Panevėžio miesto tarybai šį ketvirtadienį bus pateikti du svarbūs dokumentai – Panevėžio miesto savivaldybės strateginio plėtros 2021–2027 metų plano įgyvendinimo 2025 metų ataskaita ir 2026–2028 metų biudžeto asignavimų projektas. Viename surašyta, kaip miestui sekėsi artėti prie šviesios ateities, kitame – kiek kainuos tolesnė kelionė. Gyventojams verta perskaityti abu. Ypač tiems, kurie už tą kelionę moka, bet vis dar laukia, kada pažanga pasieks ir jų kiemą.
Panevėžyje sparčiausiai auga ateitis. Bent jau ta, kuri surašyta savivaldybės dokumentuose. Joje klesti „Pramonė 4.0“, kultūra išgyvena renesansą, bendruomenė darnėja, o infrastruktūra modernėja tokiu tempu, kad gyventojams kartais belieka stovėti spūstyje ir stebėti pažangą pro automobilio langą.
Už dokumentų ribų miestas atrodo kiek kitaip. Gyventojų mažėja, socialinio būsto tenka ilgai laukti, atlyginimai atsilieka nuo šalies vidurkio, o investicijų rodikliai nelabai paiso savivaldybės komunikacijos skyriaus pastangų. Tačiau statybos juda pirmyn. Panevėžietis gali išvažiuoti. Kvadratinis metras lieka.
Šiuos dokumentus skaitant greta, susidaro įspūdis, kad Panevėžyje vienu metu valdomi du miestai. Vienas gyvena lentelėse ir nuosekliai artėja prie proveržio. Kitas apmoka sąskaitas.
Vienuolika tūkstančių gyventojų. Pageidautina – iki ataskaitinio laikotarpio pabaigos
Pradėkime nuo žmonių. Miesto strategijoje jie vis dar minimi, nors iš investicinių užmojų kartais galima pamanyti, kad pagrindinis Panevėžio gyventojas yra statinys.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vidutinis metinis gyventojų skaičius mieste sumažėjo nuo 87 590 žmonių 2021 metais iki 84 319 žmonių 2025-aisiais. Per ketverius metus – daugiau kaip trimis tūkstančiais.
Natūrali gyventojų kaita 2025 metais siekė minus 774, migracijos balansas – minus 636. Kitaip tariant, mirė daugiau žmonių, negu gimė, o išvyko daugiau, negu atvyko. Demografija elgiasi nemandagiai: užuot prisitaikiusi prie strategijos, toliau skaičiuoja tikrus žmones.
Savivaldybės plane 2027 metams numatyta 95 tūkst. gyventojų.
Nuo 2025 metų rodiklio trūksta 10 681 žmogaus. Per dvejus metus Panevėžiui reikėtų ne šiaip pakeisti kryptį, o patirti demografinį stebuklą. Maždaug tokį, kad visas nedidelis rajono centras vieną rytą susikrautų daiktus ir nuspręstų: važiuojame į Panevėžį, ten labai geras strateginis planas.
Ambicingas tikslas savaime nėra blogybė. Tačiau tarp ambicijos ir fantazijos turėtų tilpti bent šioks toks veiksmų planas.
Problema dar rimtesnė, kai augančio miesto lūkesčiai tampa pagrindu ilgalaikiams infrastruktūros sprendimams. Pastatus reikės šildyti, valyti, saugoti ir remontuoti net tada, kai planuoti gyventojai neatvyks. Sąskaitos, priešingai nei demografiniai tikslai, pasižymi puikiu gebėjimu išsipildyti.
Miestas gali mažėti. Jo išlaikymo sąmata – nebūtinai.
„Plyta“: pirmiausia pastatome, paskui dar pastatome
Ryškiausias Panevėžio kultūrinės ambicijos simbolis – Stasio Eidrigevičiaus menų centras, vadinamas „Stasys Museum“. Jo istorijoje tilpo ilgos diskusijos, bendruomenės protestai ir nugriautas kino centras „Garsas“. Dabar tilps ir antroji dalis.
Muziejus atidarytas 2024 metais. Savivaldybė džiaugėsi beveik 40 tūkst. lankytojų per pirmuosius tris mėnesius. Įspūdingas skaičius. Tačiau muziejaus finansinę kasdienybę geriau atskleidžia kitos eilutės.
