Baigiasi metai. Metai, kurie pasaulio istorijoje bus pažymėti “Karo metų” titulu.
Per šiuos metus ir pas mus, ir Vakaruose nuskambėjo daug analizių, kodėl Putinas pradėjo šį karą ir daug pranašysčių, kuo šis karas užsibaigs ir koks bus jo poveikis tiek Ukrainai, tiek Vakarams, tiek ir pačiai Rusijai.
Kaip nebūtų keista, baigiantis metams turiu padaryti išvadą, kad ko gero tiksliausią šio karo priežasčių ir pasekmių analizę likus mėnesiui iki karo, dar sausio pabaigoje pateikė Rusijos atsargos generolas Leonid Ivašov, kuris garsiajame Rusijos karininkų Susirinkimo pareiškime labai kategoriškai perspėjo dėl tragiškų šio karo pasekmių visų pirma pačiai Rusijai. Pareiškimas tuo metu pasirodė reikšmingu tuo, kad jame buvo radikaliai pasisakoma prieš Kremliaus planuojamą karą su Ukraina, traktuojant kad toks karas gali galutinai sunaikinti Rusijos valstybingumą. Šalia to išdėstoma ir daugiau itin kietų ir karčių kritikos žodžių Putino tiek vidaus, tiek ir užsienio politikai, aiškiai įvardinant, kad tokia politika tiesiog kenkia Rusijai. Todėl pareiškimo pabaigoje yra ultimatyviai pareikalaujama ir Putino atsistatydinimo.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Ivašovas nėra koks nors Putinui visą laiką oponuojantis liberalas, bet nėra ir dar vienas Girkinas, Rogozinas ar Prigožinas, kurie kritikuoja Putiną už tai, kad pastarasis nesutriuškina Ukrainos ir neatkuria NovoRosijos.
Generolas pulkininkas L. Ivašov yra žinomas kaip ortodoksinis Rusijos nacionalistas ir tikrai nėra Vakarų draugas. Jelcino laikais ėjo aukštas pareigas Rusijos Gynybos ministerijoje (Начальник Главного управления международного военного сотрудничества Министерства обороны России (1996—2001)), pagarsėjo Jugoslavijos karo metu, įvesdamas su NATO nederintas Rusijos karines pajėgas į Prištiną ir tuo sukėlęs didelę sumaištį, buvo ir liko aršus NATO plėtros į Rytus priešininkas.
Kas paskatino beveik 80-metį generolą padaryti tokį pareiškimą ir kas už to stovi – šiandien sunku pasakyti. Kaip skelbia Wikipedia, L.Ivašovas yra garsaus dekabristo Ivašov palikuonis; 2001 metais Putinas jį, kartu su daugeliu kitų karininkų, anksčiau laiko atleido iš pareigų; šiuo metu generolas yra garsaus “Izboro klubo” nariu, kur, kaip rašo M. Laurinavičius, yra sprendžiami visi svarbiausieji Rusijos reikalai. Įskaitant ir reikalus, susijusius su jos geopolitine situacija.
Gali būti, kad visos trys priežastys – nostalgija dekabristų šlovei, asmeninė nemeilė Putinui, kuris Ivašovą atleido iš aukštų pareigų ir galiausiai Izboro elite dar iki karo susiformavęs supratimas, kad struktūriškai Rusija yra gilioje krizėje – lėmė tokio pareiškimo paskelbimą, kartu perspėjant ir dėl tragiškų tokio karo pasekmių pačiai Rusijai.
Verta atkreipti dėmesį, kad generolas Ivašovas ir toliau įvairiuose YouTube kanaluose komentuoja karo eigą ir išlieka nuoseklus – Putinas turi trauktis iš pareigų, o Kremliaus skelbiami branduoliniai grasinimai Vakarams yra visiška nesąmonė, nes bet koks Rusijos bandymas panaudoti branduolinį ginklą baigtųsi Rusijos valstybės likvidavimu. Nors generolas Ivašovas jau yra sulaukęs garbingo amžiaus ir mėgsta nukrypti į prisiminimus, tačiau bendras situacijos ir egzistencinių grėsmių, kurias karas sukėlė Rusijai, supratimas lieka labai aiškus. Ir įtikinantis.
