Dr. J. Paužaitė-Kulvinskienė: Briuselis spaudžia stabdį: ar verslui sumažės teisinio reguliavimo našta?

Dr. J. Paužaitė-Kulvinskienė yra VU Teisės fakulteto Administracinės teisės ir administracinės justicijos mokslo centro vadovė 

Europos Sąjungoje vis garsiau kalbama apie verslo reguliavimo pristabdymą. Vieni siūlymai vadinami naujų teisės aktų moratoriumu, kiti – „avariniu stabdžiu“. Tačiau už šių pavadinimų slypi skirtingos iniciatyvos, o politiniai pažadai mažinti biurokratiją savaime nepanaikina nė vienos įmonei galiojančios pareigos. Verslui svarbu žinoti, kada politinis signalas virsta teisiniu pokyčiu. Svarbiausia atskirti, ką valstybės gali pasiekti politiniu susitarimu, o kam jau reikėtų keisti pačias ES sutartis. 

Teisėkūros pauzė – įsivertinti, ar naujo reguliavimo apskritai reikia?  

Austrijos suburta 15 valstybių, tarp jų ir Lietuvos, koalicija pasiūlė vadinamuosius Europos įgyvendinimo ir konsolidavimo metus. 2026 m. rugsėjo 23 d. paskelbtame dokumente siūloma pirmiausia supaprastinti galiojančias taisykles, įvertinti bendrą administracinę naštą ir sumažinti besidubliuojančių ataskaitų skaičių. Galimybė priimti būtinus teisės aktų pakeitimus paliekama. Šios iniciatyvos mintis suprantama: prieš kuriant naują pareigų sluoksnį verta patikrinti, kaip veikia jau esamas. Tačiau tai nėra visuotinis draudimas kurti naujas taisykles, juolab – ne jau priimtas ES sprendimas dėl moratoriumo. 

Atskira iniciatyva – Vokietijos, Italijos ir Belgijos siūlomas „avarinio stabdymo“ mechanizmas teisės aktų projektams, kurie sukurtų pernelyg didelę naštą verslui. Jo reikšmė priklausytų nuo to, ar valstybės galėtų pareikalauti papildomai įvertinti projekto poveikį, ar įgytų teisę privalomai sustabdyti jo priėmimą. Teisiniu požiūriu tai du visiškai skirtingi dalykai. 

Kas iš tiesų gali nuspausti „avarinį stabdį“ teisėkūroje? 

Didžiosios ES valstybės gali stipriai spausti Europos Komisiją, tačiau negali jai įsakyti nebesiūlyti naujų teisės aktų. Komisija turi savarankišką teisėkūros iniciatyvos teisę. Svarbu nesupainioti ir dviejų tarybų.  Europos Vadovų Taryba, kurioje susitinka valstybių ir vyriausybių vadovai, nustato politines kryptis, bet teisės aktų nepriima. Įprastoje procedūroje tai daro Europos Parlamentas ir ES Taryba, kurioje posėdžiauja valstybių ministrai. Todėl net ir vieningas vadovų politinis pareiškimas nepakeičia galiojančio reglamento ar direktyvos. 

Vis dėlto teisėkūros pauzė teisiškai įmanoma. Komisija galėtų koreguoti savo darbo programą, o Parlamentas ir ES Taryba – suderinti prioritetus. Sutarties dėl ES veikimo 295 straipsnis leidžia šioms trims institucijoms sudaryti tarpinstitucinius susitarimus dėl bendradarbiavimo. Tai galėtų būti vienas iš būdų susitarti, kurios naujos iniciatyvos laikinai atidedamos, o kurios dėl būtinybės tęsiamos. Tačiau toks susitarimas negali panaikinti sutartyse nustatytų institucijų įgaliojimų. Jis taip pat nesustabdytų jau galiojančių verslo pareigų: tam reikėtų pakeisti konkrečius teisės aktus. Dar vienas sutarčių numatytas kelias – ES Tarybos teisė prašyti Komisijos atlikti tyrimą ar pateikti pasiūlymus. Tačiau ir ši procedūra skirta skatinti teisėkūros iniciatyvą, o ne automatiškai ją sustabdyti. 