2026 metų biudžeto projekte muziejui iš Kultūros ir meno programos numatyta 2 039,6 tūkst. eurų asignavimų. Planuojamos pajamos iš bilietų, edukacijų, patalpų nuomos ir kitų paslaugų – 236 tūkst. eurų.
Šių sumų skirtumas – apie 1,8 mln. eurų. Kultūros įstaiga neprivalo išsilaikyti vien iš bilietų, tačiau mokesčių mokėtojams visai pagrįstai gali rūpėti, ką už savo indėlį jie gauna ir kiek tas indėlis dar augs.
Atsakymas į antrąją klausimo dalį jau ryškėja: muziejus plečiamas.
Pirmasis etapas kainavo apie 9,26 mln. eurų. Antrojo etapo sutarties vertė – 10,49 mln. eurų. Prie beveik 4 tūkst. kvadratinių metrų pastato numatoma pristatyti dar apie 3 tūkst. kvadratinių metrų. Darbų pabaiga planuojama 2028 metų gruodį.
Bendra abiejų etapų kaina priartės prie 20 mln. eurų.
Kultūrinis apetitas puikus. Belieka tikėtis, kad miesto finansinė virškinimo sistema jį atlaikys.
Apie 8 mln. eurų antrojo etapo išlaidų numatoma padengti Europos regioninės plėtros fondo lėšomis, daugiau kaip 2 mln. eurų – miesto biudžeto lėšomis. Vien 2027 metais rekonstrukcijai suplanuota 6,16 mln. eurų.
Čia paprastai pasirodo raminantis argumentas: didžiąją dalį duoda Europa. Tik Europa, apmokėjusi statybas, nepasižada amžinai mokėti už šildymą, valymą, apsaugą ir darbuotojus. Paramos sutartis baigsis. Komunalinių paslaugų sutartys liks.
Beveik tris ketvirtadalius papildomo ploto miestui teks išlaikyti ir tada, kai statybų nuotraukos jau bus nugrimzdusios savivaldybės naujienų archyve.
Muziejus gali būti vertingas miestui. Tačiau jo vertės nepakeičia nei fasado dydis, nei iškilmingai ištartas žodis „tarptautiškumas“. Miestui reikia aiškios naudos ir aiškios sąmatos. Juostelę perkirpti užtenka vieną kartą. Už elektrą mokama kas mėnesį.
Sveikatos priežiūra: svarbiausia, kad paaiškinimas būtų sveikas
Kol kultūros infrastruktūra plečiasi, sveikatos priežiūros rodikliai juda gerokai kuklesne kryptimi.
2021 metais 10 tūkst. gyventojų teko 188,5 praktikuojančio gydytojo, odontologo ir slaugytojo. 2025 metais – 181,5. Ligoninių lovų rodiklis per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 84,1 iki 80,3.
Paaiškinimų yra: specialistų trūksta visoje šalyje, regionai konkuruoja, stacionarinis gydymas brangus, daugiau paslaugų siekiama teikti ambulatoriškai.
Visa tai girdėta. Pacientui, laukiančiam konsultacijos, iš tokio paaiškinimo naudos maždaug tiek pat, kiek iš informacinio stendo prie statybvietės: sužinai, kad kažkas vyksta, bet tavo problema nuo to nepajuda.
Išvengiamų hospitalizacijų rodiklis nuo 14,6 atvejo 10 tūkst. gyventojų 2021 metais išaugo iki 20,4 atvejo 2024-aisiais. Ataskaitoje taip pat nurodomas 75,4 proc. išvengiamo mirtingumo rodiklis, o bendro ligotumo duomenimis, 2025 metais 10 tūkst. gyventojų teko 9 728 sergantys asmenys.
Tokie skaičiai turėtų tapti rimtos politinės diskusijos pagrindu. Kokios pagalbos žmonės negauna laiku? Kaip valdomos lėtinės ligos? Kokių specialistų labiausiai trūksta? Ką konkrečiai savivaldybė padarė, kad padėtis pasikeistų?
Vietos valdžia nekontroliuoja visos sveikatos sistemos. Tačiau nacionalinių problemų sąrašas nėra vietos veiksmų planas. Juo labiau – rezultatas.
Gyventojui mažai paguodos, kad jo eilė pas gydytoją puikiai atitinka bendras šalies tendencijas.
Socialinės paslaugos beveik tobulos. Būsto prašome palaukti
Savivaldybės ataskaitose socialinių paslaugų poreikio patenkinimas siekia 99,9 proc.