Todėl tarpušventyje radęs laiko, dar kartą atidžiai perskaičiau šių metų sausio 26 d. paskelbtą Rusijos karininkų Susirinkimo pareiškimą, pasirašytą generolo Leonido Ivašovo ir likau gerokai nustebintas, kiek tiksli buvo tuo metu paskelbta analizė, kodėl Putinas siekia karo ir kiek tikslios buvo tuo metu paskelbtos pranašystės, kokia Rusijos tragedija šis karas gali pasibaigti pačiai Rusijai.
Todėl nutariau tiesiog dar kartą detaliai peržvelgti šį pareiškimą, jo kertinius akcentus, pridėti keletą savo komentarų ir pabandyti pasidaryti keletą išvadų apie tolesnius įvykių scenarijus pačioje Rusijoje (http://www.ooc.su/…/obrashhenie…/2022-01-31-79).
Pareiškimas prasideda nuo teiginio, kad pasaulis yra atsidūręs karo akivaizdoje (pareiškimas paskelbtas sausio 26 d., karas prasidėjo vasario 24 d.). Pasak pareiškimo autorių – kiekvienas didelis karas yra tragedija ir yra kažkieno sunkus nusikaltimas. Šios gresiančios katastrofos centre atsidūrė Rusija ir tai yra pirmas toks atvejis istorijoje, nes iki šiol Rusija kariaudavo gynybinius karus su grėsmę keliančiais priešais. Tačiau šiuo metu nėra tokių kritinių išorinių grėsmių Rusijai, kurios pateisintų karą, nes pačios didžiausios grėsmės Rusijai yra jos vidinės grėsmės.
Pareiškime yra teigiama, kad Rusija yra ant istorinio išnykimo slenksčio, nes visos svarbiausios valstybės gyvybinės sferos, įskaitant demografiją, pastoviai degraduoja, o gyventojų išmirimo tempai muša pasaulinius rekordus. Ir degradacija yra įgavusi sisteminį pobūdį, o bet kokioje sudėtingoje sistemoje vieno iš elementų žlugimas gali sukelti visos sistemos griūtį.
Ir tai pagal pareiškimo autorių yra didžiausia grėsmė Rusijos Federacijai. Bet tai yra vidinė grėsmė, kurios pagrindinės priežastys yra valstybės modelis, valdžios kokybė ir visuomenės būsena. Tai ir sukelia tą pagrindinę grėsmę Rusijos likimui: valstybės modelio negybingumas, visiškas valdžios sistemos ir valdančios biurokratijos negebėjimas dirbti bei neprofesionalumas, ir visuomenės neorganizuotumas bei pasyvumas. Anot pareiškimo autorių – tokioje būsenoje bet kokia valstybė ilgai neišgyventų.
Negali nesutikti su tokia kritine Rusijos dabartinės būsenos analize. Joje yra daug pagrįsto rūpesčio tokia Rusijos vidine būsena, kuri kelia grėsmę tolesniam Rusijos egzistavimui. Vienintelis stebinantis dalykas, kad tai skelbia Rusijos generolai ir karininkai. Bet pasaulio istorijoje yra buvę daug atvejų, kai karininkai imdavosi gelbėti savo valstybę nuo tų vidinių grėsmių, kurias jie patys gebėdavo įžvelgti.
Toliau pareiškimo autoriai tęsia, kad Ukrainos klausimu Kremliaus keliama įtampa (pareiškimas skelbtas likus mėnesiui iki karo pradžios, bet Kremliui aktyviai viešai keliant Ukrainos tariamos grėsmės klausimą) yra dirbtinė ir savanaudiška, nes naudos čia ieško kai kurios vidinės Rusijos politinės jėgos. Kaip teigiama pareiškime, po Sovietų Sąjungos griūties Ukraina tapo nepriklausoma valstybe, Jungtinių Tautų Organizacijos nare, pagal kurios Statuto 51 str. turi teisę į individualią ir kolektyvinę gynybą. Iki šiol Kremliaus valdžia visose Minsko derybose teigdavo, kad Donbasas priklauso Ukrainai ir niekada nei vienoje tarptautinėje organizacijoje (nei JTO, nei ESBO) nekalbėjo apie tai, kad Ukraina vykdo Donbaso gyventojų genocidą.
