Ar repas ir klasikinė literatūra gali turėti ką nors bendro? Ar knyga gali padėti pasijusti mažiau vienišam? Į šiuos ir kitus klausimus Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime atsakymų ieškojo Lietuvos bibliotekų iniciatyvos „Metai su knyga“ vienas iš ambasadorių – Pijus Opera, kurio tikrasis vardas Pijus Vasiliauskas-Rastauskas.
Vos 22-jų metų amžiaus itin talentingas jaunuolis nėra tas atlikėjas, kurį būtų lengva sutalpinti į vieną apibrėžimą. Reperis, poetas, improvizatorius, filologijos studentas, televizijos laidų vedėjas – jo veiklos sritys skirtingos, tačiau jas visas jungia vienas dalykas: meilė žodžiui.
Pijus augo filologų šeimoje, tad matyt nenuostabu, jog skaityti jis išmoko būdamas vos trejų–ketverių, o šešerių jau kūrė dainas. Ypač svarbiu paauglystės atradimu tapo J. D. Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“, padėjęs suprasti, kad skaitymas gali gydyti vienatvę. Ne tą paprastą vienatvę, kai neturi su kuo susitikti ar pasikalbėti, o kur kas gilesnį jausmą – metafizinį, dvasinį, kai atrodo, kad kažko trūksta, nors aplink yra žmonių. Nuo tada skaitymas tapo kasdieniu įpročiu. Ir šiandien, nors Pijaus kasdienybė kupina veiklų, knygoms joje vietos visada atsiranda.
Renginio metu svečias atskleidė, jog jo literatūrinį pasaulį formavo didieji XX a. autoriai – E. Hemingway'us, G. G. Marquezas, H. Hesse, E. M. Remarque'as. Vėliau atrado J. Joyce'ą, čekų ir skandinavų literatūrą. P. Opera prisipažino, jog šiandien jo kasdienybėje ypač daug poezijos. Net daugiau nei prozos. Tai gana iškalbinga detalė apie žmogų, kuris pats kuria tekstus: jam svarbu ne vien tai, ką kūrinys pasako, bet ir kaip jis skamba, kokią nuotaiką sukuria, kokią vidinę stygą užkabina.
Pijui poezija nėra vien sudėtingų metaforų ar užkoduotų prasmių rinkinys. Jis įsitikinęs, kad pirmiausia ją reikia pajusti. Kartais eilėraštis patinka ne todėl, kad iškart supranti kiekvieną jo eilutę, o todėl, kad jis kažkaip ypatingai suskamba.
Pasak svečio, poetas nebūtinai yra žmogus, rašantis eilėraščius. Tai ir tam tikras žvilgsnis į pasaulį – gebėjimas pastebėti tai, pro ką kiti praeina nė nesusimąstydami. Jautrumas, pastabumas, gebėjimas išgirsti ir pamatyti daugiau. Šį požiūrį gražiai papildo ir jo santykis su Kristijonu Donelaičiu. Atlikėjas net turi šiam klasikui skirtą tatuiruotę. Donelaitį jis vertina kaip tikros geros poezijos pradininką, o jo asmenybėje, regis, randa ir sau artimą derinį – savotišką chuliganiškumą, drąsą ir jautrumą.
Dar viena jaunuolio tatuiruotė primena Šventosios upę. Eilėraštį tokiu pavadinimu Pijus parašė būdamas maždaug keturiolikos (jį išgirdome ir renginio metu). Tuomet paauglio kūryboje buvo juntama V. Mačernio įtaka, daugiau jaunatviško romantizmo. Šiandien jis į savo senesnius tekstus žvelgia jau kitaip, tačiau jų neišsižada. Ir tai, ko gero, yra viena įdomiausių kūrėjo savybių – jis nebijo parodyti, kaip keičiasi.
Apie 2010-uosius, vaikinas susidomėjo repo kultūra. Vaikiškas noras pamėgdžioti vyresniuosius netruko virsti rimtu užsiėmimu. Pirmąją dainą jis parašė prevencijai prieš patyčias skirtam konkursui. Netrukus daina buvo įrašyta, o pirmieji pasirodymai tapo kūrybinio kelio pradžia. Mama ne tik palaikė sūnaus pomėgį, bet ir padėjo organizuoti pirmuosius koncertus. Aštuonerių jis jau koncertavo su grupe, o vėliau dalyvavo repo kovose. Įdomu, kad sceninis vardas „Opera“ atsirado visai paprastai – iš vaikystėje su bičiuliu sukurtos grupės pavadinimo „Operatyvūs“. Pradėjus solo karjerą, liko trumpesnis ir įsimintinesnis vardas.