Iki visiškos tobulybės trūksta vos vienos dešimtosios procento. Matyt, jos ir pritrūko tiems, kurie tebelaukia socialinio būsto.
2025 metais būstu aprūpinta 5,8 proc. laukiančiųjų, nors strateginiame plane numatytas 30 proc. tikslas. 2024 metais naujų socialinių būstų neįsigyta. Išnuomota penkiolika atsilaisvinusių butų.
Bendras socialinių paslaugų rodiklis ir aprūpinimas būstu matuoja skirtingus dalykus. Tačiau būtent todėl beveik šimtaprocentinis skaičius turėtų būti aiškinamas atsakingai. Žmogui, kuris neturi tinkamų namų, statistinė paslaugų gausa savaime stogo nesukuria.
Lėšos būstams įsigyti numatomos, bet jų panaudojimas stringa. Ataskaitoje paaiškinta, kad pinigai nepanaudoti dėl „objektyvių procedūrinių ir organizacinių aplinkybių“, todėl perkelti į 2026 metus.
Puiki formuluotė. Nei veido, nei pavardės, nei atsakomybės. Tiesiog aplinkybės. Objektyvios, vadinasi, beveik gamtos reiškinys.
Žmogus gali palaukti dar metus. Procedūra juk negali pati savęs paskubinti.
Šalia muziejaus plėtros tempų toks administracinis lėtumas atrodo ypač iškalbingai. Vienur skaičiuojami tūkstančiai papildomų kvadratinių metrų, kitur nepavyksta laiku nupirkti būstų, kuriems lėšos jau numatytos.
Socialinis būstas, žinoma, turi vieną viešųjų ryšių trūkumą: jį gavusio žmogaus ramybė retai atrodo taip įspūdingai kaip naujo muziejaus fasadas.
Pažanga, kurią patogiausia stebėti stovint spūstyje
Miesto infrastruktūros plėtros, modernizavimo ir priežiūros programai 2026 metais numatyta beveik 19,8 mln. eurų, 2027-aisiais – 21,4 mln., 2028-aisiais – 22,3 mln. eurų.
Tai dideli pinigai. Gyventojai turi teisę tikėtis, kad už juos bus gaunama ir gerai suplanuotų darbų.
Nemuno gatvės tilto būklė rimtų sprendimų reikalavo jau 2023 metais, kai ekspertai patvirtino kapitalinio remonto būtinybę. Tiltas svarbus susisiekimui su pramonės rajonu, todėl jo remontas neišvengiamai paliečia didelę miesto dalį.
2026 metų spalio 24 dieną, montuojant sijas, eismas tiltu uždarytas nuo 9 iki 18 valandos. Devynioms valandoms.
Sijų montavimas nėra darbas, kurį galima atlikti tarp pravažiuojančių automobilių. Tačiau būtinas uždarymas nepanaikina pareigos iš anksto suvaldyti jo pasekmes. Tam būtinas planavimas, o kai jo nėra, tai kartu remontui uždaromas ir Pramonės gatvės viadukas, tad automobilių srautai persikelia į kitas gatves.
Norintiems gyvo panevėžietiško infrastruktūros planavimo pristatymo pakanka ryte arba pavakary pravažiuoti Pušaloto gatve. Registruotis nereikia. Laiko apsilankymui reikėtų pasilikti daugiau.
Dar rimtesnis klausimas – eismo saugumas. Įskaitinių eismo įvykių skaičius 2025 metais išaugo nuo 144 iki 179, o sužeistųjų ir žuvusiųjų – nuo 163 iki 221.
Ataskaitoje tarp priežasčių nurodoma, kad pėstieji žengia į važiuojamąją dalį neįvertinę atstumo iki atvažiuojančio automobilio.
Patogus paaiškinimas. Pėstysis bent jau neturi savo komunikacijos skyriaus, kuris parengtų atsakomąjį pranešimą.
Žinoma, eismo dalyvių elgesys svarbus. Tačiau saugi miesto infrastruktūra turi atsižvelgti ir į žmogaus klaidas. Reikia vertinti greitį, apšvietimą, matomumą, perėjas ir sankryžų sprendimus. Kitaip modernizacija baigiasi nauja danga, o atsakomybė už saugumą paliekama tam, kuris ja eina.
„Pramonė 4.0“, rezultatas – 0
Strateginio plano prioritetas „Švietimo ir verslo bendrystė, plėtojanti ateities ekonomiką“ skamba taip, kad beveik girdėti dirbant robotus.
