Apie ribas dažniau girdime kalbant tame kontekste, kai vaikai bando jas peržengti. Visgi kiekvienas vaikas į pasaulį ateina su savo asmeninėmis jausmų, minčių, kūno ribomis. Ir ši erdvė labai reikšminga augančio vaiko saugumo jausmui, jo ateičiai.
Sveikindamasis giminaitis be atsiklausimo bučiuoja vaiką į skruostą, vaikas nenori, bet „privalo“ deklamuoti eilėraštį prieš klasę, iš artimųjų girdi komentarus apie bręstant besikeičiantį kūną ir pan. Visiškai skirtingos, bet dažnam atpažįstamos situacijos. Jos – apie vaiko ribas.
Kaip suaugusieji gali stiprinti vaiko gebėjimą pažinti šias svarbias saugumo ribas, aiškiai iškomunikuoti savo norus, poreikius, įsitikinimus, kartais – rasti kompromisą?
Savo įžvalgomis vaiko teisių gynėjų inicijuotoje diskusijoje dalijasi vaiko teisių gynėja psichologė Vilma Paliaukienė, Lietuvos psichologų sąjungos narė lektorė Agnė Laskytė ir nevyriausybinės organizacijos „Ribologija“ atstovė psichoterapijos konsultantė Rusnė Kirtiklytė.
Diskusijos galite klausyti čia.
Jeigu vaiko ribos gerbiamos, jis jaučiasi saugus, mylimas
Ribos yra tarsi nematoma linija, rodanti, kas vaikui tinka ir yra priimtina, kas ne. Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, jog šios nematomos linijos nepaprastai reikšmingos sveikai vaiko raidai. Kai vaiko ribos šeimoje pripažįstamos ir gerbiamos, vaikas išmoksta, kad pagarba yra santykių pagrindas.
Kasdienėse situacijose suaugusieji kartais deramai neįvertina temos aktualumo arba pritrūksta gebėjimo atpažinti vaiko fizines ir emocines ribas. Pavyzdžiui, susitikimuose su šeima vaiko teisių gynėjai pastebi, kad už vaiką būna kalbama, vaiko nuomonė nuneigiama, kartais vaikas, prieš savo valią, yra pasitelkiamas tėvų tarpusavio konfliktams spręsti.
Diskusijoje dalyvaujanti vaiko teisių gynėja Vilma Paliaukienė taip pat atkreipia dėmesį į suaugusiojo sąmoningumą ir gebėjimą diferencijuoti su vaiku susijusius dalykus: „Greičiausiai savo aplinkoje mums vis dar tenka matyti ir tokių situacijų, kada atsitraukęs nuo apkabinti ar pasisveikinti bučiniu ketinusio giminaičio, vaikas subaramas už nemandagų poelgį.
Svarbu suprasti, kad tokiomis aplinkybėmis susiduria dviejų žmonių norai. Manau, kad giminaitis galėtų būti geras pavyzdys vaikui – atsitraukdamas nuo savo ketinimų parodytų, kad reikia priimti kitokią poziciją, gerbti kito ribas“.
V.Paliaukienė diskusijoje akcentuoja, jog pirmiausia vaiko aplinkoje esantiems žmonėms svarbu turėti sveiką santykį su savo ribomis, tuomet tikrai ir vaikas jas jaus.
Vaikui svarbu atpažinti savo poreikius ir mokėti apie juos kalbėti
Vaiko pažintis su savo emocinėmis ir fizinėmis ribomis prasideda stebint suaugusiuosius. Tėvai labai sustiprins vaiką, jeigu savo pavyzdžiu mokys atpažinti ne tik malonius, bet ir nepatogius savo kūno pojūčius, tokius kaip įtampa, nerimas, diskomfortas bei skatins vaikus pasitikėti savo jausmu.
Psichologės Agnės Laskytės nuomone, ne mažiau svarbu stiprinti vaiko įgūdžius apie savo poreikius ir jausmus aiškiai komunikuoti. Dažną keblią situaciją gali padėti išspręsti kalbėjimasis ir susitarimai.
Psichologė dalijasi, kad ribų tema vis dar aktuali įvairiose erdvėse ir mokykloje iš kolegų dažnai sulaukia klausimų. Pavyzdžiui, su vaikais dirbantys mokytojai domisi, kaip suprasti, kad vaikas iš tiesų negali kažko padaryti dėl objektyvių priežasčių – iš tiesų negali fiziškai, emociškai kažko padaryti čia ir dabar, o kada tiesiog nenori.
Kaip pavyzdį psichologė pateikia situaciją, kai vaikas nenori prieš klasę deklamuoti eilėraščio: jeigu mokės atpažinti savo būseną ir paaiškinti, kad jam reikia pauzės, o gal laiko įsipatoginti, gal vėliau ateis atsiskaityti ar pan.– klausimas bus išspręstas.
Supratimą apie savo kūno ribas svarbu ugdyti jau nuo kūdikystės
R.Kirtiklytė atkreipia dėmesį į vieną svarbiausių užduočių tėvams – ugdyti vaiko gebėjimą pažinti savo kūno ribas.
„Pradėti vaiko pažintį su savo kūnu galima jau kūdikystėje. Tėvai gali įgarsindami savo veiksmus, kai liečiasi prie kūdikio, pavyzdžiui, keičia sauskelnes ar prausia, vaikui augant – įvardinti kūno dalių pavadinimus, jam suprantamai priminti, jog tos vietos yra privačios. Vaiko įgūdžiams formuotis reikia laiko bei tėvų nuoseklumo“, – akcentuoja „Ribologijos“ atstovė.
Vaikui būtina nuolat gauti patvirtinimą, kad jo kūnas priklauso tik jam. Šį žinojimą gali stiprinti vaiko aplinkoje esančių suaugusiųjų atsakingas elgesys. Pavyzdžiui, gydytojo kabinete apžiūrint vaiką po rūbeliais, derėtų mažojo paciento atsiklausti, paaiškinti, kodėl tai reikalinga.
Diskusijos dalyvės nuomone, kasdienėse situacijose vaikui svarbu patirti, kad jis gali rinktis ir jei jam nemalonu ar nepriimtina, nepaisant žmogaus amžiaus ar statuso, gali sakyti „ne“. Vaiko stiprybė brėžti ribas yra pirminė seksualinio smurto prevencija.
Pagarba vaiko asmeninėms riboms, tai:
Pastebėti ir priimti vaiko poreikius. Vaikui tai patvirtinimas, kad jis svarbus ir vertingas.
- Plėsti vaiko žodyną apie ribas. Kas nepriimtina galima įvardyti įvairiai: „bijau“, „noriu pabūti vienas“ ir pan.
- Padėti vaikui suprasti ribų veikimą. Apie kūno ribas vaikas turi sužinoti jau kūdikystėje.
- Leisti vaikui kartais jaustis nepatogiai. Tai skatins vaiko gebėjimą atpažinti ir įvardyti savo norus ir jausmus.
- Būti pavyzdžiu vaikui. Atskirti saugias ir nesaugias situacijas vaikai mokosi stebėdami tėvus.
- Atsisakyti tobulumo siekio. Reikšmingiausias pasiekimas tėvystėje yra natūralus vaiko jausmų, poreikių pajautimas.
Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