Pijus pasakojo, jog repo niekada nelaikė vien muzikiniu žanru. Pats žodį „rap“ sieja su anglišku apibūdinimu rhythm and poetry – ritmu ir poezija. Ir tai nėra vien graži teorija: jo kūryboje šios dvi sritys iš tiesų nuolat susitinka. Tai puikiai atskleidžia atlikėjo charakterį – literatūrinį rimtumą jis geba sujungti su repo kultūros kalba ir humoru.
Pijus yra žmogus, kuriam, regis, įdomu nuolat tikrinti savo galimybių ribas. Vienas įspūdingiausių jo išbandymų – dešimt valandų nenutrūkstanti repo improvizacija, kurios tikslas buvo išrepuoti kuo didesnę lietuvių kalbos žodyno dalį. Tam reikėjo ruoštis, treniruoti asociacijas, lavinti reakciją ir ieškoti vis naujų žodžių. Tačiau, kaip pats šmaikščiai pasakoja, išrepavo tik pusę žodyno. Šis rekordas puikiai parodo, kad improvizacija nėra vien spontaniškas talentas. Už gebėjimo akimirksniu rasti rimą slypi didžiulis sukauptų žodžių, literatūrinių nuorodų ir kalbos pojūčio bagažas. Beje, Pijus yra pasiekęs ir greitojo repo rekordą – per pusę minutės išrepavo 158 žodžius.
Dar viena įdomi Pijaus veiklos sritis – televizija. Jis vedė LRT Plius laidą „Tekstų pokeris“, kurioje kartu su įvairių sričių pašnekovais diskutavo apie klasikinę lietuvių literatūrą ir privalomus mokyklinius kūrinius.
Teatras jo gyvenime taip pat nėra atsitiktinė stotelė. Lapkričio pabaigoje Vilniuje numatyta ypatinga premjera – dar vienas jo projektas – repo opera pagal George'o Orwello romaną „1984-ieji“.
Renginio metu svečias skaitė savo kūrybą – nuo pirmųjų eilėraščių iki skirtingais kūrybos etapais gimusių tekstų. Susirinkusiuosius itin sužavėjo Pijaus perskaitytas tėčio – poeto, eseisto, dramaturgo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato a. a. Rolando Rastausko, eilėraštis. Ypatingo skambesio suteikė ir Elenos Mezginaitės kūrinys, įsiliejęs į šį gyvą poezijos bei kūrybos dialogą.
Pijus Opera, regis, yra iš tų žmonių, kurie ne tik patys gyvena tarp žodžių, bet ir nori, kad juose namus atrastų kiti. Jis parodė, kad apie knygas galima kalbėtis gyvai, linksmai, kartais net provokuojančiai, o poezija gali skambėti ne tik knygų puslapiuose, bet ir balsu, scenoje, muzikoje. Tačiau svarbiausia šio susitikimo žinutė – literatūra nėra tolima ar nuobodi, o norint ją pamilti nebūtina iškart suprasti kiekvieno eilėraščio žodžio. Kartais užtenka leisti sau pajusti, išgirsti, atrasti ir susidomėti. Juk repas ir klasikinė poezija gali kalbėtis viena kalba, o knyga į žmogaus gyvenimą ateiti visai netikėtai ir pasilikti ilgam.
Paprastai
Kas yra Pijus Opera ir kokios jo veiklos sritys?
Pijus Opera, tikrasis vardas Pijus Vasiliauskas-Rastauskas, yra 22 metų reperis, poetas, improvizatorius, filologijos studentas ir televizijos laidų vedėjas. Visas jo veiklas jungia meilė žodžiui.
Kokia knyga padėjo Pijui Operai suprasti, kad skaitymas gali gydyti vienatvę?
Ypač svarbiu paauglystės atradimu tapo J. D. Salingerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“, padėjęs Pijui suprasti, kad skaitymas gali gydyti vienatvę – ne paprastą, o gilesnį, metafizinį jausmą.
Kokie autoriai formavo Pijaus Operos literatūrinį pasaulį?
Pijaus literatūrinį pasaulį formavo didieji XX a. autoriai, tokie kaip E. Hemingway'us, G. G. Marquezas, H. Hesse, E. M. Remarque'as. Vėliau jis atrado J. Joyce'ą, čekų ir skandinavų literatūrą.
Kodėl Pijus Opera vertina Kristijoną Donelaitį ir kokią tatuiruotę jam skyrė?
Pijus Opera Donelaitį vertina kaip tikros geros poezijos pradininką, o jo asmenybėje randa sau artimą derinį – savotišką chuliganiškumą, drąsą ir jautrumą. Atlikėjas turi šiam klasikui skirtą tatuiruotę.
Kaip atsirado Pijaus Operos sceninis vardas?
Sceninis vardas „Opera“ atsirado visai paprastai – iš vaikystėje su bičiuliu sukurtos grupės pavadinimo „Operatyvūs“. Pradėjus solo karjerą, liko sutrumpintas pavadinimas.