Anot pareiškimo autorių tam, kad Ukraina liktų Rusijos draugišku kaimynu, reikėjo Ukrainai pademonstruoti Rusijos valstybės modelio ir valdžios sistemos patrauklumą. Tačiau Rusija tokia patrauklia netapo, jos vystymosi modelis ir užsienio politikoje naudojami tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmai atstumia praktiškai visus kaimynus ir ne tik.
Pareiškimo autoriai toliau tęsia, – tai, kad Rusija “įsigijo” Krymą bei Sevastopolį, ir tai, kad to nepripažino tarptautinė bendruomenė (o tai reiškia, kad dauguma pasaulio valstybių ir toliau pripažįsta, kad tai yra Ukrainos “nuosavybė”) akivaizdžiai įrodo, kad Rusijos užsienio reikalų politika yra nesėkminga, o vidinė politika – nepatraukli. Bandymai ultimatumais ar jėgos grasinimais ką nors priversti “pamilti” Rusijos Federaciją ir jos vadovus yra visiškai beprasmiški ir ypatingai pavojingi.
Karinės jėgos prieš Ukrainą panaudojimas visų pirma iškels klausimą dėl pačios Rusijos kaip valstybės tolesnio egzistavimo; antra, visiems laikams rusus ir ukrainiečius pavers mirtinais priešais. Ir trečia, iš abiejų pusių bus dešimtys tūkstančių žuvusiųjų ir tai visų pirma bus jauni, sveiki vyrai, kas turės įtakos abiem išmirštančioms šalims. Karo lauke rusų kariams teks susidurti ne tik su Ukrainos kariais, tarp kurių bus daug rusakalbių, bet teks susidurti ir su daugelio NATO valstybių kariškiais bei karine technika.
Vėlgi, verta pastebėti, kad karo eigos pranašystė, pateikta šiame tekste buvo ir išlieka stebėtinai tiksli, ypač, kai tai galime įvertinti prabėgus 10-čiai tragiško karo mėnesių. Jokių naivių įžvalgų, kad Kijevas bus užimtas per 3 dienas šiame pareiškime net su žiburiu negali įžvelgti.
Toliau pareiškimo autoriai teigia, kad jeigu Rusija pradės karą prieš Ukrainą, ji bus įtraukta į sąrašą valstybių, kurios grasina taikai ir tarptautiniam saugumui, jai bus pritaikytos sunkiausios sankcijos, Rusija taps atstumtuoju tarptautinėje bendruomenėje ir galimai neteks nepriklausomos valstybės statuso (! – reikšminga pranašystė).
Vėlgi negali nesistebėti tikslumu tokių pranašysčių apie karo pasekmes tarptautiniam Rusijos statusui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškimo autoriai nuosekliai kartojasi, kalbėdami apie grėsmes Rusijos valstybės tolesniam egzistavimui. Jas kelia tiek struktūrinės vidaus grėsmės, tiek Putino režimo planuojamas nusikalstamas karas.
Pagal pareiškimo autorius tokių pasekmių negali nematyti prezidentas, vyriausybė ir gynybos ministerija, nes jie nėra tiek kvaili, kad to nesuprastų. Todėl, anot pareiškimo autorių, kyla klausimas kokie yra tikrieji keliamos įtampos ir galimų plačios apimties karo veiksmų (abi pusės mobilizuoja ne mažiau kaip po 100 000 karių) tikslai?
Pareiškimo autoriai duoda atsakymą į savo iškeltą klausimą dėl tikrųjų karo priežasčių, teigdami, kad šalies vadovybė, nesugebėdama išvesti šalies iš sisteminės krizės (o tai gali atvesti prie liaudies sukilimo ir valdžios pakeitimo) bei palaikoma oligarchų ir korumpuotų valdininkų, o taip pat ir Kremliaus maitinamos žiniasklaidos bei jėgos struktūrų, apsisprendė prioritetiškai įgyvendinti tokią politinę strategiją, kuri galutinai sugriaus Rusijos valstybingumą ir išnaikins vietinę populiaciją. Ir karas yra ta priemonė, kuri leis tai pasiekti, turint vienintelį tikslą dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus. Kaip sako pareiškimo autoriai: kitokio paaiškinimo mes negalime pateikti.
