Pirmasis 2020-ųjų Lietuvos ralio čempionato etapas Kelmėje žymi liūdną sukaktį – lygiai prieš metus automobilių sporto bendruomenę sukrėtė žinia apie netikėtai amžinybėn iškeliavusį pagrindinį „Rally Žemaitija“ strategą Tomą Savicką. Šiam projektui Tomas atidavė šešerius savo gyvenimo metus, per kuriuos Žemaitijos pakraštyje snūduriuojantį miestelį pavertė vienu svarbiausių visos šalies ralio centrų. Į Kelmę atsivežęs solidų ralio piloto bagažą jis lenktynių virusu užkrėtė daugybę savo bičiulių ir draugų. Štai kaip jie prisimena Tomą Savicką.
Jonas Dereškevičius:
Tomas dar vairuodamas seną aštuntuką („VAZ 21083“) drauge su šturmano pareigas ėjusiu broliu Raimondu
buvo labai rimta komanda. Jie dominuodavo tarp A1600 klasės automobilių ir netgi sugebėdavo bendroje
įskaitoje įsisprausti į pirmąjį lyderių dešimtuką, aplenkdami nemažai varžovų su galingesne technika. Kai
kurie epizodai, kuriuos matydavau trasoje, man iš tiesų keldavo nuostabą, nes atrodė, kad Tomas važiuoja virš
savo ir turimos technikos galimybių ribų. Tačiau faktas, kad sėkmė jam labai dažnai šypsojosi ir padėdavo
išsisukti iš sudėtingiausių situacijų. Sunkiai pavejamas jis buvo ir A2000 klasėje persėdęs į „Honda Civic“,
kai ralio mašinų parkas tapo gerokai modernesnis. Tai liudija, kad kaip pilotas Tomas dirbo labai kokybiškai.
Ačiū Dievui, tą patį darė baigęs sportininko karjerą bei tapęs ralio organizatoriumi.
Svajūnas Kuizinas:
Tomo šturmanu tapau 2004-aisiais ir važiuodami drauge jau pirmąjį sezoną, važiuodami su „Opel Kadett“
tapom Lietuvos čempionais. Man tai buvo pirmas titulas. Vėliau tą patį pavyko padaryti persėdus į „Subaru
Impreza“ ir į „Honda Civic Type-R“. Su Tomu patyriau ir pirmąjį stogą, kai berods Latvijoje pervertėm
automobilį per nosį. Kadangi po to galėjom toliau važiuoti savo ratais, Tomas juokėsi, kad „toks stogas
nesiskaito“ – jis visada kovodavo100 procentų. Kita vertus, dabar net nedrįsčiau kategoriškai sakyti, kad
trofėjai buvo svarbūs Tomui. Man atrodo, kad jis tiesiog kaifavo nuo paties proceso ir stengėsi būti
maksimaliai geras trasoje.
Ralyje nekentė vienintelio dalyko – bandymų „lenktyniauti“ po finišo rašant protestus ir skundus. Pats jų
niekada nekurpė ir darė viską, kad varžovai tam neturėtų preteksto. Jis apskritai nemokėjo pykti. Jei greičio
ruože iškrėsdavau kokią nesąmonę ar susimaudavau – aprėkdavo taip, kad ausys linkdavo. Bet vos po poros
minučių viską būdavo pamiršęs ir nesuprasdavo, kodėl sėdžiu liežuvį prikandęs.
Vilmantas Pupius:
Tiesą sakant man vis dar skauda kai išgirstu minint Tomo vardą. Buvom vienmečiai, daug metų važiavom toje
pat automobilių klasėje ir nors formaliai buvom varžovai, bet savam rate Tomą vadindavom „treneriu“.
Atrodė, kad draugų sėkmė jam rūpi nė kiek ne mažiau, nei paties startas. Gal todėl, kad nieko nebijojo ir
trasoje darydavo daugiau nei įmanoma. Jo pasakojimai, kurioje greičio ruožo vietoje ką ir kaip darė, kartais
palikdavo be žado.
Bet iš Tomo mokėmės ne tik ralio abėcėlės. Neatsitiktinai tapęs ralio organizatoriumi visus dalykus pradėdavo
dėlioti nuo to, kaip renginį paversti maksimaliai patraukliu sportininkams. Svarbiausia, kad su visais
sugebėdavo rasti bendrą kalbą.
Gediminas Račas:
Tomas mane išmokė kertinių dalykų, ką ir kaip turėtų daryti šturmanas. Bet šiandien svarbiau atrodo kitkas.