Su „avariniu stabdžiu“ situacija teisėkūros procese panaši. Papildoma patikra, kai valstybės motyvuotai prašo iš naujo apskaičiuoti projekto sąnaudas, palyginti jį su galiojančiomis taisyklėmis ar pasiūlyti mažiau apsunkinančią alternatyvą, galėtų būti svarstoma dabartinės teisinės sistemos ribose. Tačiau nauja veto teisė, atliksianti „avarinio stabdymo“ funkciją,  kuri leistų vienai valstybei ar nedidelei jų grupei užblokuoti teisės aktą, nors jam pakanka kvalifikuotos daugumos, pakeistų iš esmės dabartinę ES institucinę pusiausvyrą teisės aktų priėmimo procese. Tam reikėtų keisti ES sutartis. Jose ir šiandien jau yra numatyta išimtinė „avarinio stabdymo“ procedūra tam tikriems socialinės apsaugos klausimams, bet jos negalima tiesiog perkelti visam verslo reguliavimui. 

Valstybių politiniai susitarimai gali daryti įtaką teisės aktų priėmimui ir be naujos veto teisės 

Valstybės ir be naujo veto turi galimybių stabdyti nepriimtinus projektus. Kai taikoma įprasta kvalifikuotos daugumos taisyklė, ES Taryboje už sprendimą turi balsuoti bent 15 iš 27 valstybių, atstovaujančių ne mažiau kaip 65 proc. ES gyventojų. Gyventojų skaičiaus kriterijumi grindžiamai blokuojančiai mažumai būtinos bent keturios valstybės, atstovaujančios daugiau kaip 35 proc. gyventojų. Vadinasi, vien Vokietijos, Italijos ir Belgijos neužtektų. Tačiau stipri koalicija gali paskatinti Komisiją perrašyti pasiūlymą dar iki balsavimo, o tam tikromis sąlygomis Komisija gali jį ir atsiimti – tik tokį sprendimą privalo teisiškai pagrįsti. Tai patvirtinta ir ES Teisingumo Teismo praktikoje.  Kita vertus, bendras valstybių susitarimas mažinti teisinio reguliavimo naštą dar nėra vieninga balsavimo instrukcija. Valstybės gali sutarti dėl tikslo, bet išsiskirti, kai tenka spręsti dėl konkrečių aplinkosaugos, finansų ar skaitmeninių taisyklių. 

„Omnibus“ paketai: mažiau ataskaitų, bet daugiau teisinio aiškumo 

Verslui vis dėlto svarbiau ne tai, kiek naujų teisės aktų Briuselis nepriims, o kiek sumažės kasdienių prievolių. Įmonei keli skirtingi aktai gali nustatyti beveik vienodų duomenų pateikimą, tik skirtingomis formomis ir terminais.  

Tokius nesuderinamumus galima šalinti vadinamaisiais „Omnibus“ paketais: jais vienu metu siūloma pakeisti kelis tarpusavyje susijusius teisės aktus. Tačiau „Omnibus“ nėra nei atskira ES teisės aktų rūšis, nei būdas apeiti Europos Parlamentą. Reguliavimas pasikeičia tik priėmus konkrečius reglamentų ar direktyvų pakeitimus. 

Tai gerai parodo tvarumo reguliavimas. 2025 m. balandžio 14 d. priimta „Stop-the-clock“ direktyva atidėjo kai kurių įmonių tvarumo atskaitomybės ir išsamaus patikrinimo reikalavimų taikymą, o 2026 m. priimta Direktyva (ES) 2026/470 numatė tolesnius tvarumo reguliavimo pakeitimus. Tai rodo, kad reguliavimo supaprastinimas jau neapsiriboja vien politinėmis deklaracijomis. Praktinį poveikį verslui sukuria būtent priimti teisės aktai, o ne politiniai pareiškimai apie jų rengimą. Todėl įmonė negali išgirdusi apie planuojamą teisinio reguliavimo moratoriumą nuspręsti, kad jai jau nebereikia ruoštis nustatytam terminui. 

Beje, ir taisyklių supaprastinimas turi kainą. Įmonės dažnai iš anksto investuoja į informacines sistemas, pertvarko vidaus procedūras, sutartis ir darbuotojų funkcijas. Jei reikalavimai staiga atidedami ar atšaukiami, dalį šių darbų tenka daryti iš naujo. Todėl gerą reformą reikėtų vertinti ne pagal išbrauktų straipsnių skaičių, o pagal realiai sutaupytą laiką bei sąnaudas, kartu užtikrinant aiškius pereinamuosius laikotarpius ir stabilią teisinę aplinką. 