Vėlgi stebėtinai tiksli tikrųjų karo priežasčių analizė: aš pats visą laiką kartoju tą patį, kad Putinas karą pradėjo ne todėl jog jautėsi esąs labai stiprus, o kaip tik priešingai – dėl to, kad jautė jog režimas silpsta, jokių sisteminių šalies problemų nepajėgia spręsti, žmonių lojalumas režimui tragiškai mažėja (kaip Baltarusijoje 2020-ais metais), todėl reikia eiti į karą. Vien tik tam, kad “dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus”.
Ir pareiškimo pabaigoje jo autoriai paaiškina, kad iš valstybės Prezidento jie, Rusijos karininkai, reikalauja atsisakyti nusikalstamos politikos provokuojant karą, kuriame Rusija atsidurs būdama vieniša prieš jungtines Vakarų pajėgas ir taip pat reikalauja, kad Putinas atsistatydintų ir taip sudarytų galimybes praktiškai realizuoti Konstitucijos 3 straipsnį (“Rusijos Federacijos daugiataučiai liaudžiai priklauso valstybės suverenitetas ir ji yra vienintelis Rusijos Federacijos valdžios šaltinis”).
******
Štai tokį pareiškimą beveik prieš metus paskelbė Rusijos karininkų Susirinkimas, kurio vadovas yra dekabristo Ivašovo palikuonis. Verta prisiminti, kad dekabristai buvo XIX amžiaus pradžios Rusijos karininkai, kurie 1825 m. norėjo tokių pat demokratinių permainų Rusijoje, kokias į to meto Europą nešė Didžioji Prancūzų Revoliucija.
Verta apibendrintai peržvelgti pagrindinius aptarto pareiškimo teiginius:
– nei Ukraina, nei Vakarai nekelia saugumo grėsmių Rusijai; todėl Rusijos grasinimai karu Ukrainai yra nusikalstami;
– didžiausias grėsmes Rusijos egzistavimui kelia jos sisteminė vidaus krizė, ypač demografinė;
– vidaus krizės pagrindinė priežastis yra netinkamas valstybės modelis, netinkama valdžia ir pasyvi visuomenė. Kitaip sakant, autoritarinis valstybės modelis tampa pagrindine Rusijos krizės priežastimi ir esmine grėsme jos tolesniam egzistavimui;
– Rusija nesukūrė nei kitiems patrauklaus savo valstybės valdymo modelio, nei sėkmingos savo užsienio politikos. Bandymai “jėga” priversti kitus, kad jie “mylėtų” Rusiją ar jos vadovus yra pasmerkti žlugimui ir yra pragaištingi pačiai Rusijai;
– karas bus pražūtingas visų pirma pačiai Rusijai, nes rusai amžiams taps mirtinais priešais ukrainiečiams, pražus tūkstančiai jaunų vyrų, o Ukrainoje Rusijai teks kovoti ne tik su ukrainiečiais (tame tarpe ir rusakalbiais), bet ir su NATO valstybių technika bei kariais;
– Rusijai karas gresia visiška tarptautine izoliacija, žlugdančiomis sankcijomis ir net nepriklausomos valstybės statuso praradimu;
– karas gali visiškai sunaikinti Rusijos valstybę bei jos naciją; vienintelis atsakymas kodėl Kremlius inicijuoja tokį pražūtingą karą – valdžia turi vienintelį tikslą dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus;
– todėl yra reikalaujama ne tik sustabdyti karą, bet ir neatidėliotino Putino atsistatydinimo, nes tai vienintelis būdas kaip išvengti Rusijos pražūties.
Dabar, prabėgus beveik metams nuo karo pradžios, tokios įžvalgos ir pranašystės tikrai stebina ne tik savo tikslumu, bet ir pilietine drąsa. Ir svarbiausia, kad už visų žodžių slypi gilus susirūpinimas Rusijos likimu, ne Girkino ar Prigožino imperinis “ura – patriotizmas”, bet nuoširdaus Rusijos patrioto susirūpinimas “Rusijos tragedija”. Toks pat, koks 1825 metais skambėjo patriotiniuose dekabristų pareiškimuose.
Galima tik spėlioti, kodėl generolui Ivašovui vis dar leidžiama viešai reikšti savo kritišką nuomonę, kai už žymiai menkesnę Putino ir karo kritiką yra negailestingai sodinama į kalėjimą. Gal Kremlius supranta, kad generolo sodinimas į kalėjimą tik sureikšmins jo skelbiamą kritiką, o “generolas” Rusijos visuomenėje yra tradiciškai gerbiamas labiau nei koks nors “liberalas opozicionierius”.