Tik po Tomo mirties pajutom, kaip trūksta tokio žmogaus, kuris sugeba kiekvienai progai rasti tinkamų
žodžių, vienu metu būti ir kompanijos siela, su nesibaigiančiais juokeliais, ir tuo pat metu neužgožti kitų.
Susikalbėdavo tiek su rajono valdžia, tiek su sportininkais, kad ir kokius sudėtingus rebusus reikdavo narstyti.
Gal dėl to, kad buvo labai geros dūšios. Po Tomo laidotuvių mūsiškė ralistų kompanija sutarėm, kad dar
užsuksim pas mane į namus pabūti. Ėjom būriu tylėdami, visi brandaus amžiaus diedai ir visi verkė. Tomui
išėjus praradom labai daug.
Giedrius Notkus:
Kai aš įsivėliau į ralį, Tomas jau buvo susikrovęs solidų patirties bagažą. Tačiau su visais, o ypač su naujokais
elgdavosi taip, tarsi nebūtume varžovai. Kalbu ne tik apie lyg ir nieko nekainuojančius patarimus. Vienas
įsimintinesnis nutikimas buvo per 2006-ųjų „Aukštaitijos ralį“. Turėjom nuotykių pačioj lenktynių pradžioje
kai sulūžo važiuoklė, todėl visą ralį Tomo ekipažą vijomės. Negana to, miesto greičio ruože, kur buvo
sumontuotas didelis tramplynas, šokdami per jį suskaldėm ratlankį. Pakvipo ankstyva varžybų pabaiga, nes dar buvo likęs važiuoti vienas kartas, o mes nebeturėjome sveikų ratų. Nors mes nuo T. Savicko su S. Kuizinu buvom atsilikę tik keliomis sekundėmis ir galėjome jį ir pavyti, būtent Tomas paskolino mums ratą, kad tik finišuotume. Kai galiausiai suvedė visus rezultatus, Tomas klasė išlošė, o mes likom antri, atsilikę gal 5 ar 6 sekundėm. Tokius dalykus prisimeni ir prabėgus krūvai metų, nes būtent iš tokių detalių susiklijuoja draugystė. Tik patys geriausi atsiminimai apie Tomą, kaip draugišką , linksmą kolegą, kuris mūsų laukdavo pas save ištiesęs rankas kaip pačius geriausius draugus. Lenkiu žemai prieš jį savo galvą.
Janis Vorobjovs:
Aš jau labai seniai sukuosi automobilių sporte, todėl patikėkit – esu matęs ko gero visus įmanomus lenktynių strategavimo variantus. Kai kurie organizatoriai, išgirdę kokias nors sportininkų pastabas, labai dažnai
tiesiog palinkčioja galva, bet kitais metais viskas kartojasi. O su „Rally Žemaitija“ nuo pat pradžios ėjosi
kitaip. Tomas ne tik pats puikiai orientavosi, kas varžybas padaro puikiomis, bet kiekvienais sekančiais
metais nuveikdavo daugiau, nei buvo prašoma ar apie ką pasikalbėdavome po finišo. T. Savickas ir jo
komanda buvo viena priežasčių, dėl kurių iš tiesų malonu atvažiuoti į Lietuvą. Žmonės labai daug ir
nuoširdžiai dirba, kad sportininkai galėtų visą dėmesį skirti lenktynėms, o ne papildomų problemų
sprendimui. Tai, kaip kiekvienais tobulėja „Rally Žemaitija“, galima rodyti pavyzdžiu.
Romas Austinskas:
Ralio bendruomenės žmonės turėtų būti dėkingi Tomui Savickui už keletą įdiegtų ir visuotinai priimta tvarka lenktynėse tapusių dalykų. Greičio ruožų žymėjimai ir esminės nuorodos atsirado būtent jo iniciatyva. Gal
„Rally Žemaitija“ pirmaisiais metais būdavo mažiau įvairių šou elementų ar žiūrovams skirtų atrakcijų,
tačiau faktas, kad į sportininkus orientuotas organizacinis mechanizmas veikė kaip laikrodis. Būtent Kelmėje techninė komisija pirmą kartą turėjo galimybę kovinius automobilius prieš startą tikrinti tam pritaikytose
patalpose, prireikus naudotis keltuvu ir t.t. Tomas darė svarbiausius ir sunkiausius darbus, kuriuos galbūt ne visuomet pastebi neįgudusi akis, tačiau itin vertina patys ralio dalyviai. Tomo netektis iš tiesų labai didelė.