Naujų taisyklių naudą ne visada galima pamatuoti eurais 

Kitas svarbus klausimas – ar naujas reguliavimas turėtų būti automatiškai atmetamas, jeigu apskaičiuotos jo sąnaudos didesnės už naudą? ES jau turi gana išsamią poveikio vertinimo sistemą. Vertinami ekonominiai, socialiniai ir aplinkosauginiai padariniai, įskaitant poveikį mažoms ir vidutinėms įmonėms; ataskaitų kokybę tikrina Reglamentavimo patikros valdyba. Problema pirmiausia yra ne sistemos nebuvimas, o tai, ar vertinimų išvados iš tikrųjų lemia politinius sprendimus. Šį principą pabrėžia ir 2016 m. ES institucijų susitarimas dėl geresnės teisėkūros. Vertinimai turi padėti institucijoms apsispręsti, tačiau negali pakeisti politinio sprendimo. Todėl labai svarbu, kad numatomo teisinio reguliavimo poveikis būtų iš naujo vertinamas ir tada, kai teisėkūros metu svarbūs siūlymo elementai pakeičiami. 

Automatinis veto pagal vieną ekonominį rodiklį būtų ir klaidinantis. Įmonės ataskaitos parengimo kainą dažnai galima suskaičiuoti, tačiau gerokai sunkiau pinigais išreikšti išvengtą žalą sveikatai, aplinkai ar finansų sistemos stabilumui. Be to, dalį naujo reguliavimo sąnaudų patiria įmonės, o jo naudą – vartotojai ar visuomenė. Todėl, jeigu poveikio vertinimas rodo dideles sąnaudas ir neaiškią naudą, projektą reikėtų iš esmės persvarstyti. Jeigu politikai nusprendžia jį tęsti, turėtų viešai paaiškinti, kodėl, kokias alternatyvas svarstė ir kokį viešąjį interesą gina. Tai svarbu ir tada, kai reikšmingus pakeitimus jau vykstant teisėkūrai pasiūlo Parlamentas ar ES Taryba. 

Šiame kontekste minimas ir „one in, one out“ principas: naujų reguliavimo sąnaudų didėjimas turėtų būti atsveriamas kitur sumažinama našta. Tai nereiškia, kad už kiekvieną naują teisės aktą automatiškai panaikinamas vienas senas. Vertinamos sąnaudos, o ne dokumentų skaičius; tai nėra ir dar viena veto teisė. Toks požiūris gali drausminti teisėkūrą, tačiau neturi tapti priežastimi atsisakyti būtinos sveikatos, vartotojų ar aplinkos apsaugos. 

Mažiau biurokratinės naštos verslui ir Lietuvoje 

Kad ES politikos kryptis keičiasi, rodo 2026 m. spalio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos išvados. Jose Komisija raginama mažinti ataskaitų teikimo prievoles, ypač mažoms ir vidutinėms įmonėms, spartinti leidimų išdavimą ir vengti perteklinių nacionalinių reikalavimų perkeliant ES teisę. Tai konkretus politinis įsipareigojimas keisti prioritetus, bet ne visuotinis teisėkūros moratoriumas ir ne nauja veto sistema. Nacionalinių institucijų vaidmuo čia taip pat svarbus: pertekliniai reikalavimai kartais atsiranda ne Briuselyje, o valstybėms pačioms įgyvendinant ES teisės aktus. 

Mano vertinimu, artimiausiu metu svarbiausia pašalinti besidubliuojančias pareigas, reikalauti aiškiai pagrįsti brangiai kainuojančias naujas iniciatyvas ir užtikrinti teisinių taisyklių stabilumą. Tai padėtų Europos įmonėms konkuruoti su JAV ir Kinijos verslu, nors vien biurokratijos mažinimas konkurencingumo problemų neišspręs. Reformos sėkmę reikėtų matuoti ne panaikintų teisės aktų skaičiumi, o sutaupytu įmonių laiku ir sąnaudomis bei aiškesnėmis veiklos sąlygomis verslui. Būtent tokio rezultato verslas turėtų tikėtis iš Briuselio teisėkūros.