„Pramonė 4.0“, STEAM, žiedinė ekonomika, inovacijos. Žodynas šiuolaikiškas. Rezultatai gerokai santūresni.
Tiesioginės užsienio investicijos vienam Panevėžio gyventojui 2021 metais sudarė 47,4 proc. šalies vidurkio. 2022 metais rodiklis pakilo iki 50,4 proc., tačiau 2023-iaisiais sumažėjo iki 41,4 proc., o 2024-aisiais – iki 34,4 proc.
Vienam Panevėžio gyventojui 2024 metais teko 5 205 eurai tiesioginių užsienio investicijų. Šalies vidurkis – 15 146 eurai.
Atotrūkis didėja. Investuotojai, regis, dar nevisi perskaitė, kokia perspektyvi ateitis jiems čia suplanuota.
Dar iškalbingesnis atviros prieigos laboratorijų tinklo rezultatas. Planuota dvidešimt juo pasinaudojusių įmonių. Pasinaudojo nulis.
Technologinius sprendimus turėjusios skatinti mokesčių lengvatos: planuotos šešios įmonės. Rezultatas – taip pat nulis.
Dvi priemonės, du nuliai. Bent jau rezultatų nuoseklumui priekaištų nėra.
Toks rezultatas turėtų reikšti, kad priemonės iš esmės peržiūrimos: aiškinamasi, ar jos reikalingos, ar tinkamai parengtos, ar pasiekė verslą. Vien įrašyti priemonę į planą ir paskui užfiksuoti, kad ja niekas nesinaudojo, yra gana brangus būdas sužinoti tai, ką buvo galima išsiaiškinti dar prieš ją kuriant.
2025 metais vidutinis mėnesinis atlyginimas Panevėžyje siekė 2 211,4 euro, šalies vidurkis – 2 411,4 euro. Skirtumas – 200 eurų per mėnesį.
Darbuotojo piniginėje šis skirtumas jaučiamas aiškiau negu „Pramonės 4.0“ vizija. Už viziją parduotuvėje vis dar neieko nenupirksi.
Matematikos stebuklui reikia paaiškinimo
Švietimo ataskaitose džiugina dvylika laboratorijų ir 90 proc. mokyklų atnaujintos skaitmeninės priemonės. Tačiau įranga pati pamokų neveda, o laboratorijos atidarymo nuotrauka dar nėra mokinio pasiekimas.
Matematikos pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime bazinį lygį 2022 metais pasiekė 21,3 proc. mokinių. 2024 metais – 38,15 proc. O 2025-aisiais – jau 64,2 proc.
Per metus – daugiau kaip 26 procentinių punktų šuolis.
Jeigu jį lėmė išskirtinai veiksmingi ugdymo sprendimai, Panevėžiui reikėtų skubiai dalytis patirtimi su visa Lietuva. Jeigu pasikeitė užduotys, vertinimo ribos ar skaičiavimo metodika, apie tai taip pat derėtų pasakyti. Aiškiai, be šventinės miglos.
Pats šuolis nėra duomenų klastojimo įrodymas. Tačiau jis nėra ir savaime suprantamas patvirtinimas, kad suveikė visa savivaldybės švietimo strategija.
Kai Švietimo ir ugdymo programai 2026 metais numatoma daugiau kaip 105 mln. eurų, visuomenė turi teisę gauti daugiau nei gerai atrodantį procentą. Pavyzdžiui, paaiškinimą.
Matematikos pažangą būtų gražu pradėti nuo gebėjimo tiksliai paaiškinti savo pačių skaičius.
Europa pastatys. Panevėžys išlaikys
Bendra savivaldybės programų finansavimo apimtis 2026 metais numatoma 277,3 mln. eurų, 2027-aisiais – 296,1 mln., 2028-aisiais – 276,4 mln. eurų.
Investicijų projektų programos finansavimas tuo pačiu laikotarpiu svyruoja nuo maždaug 35,8 mln. iki 49,3 mln., o vėliau sumažėja iki 20,2 mln. eurų. Didelę investicijų dalį sudaro ES parama, ankstesnių laikotarpių likučiai ir skolintos lėšos.
Išorinis finansavimas miestui naudingas. Tačiau jis kartais sukuria pavojingą pagundą: jeigu pinigų duoda, reikia statyti. Kam tiksliai, kokio dydžio ir už kiek vėliau išlaikysime – klausimai, kuriuos labai patogu palikti kitai kadencijai.