Galų gale, nėra labai svarbu tai, kokį vaidmenį šiuo metu Rusijos visuomenėje vaidina tas pats generolas Ivašovas ar jo vadovaujamas Rusijos karininkų Susirinkimas. Toks beveik prieš metus skelbtas pareiškimas tik rodo tą faktą, kad kritinio mąstymo Rusijoje yra daugiau, nei vien tai, ką galima atrasti liberaliojoje opozicijoje Putinui. Ir svarbiausia, kad to kritinio sisteminio mąstymo ryškiausius daigus galima pamatyti tarp kariškių ir atsargos karininkų.
Ar iš to galima daryti kokias nors toli siekiančias išvadas?
Tikrai – negalima!
Tačiau, kai daug kas šiais laikais svarsto, kaip po pralaimėto karo Rusijoje prasidės ir įvyks permainos, tenka išgirsti pačių įvairiausių, kartais net fantastinių scenarijų. Pavyzdžiui, kad sukils visos kažkada Rusijos užkariautos tautos: čiukčiai, čiuvašai, mordoviai, jakutai ir pan., ir tokiu būdu Rusija suskils į mažus gabaliukus, o jie jau bus niekam nepavojingi (man tai panašu į Arizonos ar Nevados indėnų sukilimų planavimą); lygiai taip pat nelabai įtikinamai atrodo viešai skelbiami planai Ukrainoje ir pačioje Rusijoje suburti ginkluotus rusų pasipriešinimo būrius, kurie atėjus laikui kažkaip užims Maskvą ir nuvers Putiną; taip pat mažai tikėtina, kad Rusijos platybėse gali kilti masinis judėjimas už permainas Rusijoje ir tokiam judėjimui demokratiniu keliu pavyks pasiekti permainų Rusijoje.
Be abejo, visokie scenarijai teoriškai yra galimi, galimas yra ir jų mišinys. Tačiau nereikia užmiršti ir tokios pakankamai plačiai paplitusios istorinės patirties, kai savo valstybes gelbėdami nuo pražūties tokios, kaip jie ją supranta, iniciatyvos imasi karininkai (nebūtinai aukščiausio rango), kurie panaudoja organizuotą bent dalies kariuomenės jėgą ir dažnai beveik be kraujo perima valdžią savo šalyje. Yra buvę nemažai atvejų, kai taip perėmę valdžią karininkai tapdavo kruvinais diktatoriais, bet istorijoje yra žinoma ir nemažai atvejų, kai taip valdžią perima ir “protingi karininkai”, kurie sugeba stabilizuoti šalį, grąžina ją į normalų vystymosi kelią ir sudaro tinkamas sąlygas demokratijos evoliucijai tokioje šalyje. Nesinorėtų šia tema plėtotis, tačiau tiems, kas norėtų plačiau susipažinti su akademiniais šios temos tyrimais, galiu tik dar kartą rekomenduoti S.Huntington puikų veikalą “The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century”.
Nesu joks Rusijos kariuomenės ar jos karininkų tarpe vyraujančių nuomonių ekspertas. Ir nepretenduoju tokiu būti. Tačiau istorija rodo, kad pakankamai dažnai karininkai jaučia ypatingą atsakomybės jausmą už ateitį savo valstybės, kuriai jie yra prisiekę tarnauti.
Ar yra tokių karininkų Rusijos kariumenėje, nesiimu spręsti. Bet kad jų yra Rusijos atsargos karininkų tarpe – tai galima drąsiai teigti. Todėl ir gimsta toks sisteminis jų Susirinkimo pareiškimas.
Ar protingi Rusijos karininkai imsis iniciatyvos ir imsis gelbėti Rusiją nuo pražūties, – atsakyti negaliu.
Tačiau, kad Rusijoje yra protingų žmonių taip pat negaliu paneigti. O tai reiškia, kad ateis metas, kai rusai imsis ieškoti būdų, kaip išgelbėti Rusiją nuo Putino režimo jai sukeltų grėsmių. Nes kitaip Rusijos laukia tikra pražūtis. O tai nėra patrauklu daugeliui rusų.