Kodėl vieni vaikai skaudina kitus? Ar agresyvus elgesys visada reiškia, kad vaikui trūksta ribų, o gal kartais tai – ženklas, kad jam pačiam reikia pagalbos? Ir kaip suaugusiųjų elgesys, šeimos patirtys, bendraamžių aplinka bei socialiniai tinklai formuoja vaikų tarpusavio santykius? Į šiuos klausimus vaiko teisių gynėjų konferencijoje „Smurtaujančio vaiko portretas: ką padarėme, kad vaikai elgiasi netinkamai?“ atsakymų ieškojo vaiko gerovės srityje dirbantys ekspertai.
Vaiko teisių gynėjų duomenimis, 2024–2026 m. užfiksuoti 2 234 galimi vaikų smurto prieš kitus vaikus ir suaugusiuosius atvejai. Nors pastaraisiais metais tokių atvejų skaičius mažėjo, problema išlieka aktuali.
„Tarp visų skaičių svarbiausia pamatyti vaiką. Vaikai yra labai jautrūs santykiams, atstūmimui, pažeminimui, nesaugumui, tam, kaip su jais kalbame. Jie jautrūs ir tam, ko suaugusieji nepasako, nepastebi. Ir vaikai ne visada geba išreikšti savo pyktį, vienišumą, baimę žodžiais, paprašyti pagalbos. Tad pamatyti ir padėti vaikams yra mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Už agresyvaus elgesio gali slypėti daugiau, nei matome
Organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė, psichologė Ieva Šuipė pastebi, kad Lietuvoje fiksuojami aukščiausi rodikliai, kalbant apie patyčias mokykloje. 34 procentai 11 metų berniukų ir 33 procentai 13 metų mergaičių mokykloje patyrė užgauliojimus. Dažniausiai tai – ne fizinis smurtas, o žodinės, internetinės patyčios.
Tačiau vaiko teisių gynėjų konferencijoje pranešimą skaičiusi I. Šuipė sako, kad neretai vaiko grubus elgesys – nėra noras skaudinti kitą, jis slepia vidinius išgyvenimus: baimę, gėdą, nepatenkintą saugumo poreikį, iššūkius atpažįstant ir išsakant savo jausmus, poreikius.
Tiesa, agresija gali tapti ir būdu siekti pripažinimo ar įtakos bendraamžių grupėje. Vaikas gali pastebėti, kad žeminantis elgesys sulaukia kitų dėmesio, juoko ar palaikymo, todėl svarbu vertinti ne tik patį veiksmą, bet ir aplinką, kurioje smurtaujama: „Dažnu atveju smurtą pavyksta sustabdyti ne bausmėmis, o įgūdžių lavinimu. Vaikui gali reikėti socialinių, emocinių įgūdžių lavinimo, emocijų, pykčio valdymo treniruotės. Tad neretai svarbu vaiką integruoti, kad jis galėtų užmegzti bent vieną tvirtą draugystę ir sumažėtų atstūmimo jausmas.“
Vaikų kasdienybė skaitmeninėje erdvėje
Paramos vaikams centro psichologė psichoterapeutė, projektų koordinatorė Veronika Lakis pastebi: „Vaikas negyvena vakuume, tad jo elgesį lemia ne viena priežastis, o priežasčių visuma: visuomenė, bendruomenė, kasdienė aplinka, šeima, jo paties raidos ypatumai, patiriamas stresas, bendravimo būdai ir pan. Tad, jeigu vaikas neturi kanalų, kaip visas sukauptas patirtis suvaldyti, ištransliuoti taikiai, ne visada pozityvios patirtys gali pasireikšti smurtaujant.“
Viena iš itin svarbių dedamųjų, kurios gali paskatinti smurto protrūkį tarp vaikų, šiandien – situaciniai veiksniai. Anot V. Lakis, sensorinė perkrova nuo kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų, neapibrėžtumo jausmas, staigūs pokyčiai kasdienybėje, pavyzdžiui, suskambėjęs oro pavojaus signalas, daro reikšmingą įtaką vaiko emocinei savijautai.
Kaip padėti nukentėjusiam ir smurtaujančiam vaikui?