2027 metais ES paramos suma Investicijų projektų programoje siekia beveik 38,5 mln. eurų. Tai rimta galimybė miestui. Kartu – rimtas reikalavimas pasirinkti projektus, kurių nauda tęstųsi ilgiau už finansavimo laikotarpį.
Biudžeto aiškinamajame rašte matyti ir kasdienė finansų virtuvė: 300 tūkst. eurų iš Lėkiškio gatvės projekto perkeliami Nemuno gatvės tiltui, 20 tūkst. eurų iš kultūros projektų – teatro instrumentams.
Perskirstyti lėšas teisėta, o kartais ir būtina. Tačiau tokie sprendimai turėtų būti aiškinami paprastai: kas pasikeitė, ko atsisakoma, kas atidedama ir kodėl. Žodis „strateginis“ neturėtų reikšti, kad priežastį supranta tik lentelės autorius.
Gyventojams svarbu žinoti ir tai, kas liks po investicijų bangos. Naujo objekto statybos pabaiga savivaldybei dažnai reiškia naujų nuolatinių išlaidų pradžią.
Atidarymo šventė trunka popietę. Išlaikymas – dešimtmečius.
Dalyvaukite. Įgyvendinsime, kai leis aplinkybės
Dalyvaujamasis biudžetas turėtų suteikti gyventojams realią galimybę spręsti dėl dalies miesto pinigų. Panevėžyje gyventojams kol kas suteikta ir papildoma galimybė – pasimokyti kantrybės.
2024 metais neįgyvendinta nė viena gyventojų iniciatyva. 2025 metų pabaigoje pasirašyta sutartis dėl Dainavos skvero įrengimo Pilėnų mikrorajone, tačiau darbai dėl netinkamų oro sąlygų perkelti į 2026 metus. Į kitus metus perkelta ir 190 tūkst. eurų.
Lietuviškas oras, pasirodo, vis dar sugeba netikėtai užklupti Lietuvos savivaldybę.
Mokinių iniciatyvoms šešiose gimnazijose skirta 5,8 tūkst. eurų. Vidutiniškai – mažiau kaip tūkstantis eurų vienai gimnazijai. Kukli suma jaunajai demokratijai, ypač mieste, kurio statybų ambicijos skaičiuojamos dešimtimis milijonų.
Dalyvavimo prasmė atsiranda tada, kai žmogus pamato savo sprendimo rezultatą. Jei pasiūlymas pateiktas, balsavimas įvyko, pinigai numatyti, o projekto vis dar nėra, ilgainiui lieka tik ceremonija.
Gyventojai dalyvavo. Ataskaita papildyta. Skveras palauks.
Miestas, kuriame patogiausia būti pastatu
Visuose šiuose skaičiuose kartojasi tas pats klausimas: kam pirmiausia tarnauja Panevėžio plėtra?
Gyventojų mažėja, tačiau planuose jų laukia dešimtys tūkstančių. Socialinio būsto pirkimai stringa, bet muziejaus plotas auga. Inovacijų priemonėmis nesinaudoja nė viena įmonė, tačiau ateities ekonomika dokumentuose jau beveik sukurta. Eismo saugumo rodikliai blogėja, bet paaiškinimui visada galima rasti nepakankamai atsargų pėsčiąjį.
Visa tai sudaro įspūdį, kad savivaldybei lengviausia susitarti su statiniais. Jie nereikalauja trumpesnių eilių, nesiskundžia atlyginimu ir neklausia, kodėl sprendimas atidėtas dar metams. Juos galima iškilmingai atidaryti, nufotografuoti ir įrašyti į nuveiktų darbų sąrašą.
Su žmonėmis sunkiau. Jie nori, kad pažadai veiktų kasdien.
Panevėžiui reikia kultūros, sutvarkytų gatvių, tiltų ir šiuolaikiškų mokyklų. Tačiau kiekvienas toks projektas turi atsakyti į klausimą, kaip jis padės čia gyvenantiems žmonėms. Ypač tiems, kurių kasdienybė netelpa į reprezentacines nuotraukas.
Kol į šį klausimą atsakoma statybų sąmatomis, miesto sėkmę vis patogiau matuoti kvadratiniais metrais. Jie bent jau neišvažiuoja.
Už juos mokantys žmonės – išvažiuoja.
Pagarbiai
Rolandas Meiliūnas
Paninfo.lt redaktorius
