai nustojo eiti. Kita vertus, būdami kolchozuose galėjo išlaikyti 60 arų sklypus asmeninėms reikmėms, auginti karvę, kažkiek kiaulių, paukščių. Net iš oficialios sovietmečio statistikos matyti, kad žmonės iš tų sklypų ir pragyveno – gaudavo apie 80 proc. pajamų (1957 m. duomenys). Tai buvo individualumas žiauriai išardytoje visuomenėje. Tie žmonės dar buvo išlaikę tarpukarinę darbo kultūrą, ją rėmėsi. Paskui atėjo karta, kuri nebeturi su kuo palyginti esamos realybės. Sovietmečio kolektyvizacijoje atsiranda „niekieno turtas“. Kolchozo (gamyklos, fabriko etc.) turtas, kurį vogti normalu, kasdienybė. Tai net ne vagystė. Man atrodo, dar ir iki šiol politikoje matome žmonių, į valstybę žiūrinčių per „niekieno turto“ prizmę. Esą, tarkim, valstybės biudžetas – truputį niekieno pinigai, galima jų pasiimti, parsinešti, paskirti kam reikia nereikia. Mentalitetas tvarkytis valstybėje kaip kolchoze. Man regis, dabar tendencijos gerėja, tačiau turime ir kelerius metus besitęsiantį čekiukų, telefonų, televizorių skandalą“, – teigia A. Terleckas.
P.S. Ėriškiai
Nežinia, kaip praleido sovietinė cenzūra, bet oficialiuose Panevėžio rajono Ėriškių kolūkio protokoluose užfiksuota komiška istorija. Ėriškiečių paprašė siūlyti kolūkio pavadinimo variantus. Vienas žmogus tarstelėjo: „Ašarų pakalnė“.
Asta Sarapienė
Viešųjų ryšių specialistė