Žinoma, suprasti, kodėl vaikas smurtauja, nereiškia pateisinti jo veiksmus ar pamiršti nukentėjusį vaiką. Kaip pabrėžia Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Alina Jakavonienė, smurtą būtina sustabdyti, užtikrinti nukentėjusio vaiko saugumą ir pagalbą, o smurtavusiam vaikui padėti suprasti savo elgesio pasekmes bei prisiimti atsakomybę.
Taip pat svarbu vertinti, ar pagalba atitinka vaiko poreikius, ar situacija keičiasi, ar pats vaikas jaučiasi išgirstas: „Neretai visuomenė tarsi susiskaldo ir jaučiasi turinti pasirinkti: ginti nukentėjusį ar pateisinti smurtavusį vaiką. Tačiau turime suprasti, kad labai svarbu pasirūpinti visais vaikais.“
O anot Paramos vaikams centro psichologės V. Lakis, kaip padėti tiek nukentėjusiam, tiek ir smurtaujančiam vaikui, galimybių yra:
- Skubi reakcija. Ramiai ir aiškiai sustabdyti smurtinį elgesį. Įvertinti situaciją ir, prireikus, įtraukti papildomą pagalbą (mokyklą, specialistus, tėvus).
- Po įvykio. Atskirai pasikalbėti su kiekvienu vaiku. Padėti vaikams įvardinti savo jausmus, poreikius ir suprasti agresyvaus elgesio priežastis. Aptarti, kaip būtų galima taikiai išspręsti situaciją. Ir galiausiai – atkurti saugų vaikų tarpusavio santykį.
- Ilgalaikė pagalba. Stiprinti vaiko emocijų reguliavimo įgūdžius, lavinti empatiją, konfliktų sprendimo gabumus. Analizuoti ir keisti aplinkos veiksnius, kurie galėjo paskatinti vaiką smurtauti.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus patarėja, psichologė Vilma Paliaukienė dirbdama su vaikais pastebi, kad, kai vaikas jaučiasi saugus, matomas, išgirstas, priimtas, kai turi į ką atsiremti didėja tikimybė, kad agresyvus vaiko elgesys nuslops.
Mano asmeninio darbo patirtis rodo, kad neretai smurtaudamas vaikas siunčia žinutę, kad yra bejėgis, kad pasaulis nesaugus ir tik agresyviai besielgdamas jis išgyvens. Keldamas kitiems baimę vaikas bando susigrąžinti kontrolę. Tad, kai galvojame, koks vaiko poreikis, pirmiausia – saugumas. Tad, norėdami jam padėti, sustabdyti smurtinį elgesį, pirmiausia turime jam sukurti saugią ir stabilią aplinką“, – dalinasi pranešėja V. Paliaukienė.
Vaikai santykių mokosi stebėdami mus
„Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė sako, kad agresija yra žmogaus ir jo emocinės patirties dalis. Tačiau labai svarbu mokėti juos priimti ir išreikšti taikiai. O pirmasis mokytojas tampa – patys artimiausi šeimos nariai.
Šeimoje vaikai stebi, kaip suaugusieji sprendžia nesutarimus, reaguoja į pyktį, kalba apie kitus žmones ir elgiasi tada, kai būna įskaudinti ar nusivylę. Jei konfliktai sprendžiami įžeidinėjimais, grasinimais ar žeminimu, vaikui gali būti sunkiau suprasti, kaip pagarbiai ieškoti kompromiso ir išreikšti savo jausmus be pykčio.
„Dažnai iš suaugusių lūpų nuskamba žinutės: „pykti – negražu“, „nėra ko pykti“, „ir kaip tau negėda“.Dažniausiai tėvai nesako šių ar panašių frazių, norėdami sutrukdyti vaikui išreikšti savo jausmus. Kaip tik už to slepiasi noras vaiką greičiau nuraminti, jam padėti. Tačiau tokios žinutės nepadeda vaikui mokytis tinkamai pykti išreikšti“, – įžvalgomis dalinasi J. S. Jasiulionė.
Anot pranešėjos, svarbu duoti vaikui laiko išjausti emocijas, tuomet mokyti jas suprasti, įvardinti, o svarbiausia – suvokti, kad konfliktas nėra santykio pabaiga. Ilgainiui, būtent namuose išmokstama, kad galima pykti, nesutikti ar apginti savo ribas nežeminant kito žmogaus, o suklydus – atsiprašyti ir mėginti atkurti santykį.
Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.
Nuotraukų autorius: Gabrielius Jauniškis